Apie ką mes čia…

Po didelės netekties, gyvūnų daktaras Džonas Dolitlis nusprendė gyventi uždarai nuo viso pasaulio. Tai tęsėsi ilgus metus, kol į jo namus neįsibrauna du jaunuoliai, akimirksniu apvertę jo ramų gyvenimą aukštyn kojomis. Vienas iš jų perdavė daktarui svarbią žinią nuo karalienės, kuriai reikia jo pagalbos. Taip ir prasidėjo naujas ir kupinas pavojų daktaro Dolitlio nuotykis.

Kūrinio turinys

Šis filmas turėjo pasirodyti dar 2019 metų pavasarį, tačiau po specialių peržiūrų atrinktiems žiūrovams ir studijos „Universal“ vadovams, juosta sulaukė itin neigiamos reakcijos, kas paskatino prodiuserius ir režisierių imtis papildomų darbų bei investuoti dar daugiau pinigų perfilmavimams ir specialiųjų efektų korekcijai. Aišku, po tokios žinios ir premjeros perkėlimo buvo galima tik spėlioti, koks gi tai bus blogas filmas, nes beveik visada, kai projektai yra perkuriami, o jų premjerų datos nukeliamos, galutinis rezultatas priverčia aikčioti iš nuostabos. Aišku, blogąja prasme. Ir šis filmas yra puikus to pavyzdys.

Neveltui studiją šį filmą įkišo į sausio mėnesį, kuris kinomanams asocijuojasi tik su blogais filmais. Būna išimčių kaip „Pašėlę vyrukai amžiams“ ar „Skilimas“, bet tai labai retas atvejis, kai tikrai kokybiškas filmas pasiekia auditoriją sausį. Ir kalbu būtent apie tų metų amerikietiškas premjeras, o ne senesnius filmus, kurie tiesiog kai kur gauna premjerų datas sausį.

Apie daktaro Dolitlio nuotykius žinojau nuo vaikystės, nes turėjau kelias knygas (jų yra 15 ir dar keli papildomi kūriniai), kurias su mielu noru skaičiau. Taip pat turėjau ir vieną mėgstamą filmą VHS formate – 1998 metais pasirodžiusią komediją su Eddie Murphy „Daktaras Dolitlis“ bei buvau žiūrėjęs klasikinį 1967 metų miuziklą šia tema. Tad kai pamačiau klaikų šio naujojo filmo anonsą, mano visi vaikystės prisiminimai sudužo akimirksniu. Todėl ėjau į filmą tikėdamas, kad bent jau kūrėjams pavyks perteikti knygos, kurios pamatu tapo ši istoriją, esmę. Ir jiems net to nepavyko padaryti, nes paimti kelis siužetinius vingius ir juos įmontuoti į savarankišką istoriją, kuri sugeba paniekinti paties daktaro Dolitlio gyvenimo būdą, nėra taip sunku. Panašiai buvo padaryta su 2010 metais pasirodžiusia modernia „Guliverio kelionių“ ekranizacija bei prastai į didžiuosius kino ekranus perkeltu Žiulio Verno romanu „Aplink pasaulį per 80 dienų“. O šis pasakojimas dar yra toks nuobodus ir chaotiškas, jog tiesiog sunku į jį įsijausti.

Pagrindiniu smuiku filme grojantis daktaras Džonas Dolitlis panašus į beprotį, o ne į daktarą, kuris sugeba kalbėtis su gyvūnais. Jo istorija banali ir visiškai neįdomi, o jo veiksmai kartais priverčia į jį žiūrėti labai keistai, nes tam tikri jo sprendimai yra abejotini. Antraplaniai herojai neevoliucionuoja, nes tiesiog nėra kur. Tai visiškai dirbtinai atrodantys statistai, kuriais užpildė patalpas. Nei kokių nors asmeninių istorijų, nei dramatizmo, nei charizmos juose nebuvo, o tik kelios pateiktos žodinės ekspozicijos, kuriomis buvo bandoma pritraukti žiūrovo dėmesį. Deja, bet tai nepavyko, nes tiesiog buvo nusispjaut ant jų likimų, ant tiek blogai jie yra pristatyti ekrane. Gaila, bet nei vienas filme pasirodęs personažas, ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas, nekelia simpatijos.

