Apie ką mes čia…
Vieną dieną visos Žemės planetos technika sugenda, o aštuoni milijardai gyventojų akimirksniu miršta. Likusieji, kuriems pavyko išvengti genocido, bando išsiaiškinti kas gi nutiko ir kas yra atsakingas už tokį žiaurų poelgį. Vienais iš jų yra gynybinio Forposto kariai, kuriems yra patikėta misija nusigauti į patį pavojingiausią tašką planetoje ir atnešti bent kokios nors informacijos. Tačiau, vos tik įžengę į mirtį nešančią zoną, jie suvokia, jog iš jos sugrįžti bus beveik neįmanoma.
Kūrinio turinys
Per pastaruosius kelis dešimtmečius rusų kino pramonė visais įmanomais būdais bando prilygti nepralenkiamam Holivudui, tačiau tą daro pakankamai nesėkmingai, nes kopijuojant tai, kas jau yra sukurta, neprideda jokios vertės jų projektams, kurie dar ir atrodo kaip pigi kiniška klastotė. Ypatingai tai matosi mokslinės fantastikos ir tiesiog fantastikos žanruose, kurie negali pasigirti itin įsimintinais filmais. Paskutinis bent kokio nors dėmesio vertas projektas buvo Sergejaus Bandarčiuko finansinis hitas „Trauka“, tačiau ir jis turėjo labai daug problemų, jeigu kalbėtume apie istoriją ir jos pateikimą. Bet progresas tikrai matėsi, todėl buvo tik laiko klausimas, kada rusai sugebės išleisti ypatingą filmą. Ir, mano nuomone, tas laikas atėjo su „Forpostu“.
Taip, tai nėra labai genialus ir itin kruopščiai apgalvotas fantastinis trileris, tačiau jį žiūrėti buvo pakankamai įdomu dėl kelių priežasčių. Pirmoji – intriga, kurią kūrėjai išlaikė maždaug gerą valandą. Nuo filmo pradžios buvo smalsu kaip viskas vystysis ir kodėl žmonija atsidūrė ant išlikimo ribos. Buvo kuriama įtampa, o ir nežinomybė pridavė atskirtų spalvų saspensui, kuris čia buvo išnaudotas maksimaliai gerai. Antra – kaip herojams pavyks išspręsti visas savo problemas, kurios filmui įsibėgėjus buvo pateiktos žiūrovų teismui. Trečia – veiksmas ir jo įterpimas į siužetą.
Taigi, kaip jau minėjau, filme labai gerai sukaltas yra pirminis saspensas, kuris leidžia ne tik įsigilinti į istoriją, bet dar ir susipažinti su pagrindiniais personažais, kuriais tampa taksistas Jura, medikė Aliona, karininkas Olegas ir žurnalistė Olia. Ne visi iš jų atsiskleidžia kaip asmenybės, kurias nori užjausti, bet kai kuriems užtenka parodyti savo charakterio savybes ir požiūrį į bendrą situaciją, kad galėtum dėl jų jaudintis ir suvokti jų motyvus. Tai labai svarbu, nes be herojų filmas atrodytų kaip vienas didelis šaudo-gaudo. Aišku, visos mano simpatijos keliavo Jurai, nes šio žmogaus požiūris į gyvenimą buvo priimtiniausias ir realistiškiausias iš visų kitų idealistų, kurie skrajojo padebesiais. Tiesa, filme buvo dar keli personažai, iš kurių vienas atrodė kaip... Deja, negaliu atskleisti, kad Jums būtų staigmena, bet užsiminsiu, kad jis pagal išvaizdą turi nemažai bendro su vienu iš pagrindinių „Hario Poterio“ serijos herojų.
Filme pateiktos situacijos ir priežastys, dėl ko Žemė buvo suniokota ir žmonės mirė, atrodė absurdiškai. Aišku, paaiškinimų gavome, bet stebint kai kurias scenas, kuriose yra aiškinama reali situacija, privertė šiek tiek kvatoti, nes tam tikros mintys apie planetos likimą buvo lygios idiotizmui. Bet tai nekeičia fakto, kad visumą yra tikrai įdomu stebėti, nes išties smalsu, ar scenaristas neiškrės dar vieno „genialaus“ siužetinio posūkio.
Veiksmas čia labai galingas. Puikiai atrodo visos veiksmo scenos, kurios nebūtų gėdingos net ir didelį biudžetą turintiems fantastiniams Holivudo filmams. Visgi didybės netrūksta, dėl ko ir filmas susižiūri maloniai ir tuo pačiu karts nuo karto įtampa priverčia sėdėti ant adatų. Dėl to kūrėjams didelis pliusas. Tik yra vienas bet. Tam tikri epizodai ir jų įterpimas į visumą priminė kitų žinomų juostų motyvus. Čia buvo galima pastebėti aspektus iš tokių filmų kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Prometėjus“, „Dangaus riba“ ir kitų fantastinių filmų, atkeliavusių tiesiai iš už Atlanto.
