Apie ką mes čia...
Džodžo – dešimtmetis vokiečių berniukas, kuris neturėdamas pernelyg daug draugų tai kompensuoja bendravimu su išgalvotu bičiuliu. Tiesa, tuo bičiuliu tampa pats Adolfas Hitleris, kurį dievina ir garbina dauguma vokiečių vaikų ir jų tėvai. Vaikinas bando gyventi kaip tikras vokietis, besilaikydamas griežto nacių kodekso. Vienu iš to kodekso punktu yra neapykanta žydams. Tačiau ką daryt, kai vienas žydas gyvena tavo palėpėje? Kamuojamas dilemos, Džodžo turi priimti sprendimą, ar pasakyti naciams apie name besislapstančią žydaitę Elsą ir tuo pačiu ją pražudyti, ar visgi nesielgti kaip kiti ir apsaugoti ją. Taip prasideda pačios sunkiausios jo gyvenimo dienos.
Kūrinio turinys
Iš karto noriu pasakyti tiems, kurie nežinodami kas yra Taika Waititi galvos, jog žmogus nusprendė pasityčioti iš žydų, Antrojo pasaulinio karo baisybių bei holokausto. Taika – satyros meistras, kuris nesistengia užgauti niekuo dėtų žmonių ar tuo labiau juoktis iš milijonų mirčių. Jis gi pats yra žydas. Tad vienintelės patyčios, kurios yra šiame filme, nukreiptos į pačius nacius bei nacizmo ideologiją. Ir tai, po paraliais, labai genialiai pateikta.
Filmo laukiau kaip švenčių, nes visi iki šiol žiūrėti šio režisieriaus darbai man padarė labai gerą įspūdį. Net ir „Marvel" komiksų ekranizacijoje jis nepasišiukšlino, įnešęs nemažai naujovių. O ką kalbėti apie rimtesnį atspalvį turinčius jo filmus. Ir „Zuikis Džodžo" kaip tik yra vienas iš rimtesnių bei dėmesio vertų režisieriaus projektų.
Čia mes gauname daug mažų, bet tuo pačiu itin svarbių temų, kurios puikiai viena su kita susiderina. Svarbiausia ir, mano nuomone, pati ryškiausia juostos tema – „Hitlerjugendo" pateikimas bei propaganda, kuri tais laikais buvo tokia stipri, kad jauni vokiečiai be jokios sąžinės graužaties pripažindavo nacizmą bei jo nešamą žinią. Režisierius čia ne tik gerai išsityčioja iš jaunų zombių, kurie neturėdami savos galvos ant pečių darydavo viską, ką tik jiems pasakys vyresni, bet ir davė peno apmąstymams apie tai, kaip vieno ūsuoto neūžaugos degeneratiški norai buvo taip nuosekliai vykdomi milijonų aklai tikinčių vokiečių. Kiekvienas šios temos akcentas buvo pateiktas absurdiškai, bet tai kaip tik ir paryškino idiotiškai atrodančią nacių veiklą.
Aišku, mano paminėta tema nebūtų tokia ryški, jeigu ne esminis filmo siužetinės linijos variklis – nuoširdi ir labai jautriai atrodanti drama apie žydaitę ir mažą vokietį, kuris kovodamas su savo įsitikinimais nežino ką daryti. Ir šiuo atveju mums atsiveria klasikinė gėrio ir blogio kova, kuri, tiesa, vyksta to mažo vokiečio pasąmonėje. Visos juostos metu nežinai, ar jis išduos mergaitę, ar ne, nes, būkime atviri, tikėtis iš Taika Waititi standartinio scenarijaus tikrai nereikia. Jis čia mus ir stebina, ir laiko įtampoje, ir prajuokina, tad nesitiki, jog žiūri filmą, kuriame kalbama apie Hitlerį ir nacizmą.
