Pasaulinio fenomeno ištakos
Melisa – jauna mergina iš Haičio, po žemės drebėjimo su teta persikėlusi gyventi į Prancūziją. Norėdama pritapti prestižinėje mergaičių Garbės legiono mokykloje, ji bendraklasėms pasakoja apie savo senelį Clairvius Narcisse‘ą, kurį prieš 55-erius metus pavydus brolis apnuodijo ir privertė vergauti į cukraus plantacijose. Netikėtai jos pasakojimas sugundo vieną bendraklasių imtis magijos sprendžiant savo širdies reikalus.
Nors didžioji filmų dalis apie zombius kino teatrus pasiekia iš Holivudo, mažai kas žino, kad šie gyvi numirėliai yra kilę iš Haičio folkloro. Vietiniai žmonės tikėjo, kad magai, pasitelkdami magiją prikeldavo žmonių lavonus iš numirusiųjų ir paversdavo juos vergais. „Man patiko, kad grįžome prie visame pasaulyje gerai žinomo fenomeno ištakų. Man tai buvo asmeniškai svarbu, kadangi į kiną atėjau žiūrėdamas būtent šio žanro filmus. Vietoj amerikietiško žodžio „zombie“ pavadinime naudojau originalų terminą, kuris Haičio istorijoje ir kultūroje užima itin svarbią reikšmę,“ – apie filmą ir jo pavadinimo reikšmę pasakojo režisierius B.Bonello pranešime spaudai.
Paremtas tikra istorija
Nors didžioji filmo siužeto dalis yra išgalvota, Melisos senelis Clairvius Narcisse‘as iš tikrųjų egzistavo. Jis kaip ir filmo veikėjas mirė Haityje 1962 metais ir buvo prikeltas iš numirusiųjų kaip zombis. Clairvius teigė, kad jį į gyvenimą sugrąžino vudu magas, pasitelkęs psichoaktyvias medžiagas, kurios leido jį kontroliuoti. Iš pradžių jam buvo sukelta mirtį imituojanti koma. Po laidotuvių jis buvo iškastas ir kaip vergas nuvestas dirbti į cukraus plantacijas. Prieš 15 metų pirmą kartą šią istoriją išgirdęs B.Bonello taip ja susižavėjo, kad nusprendė sukurti ja paremtą filmą apie zombius ir Haičio folklorą.
Jeigu esate matę filmą, kurio veiksmas vyksta Haityje, tikriausiai jis buvo nufilmuotas kitoje šalyje. Taip yra todėl, kad dėl dažnų žemės drebėjimų, skurdo ir politinių neramumų ne vienas režisierius nuleido rankas. Nepaisant to, B.Bonello dalį savo filmo pavyko įamžinti ilgas vudu tradicijas turinčioje šalyje. „Man tai buvo svarbu dėl etinių priežasčių. Ką mums reikėjo padaryti, buvo gan paprasta – tiesiog nufilmuoti vaikštantį žmogų. Tačiau šios scenos būtų praradusios prasmę, jeigu jas būtume pasirinkę filmuoti kitur.
Taip pat nenorėjau, kad vudu ceremonija būtų vaizduojama kitame krašte,“ – apie lokacijų prasmę pasakojo režisierius. Filmavimo komandai dar daugiau sunkumų kilo, kadangi vietiniai gyventojai nepasitiki baltaodžiais. „Jiems didelį nepasitikėjimą kelia tai, kaip atvykę vakariečiai vaizduoja jų kraštą ir vudu kultūrą. Girdėjau sakant, kad kai pasirodai su kamerą, jie ją priima kaip ginklą.“
Kita filmo pasakojimo dalis vystosi Paryžiuje, Prancūzijos Garbės legiono mokykloje mergaitėms. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad režisierius prigalvojo keisčiausių mokyklos ritualų, pavyzdžiui, mergaičių nusilenkimas vyresniesiems lenkiantis atgalios, ne į priekį. Visgi, mokykla irgi yra tikra, įkurta Napoleono XIX a. su visomis tradicijomis, išsilaikiusiomis iki šių dienų.