Humoro filme yra ir jis kartais atrodo niekingai, o kartais neblogai. Buvo kelios vietos, kurios privertė nusijuokti, bet kai ekrane dažniausiai yra rodomi epizodai pavyzdžiui su bezdėjimu, norisi uždengti akis iš gėdos. 2020 metus turime. Kam dar juokingi yra juokeliai su bezdėjimais? Vaikams? Jie ir iš piršto gali juoktis. Tiesiog tokiais momentais labai neskaniai čia viskas atrodo. Tiesa, filme yra epizodų, kurie nelabai yra skirti vaikams, todėl tėveliai gali šiek tiek sunerimti dėl to konteksto, kuris yra rodomas filme.

Visumoje – nuobodus ir visiškai jokio žavesio neturintys projektas apie žymiausią gyvūnų daktarą, kurio istorija buvo paniekinta godžių studijos „Universal“ vadovų ir šiai studijai tarnaujančių prodiuserių. Geriau jau peržiūrėti tą 1998 metų versiją su Eddie Murphy. Ten bent jau buvo juokingų momentų. O čia... Gaila, labai gaila, bet tai vienas iš tų filmų, apie kuriuos teks prisiminti metų gale sudarant blogiausių metų filmų sąrašus. Na, vieną pliusą filmas visgi turi. Jis geresnis už neseniai rodytą tos pačios studijos miuziklą „Katės“.

Techninė juostos pusė

Kai juostos biudžetas siekia 175 milijonus dolerių, tai ir išorė turi atrodyti nepriekaištingai. Su tuo filmo kūrėjai pasistengė. Akivaizdu, kad visos pastangos ir buvo mesto į vizualius sprendimus, o ne į normalaus scenarijaus parašymą. Tad specialieji efektai, dekoracijos, grimas, kostiumai, šukuosenos – malonūs akims. Taip pat galėčiau pagirti ir garso takelį, kuriam pavyko bent akimirkai sukurti nuotykio atmosferą, visai neblogą operatoriaus darbą, leidusį pasinerti į XIX amžiaus Angliją, ir stiprų garso montažą. Vaizdo montažas – prastas, nes istorija ir nuotykis buvo sumontuoti padrikai, kas ir prisidėjo prie to iš ekrano pusės sklindančio chaoso.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jeigu būti atviram, po prasto anonso net nesivarginčiau eiti į kiną, bet kai juostoje vaidina pats „Geležinis Žmogus“ Robertas Downey‘is jaunesnysis, sunku atsispirti. Ir jis vaidina neblogai. Gaila tik, kad ši jo rolė taip prastai parašyta. Teks dabar laukti kitų projektų, kuriuose jo talentas tikėkimės bus atitinkamai įvertintas. Be jo, epizodiškai filme buvo galima pamatyti ir Antonio Banderasą, Michaelą Sheeną ir Jimą Broadbentą. Nieko ypatingo jie nenuveikė, bet bent jau buvo malonu į juos pasižiūrėti dideliame ekrane.

Tiesa, filmą žiūrėjau originalo kalbą, nes be Roberto ir kitų mano paminėtų aktorių, čia galima išgirsti aibę kitų įžymybių balsus kaip Tomas Hollandas, Emma Thompson, Johnas Cena, Octavia Spencer, Craigas Robinsonas, Kumailas Nanjiani, Ralphas Fiennesas, Rami Malek ir kt. Įgarsinimas gavosi tikrai smagus. Bet, ar lietuviškai dubliuotas variantas yra geras, negaliu pasakyti.

Verdiktas

„Daktaras Dolitlis“ – itin nuobodžiai vystomas ir visiškai neįdomiai į didžiuosius ekranus perkeltas 1922 metų knygos motyvais paremtas pasakojimas, kurio negelbėja ne tik gražūs specialieji efektai ir maloni akims išorė, bet ir charizmos nestokojantis aktorius Robertas Downey‘is jaunesnysis, ant kurio kupros ir buvo sudėtos visos viltys.