Visumoje – pagirtinas darbas, nors ir turintis nemažai kvailų siužetinių sprendimų, kurie šiek tiek gadino patį turinį, kuris taip efektingai prasidėjo ir laikė nežinomybėje gerą valandą. Ir jeigu rusai eis tokia linkme ir toliau, ateityje sulauksime dar geresnių darbų. To jiems ir linkiu.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgus į visus šios juostos techninius niuansus, galiu pasakyti, jog tai vienas iš kokybiškiausių ir efektingiausiai atrodančių rusų fantastinių filmų. Specialieji efektai aišku neprilygsta kokiems nors „Keršytojams“, tačiau visumoje jie yra pagirtini, nes vos vos yra matomas CGI, kuriuo buvo papuoštos kelios itin kietai atrodančios scenos. Taip pat komplimentai tiems, kurie dirbo su juostos dekoracijomis, grimu, herojų kostiumais ir kitomis smulkmenomis, leidusiomis pasinerti į „Forposto“ pasaulį. Tiesa, turiu ir šiek tiek pastabų. Žiūrint filmą akivaizdžiai matėsi, jog kūrėjai buvo įkvėpti ar nustebinti hitu „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, todėl nemažai epizodų labai priminė mano paminėtą hitą. Tiek spalvos, tiek scenų išdėstymas ir aišku tam tikrų vizualių sprendimų dizainas buvo identiškas Ridley‘io Scotto filmui. Bet ar galėčiau pavadinti tokius veiksmus plagiatu, nemanau.
Muzika filme buvo nebloga. Veiksmo scenos buvo paryškintos kietais ir epiškai skambančiais muzikiniais kūriniais, dėl to ir bendras vaizdais atrodė taip dinamiškai. Aišku, dinamiškumo pridėjo ir puikus operatoriaus darbas. Labai gerai nufilmuoti dvikovų ir herojų susidūrimo epizodai, kurių čia buvo tikrai nemažai. O ir kai kurios scenos buvo įgyvendintos išties efektingai dėka ilgų kadrų. Ir kai visa tai sujungi su tinkama muzika, gauni išties vaizdingą medžiagą, kurią ne gėda rodyti kino teatruose.
Iš kitų techninių aspektų paminėti galima būtų pakenčiamą vaizdo montažą ir gerą garso montažą, kuris džiugino visą filmo rodymo laiką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ką galima būtų pasakyti apie aktorius? Čia jokių stebuklų nemačiau, tačiau per daug peikti irgi negalėčiau, nes beveik visų filme pasirodžiusių aktorių misija buvo įvykdyta išties neblogai.
Labiausiai man patiko Piotras Fiodorovas, kuris papuošia beveik kiekvieną filmą, kuriame jam tenka vaidinti. Jo atlikta rolė filme buvo vienintelė, kuria aš tikėjau ir kuri man asmeniškai leido patikėti tuo, ką darė jo vaidinamas herojus. Taip pat pagirčiau Aleksejų Čiadovą, kuris nors ir nelabai įsipaišė kaip pagrindinis filmo atlikėjas, bet jis bent jau neužkniso su savo personažu, kaip jis tą darė kai kuriuose savo ankstesniuose pasirodymuose.
Blogiausios rolės filme buvo atliktos moterų – Lukerijos Iljašenko, Svetlanos Ivanovos ir Ksenijos Kutepovos. Medžiai ir tai suvaidintų daugiau emocijų nei šios damos, kurios filme buvo tik tam, kad galėtų pasakyti keletą žodžių apie moterų solidarumą ir jų svarbią misiją tokiuose rimtuose reikaluose. Ypatingai pirmoji, kurios vaidyba priminė Kristen Stewart sugebėjimus.
Taip pat juostoje buvo galima pamatyti neblogai vaidinančius Konstantiną Lavronenko, Filipą Avdejevą, Sergejų Godiną ir Ilją Malaniną.
Verdiktas
„Forpostas“ – techniškai pakankamai malonus akims ir ausims kino projektas, kuris nenusibosta, nors jo trukmė pustrečios valandos. Istorija sukalta dinamiškai, nors ji ir turi kelis labai absurdiškai pateiktus siužetinius aspektus, bet visus tuos minusus užgožia kietas veiksmas, keli neblogi aktorių pasirodymai ir visai pagirtina idėja apie pasaulio pabaigą.