Juostos herojai labai charizmatiški ir, kas svarbiausia, įdomūs. Adolfas Hitleris parodytas pakankamai karikatūriškai, tačiau tai visiškai nesugadino jo, kaip vieno didžiausių pasaulio istorijoje žmonių žudiko, įvaizdžio. Manau, kad režisierius padarė teisingai, kad pasityčiojo iš jo ir parodė, kokia maža ir kupina nepilnavertiškumo asmenybe jis buvo. Džodžo ir Elsa – dėmesį prikaustantys ir nemažai tiesos vienas apie kitą papasakoję herojai, kuriems prijauti ir už kuriuos nuoširdžiai jaudiniesi. Be to, filme yra ir nemažai puikių antraplanių personažų kaip kapitonas Klenzendorfas, Rozė, Jorkis, fraulen Rahm ir Deertzas. Ir nors jie pasirodė epizodiškai, tai buvo labai įsimintini ir turėję ką pasakyti veikėjai.
Netikėtų siužetinių posūkių filme irgi yra, ypatingai pabaigoje, kas mane nuoširdžiai nustebino, nes finale režisierius akcentavo vieną svarbią su naciais susijusią mintį. Ir iš dalies jis buvo velniškai teisus mums tą parodydamas. Kas dėl veiksmo ir filmo dinamikos, tai jis yra šiek tiek lėtas, tačiau nepamirškime, jog visgi tai ne karinis veiksmo filmas, o satyrinė komedija su dramos prieskoniu. Ir kaip komedija – filmas veikia fantastiškai. Svarbu suprasti tai, iš ko yra juokiamasi, ir tada peržiūra visiškai neprailgs.
Visumoje – gėrį skleidžiantis ir tuo pačiu pamokantis filmas, kuriame kaip reikiant yra duota į kaulus nacizmui bei tiems, kurie jį pripažino ir net dabar pripažįsta.
Techninė juostos pusė
Be gerai parašyto scenarijaus ir įdomiai papasakotos istorijos, „Zuikis Džodžo" gali pasigirti dar ir kokybiškai atrodančia išore. Filmo dekoracijos, herojų kostiumai, grimas ir šukuosenos – be priekaištų. Visa tai leidžia labai greitai pasinerti į rodomą epochą ir akimirksniu tapti šios istorijos dalimi. Garso takelis irgi nuteikia puikiai, nes kiekviena muzikinė kompozicija tvarkingai priderinta prie rodomų scenų. Kas dėl garso ir vaizdo montažo, tai jis taip pat puikus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinio vaidmens atlikėjas ir tuo pačiu kino debiutantas Romanas Griffinas Davisas itin natūraliai įkūnijo Džodžo. Neveltui šis jaunas talentas buvo pagerbtas „Auksinio Gaublio" nominacija geriausio „Komedijos arba miuziklo" aktoriaus kategorijoje. Visgi tai pakankamai emocionalus ir ryškus pasirodymas, kuris pelnytai buvo pastebėtas kino profesionalų. Priekaištų nėra ir Thomasin McKenzie, kuriai atiteko Elsos rolė. Ji kartu su Romanu sukūrė itin smagų tandemą, kuris džiugino ekrane beveik dvi šio filmo rodymo valandas.
Ryškių antraplanių aktorių filme taip pat daug. Vien ko verti „Oskaro" laureatas Samas Rockwellas, žavioji Scarlett Johansson, Adolfą Hitlerį įkūnijęs filmo režisierius Taika Waititi, į rimtesnį kiną parėjusi Rebel Wilson, juokingas Stephenas Merchantas, „Sostų karų" žvaigždė Alfie'is Allenas ir taip pat kaip Romanas kine debiutavęs Archie'is Yatesas. Jų pasirodymai buvo trumpi, bet užtat kokie įsimintini.
Verdiktas
„Zuikis Džodžo" – dar viena gerai išvystyta ir nemažai teisingų minčių turinti Taika Waititi satyra, kurioje puikiu būdu yra niekinamas nacizmas bei jo idėja, sąmoningai išjuokiamas Adolfas Hitleris ir rimtai nagrinėjami propagandos padariniai. Be to, stulbinantis aktorių kolektyvas, sodrus humoras ir netipinė pagrindinė tema tampa žvaliu šios juostos koziriu, kuris iki pat finalinės scenos neturėtų sukelti nuobodulio.
