Apie ką mes čia…
Įkalbėta geriausios savo draugės, vieniša mokytoja Lina nusprendžia nueiti į aklą pasimatymą. Tačiau, jos dideliam nusivylimui, vaikinas, su kuriuo ji buvo susitarusi pasimatymui, neateina. Vietoj jo prie staliuko prisėda populiarus laidų vedėjas Tomas, kuris kitą dieną savo laidoje iš jos pasišaipo. Jo didelei nuostabai, laida tapo sensacingu hitu, tad įkalbėtas savo vadovybės, Tomas suranda Lina ir pasiūlo jai sandorį – ji eina į aklus pasimatymus ir papasakoja jam apie juos, o jis savo laidoje padaro iš to juokingus skečus ir už tai ji gali prašyti iš jo ko tik nori. Taip prasideda Tomo ir Lino bendradarbiavimas, kuris gali baigtis katastrofa, - rašoma pranešime spaudai.
Kūrinio turinys
Žymių filmų perdirbiniai ir krūvos tos pačios knygos ekranizacijų – tai itin dažnas reiškinys kino padangėje. Vieni iš jų būna neblogi, kiti prasti, o pasitaiko ir tokių atvejų, kai naujos versijos pranoksta savo pirmtakus. Būna ir taip, jog vieno ar kito populiaraus filmo scenarijų nusiperka ir jį bando pritaikyti tai šaliai, kurioje ir vyks pagrindinės istorijos veiksmas. Būtent tokiu filmu ir yra „Tobulas pasimatymas“. Prie šio filmo tuoj sugrįšiu, tačiau prieš tai norėčiau pateikti kelis itin gerus pavyzdžius, kai adaptuoti scenarijai vienai ar kitai teritorijai puikiai pasiteisino.
Ir toli ieškoti nereikia. Lietuvoje 2016 metais įvyko vieno komerciškai sėkmingo mūsų šalies filmo „Tarp mūsų, berniukų“ premjera. Šio filmo pamatu tapo žymaus rusų „Kvarteto I“ projektas „Apie ką kalbasi vyrai“, kuris puikiai buvo pritaikytas ir mūsų žiūrovams. Aišku, juosta gal ir neturėjo tokio šarmo kaip rusų originalas, bet tikrai buvo pagirtina. Kitas panašus atvejis – italų hitas „Tobuli melagiai“. Ši universali istorija buvo adaptuota 18 šalių, tarp kurių Prancūzija, Ispanija, Rusija ir Lenkija. Teko man žiūrėti paminėtų šalių šios neįtikėtinai patrauklios istorijos vizijas ir visos jos buvo vertos dėmesio. Kodėl? Nes ta pati istorija turėjo tos šalies, kurioje ji pasirodė, kultūrinį prieskonį bei pati visuma buvo pritaikyta prie gyventojų mentaliteto.
Šiuo atveju yra viskas panašiai, tačiau yra vienas bet. Pats filmas nors ir identiškai vysto 2016 metų lenkų originalo „Vienišių planeta“ (lenk. „Planeta Singli“) pasakojimą, jame nėra jokio cinkelio ar žavesio, nes viskas kas čia pateikiama, atrodo pernelyg dirbtinai. Jeigu žiūrint originalą tu įsijauti į istoriją, supranti herojus ir gali su jais susitapatinti, tai čia tu jiems gali jausti arba gailestį, arba visišką antipatiją. O tai yra blogiausia, nes tiek originale, tiek ir čia, viskas sukasi aplink personažus, kurie ir tampa pagrindiniu pasakojimo varikliu.
Pradėjus apie personažus, pratęsiu mintį apie juos. Tomas – originale šoumenas ir moterų numylėtinis, kuris karts nuo karto parodo savo savanaudišką ir storžievišką veidą, čia yra kažkokiu chamu klounu, kuris nė iš tolo nėra panašus į pleibojų. Tas pats su Lina. 2016 metų filme ji yra pateikiama kaip kukli, ne itin išvaizdi ir vienatvės bijanti mokytoja, kuriai tenka sutikti su Tomo pasiūlymu. Čia mes turime modelį. Tiesiog vien tas faktas, kad ekrane pasirodo dieviško grožio moteris, kuriai tenka būti mokytoja, neleidžia patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Ir, tiesa, patikėti jų „meile“ yra labai sunku. Labai. Linos geriausia draugė ir jos vyras – nesusipratimas. Originaliame filme šie du personažai buvo atsakingi už sodrų humorą bei pasirodydavo tada, kai reikėdavo įnešti į filmą lengvos atmosferos. Ir jų drama originale atrodė labai natūraliai pristatyta. O čia mes turime tik du rėkiančius ir visiškai nejuokingus veikėjus. Vienintelis iš pagrindinių personažų, kuris bent kažkiek atitiko savo prototipą, buvo Tomo draugas Martynas bei daktaras.
Tiesa, tie visi epizodiški herojai, kurie buvo reikalingi Tomo laidai, mano nuomone visai neblogai parinkti. Ir jie bent jau kažkiek skyrėsi nuo to, ką mums pateikė lenkai. Nes ties tuo kūrėjai bent jau susiprato padaryti ne tikslią „Vienišių planetos“ kopiją, o kažkaip įdėti improvizacijos į jų kuriamą filmą.
Istorija nėra pernelyg užtęsta, kas yra gerai, o ir humoras kai kur buvo pateiktas išties neblogai. Aišku, juokingų ir taiklių scenų buvo ne tiek ir daug, bet vien už tas, kurios nuoširdžiai prajuokina, ačiū. Daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti, nes tada jau tektų išpasakoti siužetinės linijos aspektus.
Visumoje – pakankamai nuvilianti puikaus lenkų filmo adaptacija, kuri nė iš tolo neprilygsta originalui. Asmeniškai man, „Vienišių planeta“ yra viena iš geriausių dešimtmečio romantinių komedijų, kurią be galo rekomenduoju pasižiūrėti kiekvienam tokio pobūdžio filmus mylinčiam žmogui. Ir, jeigu patiks, galite pasižiūrėti dar ir du tęsinius, kurie yra prastesni, bet irgi žiūroviški.
Techninė juostos pusė
Beveik kiekvieną kartą apžvelgdamas lietuvišką filmą (aišku, jeigu tai ne tam tikrų asmenų pigi produkcija) pabrėžiu tuos pačius dalykus, kurie yra stabilūs ir man nuo to yra labai smagu. Kalbu aišku apie tvarkingą kameros darbą, išradingus kostiumus ir įtikinamą grimą, smagias dekoracijas, garso ir vaizdo montažą, gerą muziką bei labai šaunų operatoriaus darbą. Šiame filme viskas irgi yra stabiliai, tad priekaištų kūrybinei grupei, kuri buvo atsakinga už techninius juostos aspektus, tikrai neturiu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ir jeigu priekaištų neturėjau filmo išorei bei žmonėms, kurie buvo atsakingi už juostos techninius niuansus, tai čia viskas yra atvirkščiai. Man po šio filmo peržiūros susidarė įspūdis, kad žmonės, kurie samdė aktorius, net nežiūrėjo originalo. Kitaip paaiškinti tokius sprendimus yra neįmanoma.
Leonardas Pobedonoscevas yra tikrai smagus vyrukas ir kai kuriuose filmuose jis labai šauniai pasirodo. Pavyzdžiui mano minėtame hite „Tarp mūsų, berniukų“. Bet čia jis visiškai netiko Tomo vaidmeniui. Na, palyginkime jį su Maciejumi Stuhru, kuris vien savo žvilgsniu gali suvilioti bet kokią moterį. Neįmanoma to padaryti, nes tai visiškai nesulyginamos charizmos ir faktūros aktoriai. Tas pats su buvusia Miss Lietuva Jurgita Jurkute. Tai labai graži modeliškos išvaizdos moteris, į kurią žiūrint nepasakytum, kad ji yra mėmė. Visai kitaip atrodo Agnieszka Wiedlocha, kuriai tiko kuklios mokytojos rolė. Ir netgi jeigu tai būtų ne lenkiško filmo adaptacija, taip ar taip nepatikėtum šiais aktoriais, nes jie visiškai neatitinka personažų prototipo. Jau nekalbu apie pernelyg teatrinę vaidybą, kurią tam tikrose scenose jie demonstruoja.
Antraplanių aktorių gvardija irgi ne visiškai pateisina lūkesčius. Giedrius Arbačiauskas ir Goda Petkutė – tai ne Tomaszas Karoliakas su Weronika Ksiązkiewicz, tad čia pritrūko charizmos ir natūralios vaidybos. Užtat pradžiugino Eimutis Kvoščiauskas, kuris ir suvaidino gerai, ir jo personažas buvo bent jau panašus į tą vyruką, kuris originale vaidino geriausią Tomo draugą.
Aišku, norint privilioti žiūrovus į kino teatrus, reikėjo pakviesti dar ir nemažai žymių veidų. Ir tie veidai, kurie pasirodė epizodiškai, buvo parinkti tikrai šauniai. Čia mes turime Vidą Bareikį, Andrių Užkalnį, Naglį Bierancą, Rafailą Karpį, Rolandą Mackevičių, Ingą Jankauskaitę ir kt. Dėl jų tai jokių priekaištų, nes dauguma iš mano paminėtų žmonių buvo atsakingi vos ne už pačias juokingiausias filmo scenas.
Verdiktas
„Tobulas pasimatymas“ – techniškai labai malonus akims ir ausims lietuviškas projektas, kuris prie to dar ir neprailgsta. Tačiau, atmetus tvarkingą išorę ir atsižvelgus į tai, jog šis filmas buvo kuriamas pagal nuostabaus lenkų kino hito „Vienišių planeta“ scenarijų, ši juosta beveik visais aspektais pralaimi originalui tiek pasakojimo pateikimu, humoro sodrumu, bet dar ir visiškai blogai pagrindinėms rolėms parinktais aktoriais.
