Apie ką mes čia…

Žuvus aštuoniems policijos pareigūnams, kurie bandė sustabdyti įsisiautėjusius banditus, į nusikaltimo vietą atvyksta talentingas detektyvas Andrė Deivisas. Iš pirmo žvilgsnio paprastai atrodanti byla priverčia jį suabejoti akivaizdžiais faktais, kurie galiausiai pavirsta į visiškai kitokį nusikaltimo vaizdą. Vaizdą, su kuriuo daug bendro turi korupcija policijos departamente. Neturėdamas kitos išeities, Andrė žūtbūt nori sučiupti nusikaltėlius, kad galėtų juos priversti kalbėti. Ir tam, kad jo planas pavyktų, jis nusprendžia atskirti Manhetaną nuo likusio pasaulio uždarius visus 21 į salą vedančius tiltus.

Kūrinio turinys

Tokie trileriai apie korumpuotus policininkus ir eilinius banditus, kurie yra susiję su teisėsauga, ne vieną ir ne du kartus į metus pasiekia kino teatrų ekranus. Tokie filmai beveik visuomet turi klišinį scenarijų, dėl ko juos žiūrint dažnai apima deja vu jausmas. Tačiau tokie filmai irgi yra reikalingi repertuaruose, nes juos žiūrint galima ne tik atsipalaiduoti, bet ir gauti reikiamą dozę įtampos, kuri dažniausiai ir tampa pagrindiniu tokių filmų varikliu.

„21 tiltas“ aišku šiek tiek skiriasi nuo panašių trilerių apie korupciją policijos departamente, nes čia bent jau buvo sugalvotas vienas ar kitas naujas ėjimas, kuris prideda pačiam pasakojimui žvalumo. Pavyzdžiui man patiko idėja su pakeltais tiltais, kuri aišku priminė pirmąją Christopherio Nolano juostą apie Gotamo gynėją „Betmenas: Pradžia“, bet nebuvo labai jau nukopijuota nuo mano paminėto kino hito. Tiek ten, tiek ir čia toks sprendimas buvo padarytas dėl aiškių priežasčių, kurios privertė miesto valdžią tą padaryti. Ir tai buvo pateikta iš labai logiškos perspektyvos. Bet čia tik paminėjau vieną detalę, kuri man pasirodė ne tokia nuvalkiota. Apie kitas nekalbėsiu, nes kaip visi puikiai suprantant, tai jau būtų buvęs „spoileris“. Todėl pratęsiu apie pačią šio filmo siužetinės linijos pateikimo struktūrą, - rašoma pranešime spaudai.

Juosta visos peržiūros metu sugeba išlaikyti įtampoje bei pamaloninti mus visai neblogai atrodančiais siužetiniais vingiais, kurie nors ir yra pakankamai nuspėjami pradžioje, bet einant link pabaigos, sugeba sutirštinti spalvas. Tad arčiau pabaigos prasideda šioks toks žaidimas su žiūrovu, kuriam yra kišamos skirtingos tiesos versijos, su kuriomis jis turi susidoroti pats. Ir tokie siužetiniai ėjimai yra patys maloniausi žiūrint trilerius, nes žiūrovui yra duodama galimybė naudotis logika ir pačiam spręsti užduotį, kuri po tam tikro laiko yra atskleidžiama ekrane. Tada jau belieka džiūgauti, kad sugebi nuspėti kaip viskas įvyko, arba džiūgauti, nes kūrėjai sugebėjo tave apgauti. To šiame filme yra.

Filmo personažai labai neišvaizdūs. Pagrindinis herojus Andrė Deivisas vienintelis, kuris bent kiek tempia ant savo pečių siužetą ir kažkiek atsiskleidžia kaip asmenybė, dėl ko stebint visus jo veiksmus bent jau galima pajusti jam kažkiek simpatijos. Kiti herojai kaip antagonistai ir pagrindinis filmo priešas buvo nekokie. Klišiniai ir jau šimtą kartų matyti blogiečiai ir standartiniai geriečiai, kurie padeda pagrindiniam personažui vykdyti teisingumą.

Iš pliusų galima būtų išskirti itin žvaliai atrodantį veiksmą, kurį papildė nemažai epizodų su pakankamai brutaliai atrodančiais sprendimais. To tu ir tikiesi eidamas į tamsų ir labai jau „vyrišką“ trilerį, kuriame nėra jokių snarglių, o rimtai vykdomi reikalai. Gaila tik, kad ne visada tą gauni. Tad su šituo aspektu šiame filme viskas tvarkoje.

Tad apibendrinus, galėčiau teigti, jog tai nors ir yra vienkartinis ir nelabai jau ten pernelyg išsiskiriantis iš daugelio kitų panašių trilerių projektas, bet jis bent jau sukuria labai žvalią pramogą kino salėje, dėl ko peržiūra nei vienai akimirkai neprailgsta. Ir to pakanka gauti tai, dėl ko ir atėjai į kiną žiūrėti „21 tilto“.

Techninė juostos pusė

Vizuali filmo dalis – vienas maloniausių šio filmo pliusų. Tai tamsus ir labai neo-noir filmams būdingas vaizdas, kuris pateikia kriminalinę Manhetano pusę iš pernelyg kerinčios perspektyvos. Prie viso to pridėkime labai svarbias siužetinei linijai detales, herojų kostiumus, grimą, kelis specialiuosius efektus ir gausime itin kruopščiai atrodantį bendrą vaizdą, kuris nepabosta nei vienai akimirkai.

Muzika filme standartinė tokio pobūdžio projektams. Tiek originalus garso takelis su įtampos veiksmo scenoms suteikiančiomis muzikinėmis kompozicijomis, tiek ir tokių atlikėjų kaip Drake‘as, Meek Mill, Reem ar Peleboy dainos pridavė savotiško žavesio bendram kontekstui.

Kameros darbas fantastiškas. Visos scenos nufilmuotos labai dinamiškai ir iš tokių kampų, kurie privertė akimirksniu pasijusti lyg pats būtum dalyvavęs rodomame veiksme. Tą patį galima pasakyti ir apie vaizdo montažą, kuris privertė karts nuo karto sėdėti kaip ant adatų, nes siužetinė linija dažnai pakeisdavo savo numatytą kryptį ir viskas prasidėdavo iš naujo. Garso montažas irgi be priekaištų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinis filmo vaidmuo atiteko žinomam iš „Juodosios Panteros“ ir kitų „Marvel“ filmų Chadwickui Bosemanui, kuris mano nuomone turėjo žymiai geresnių rolių, bet kažkodėl visi jį asocijuoja būtent su komiksiniais filmais. Bala nematė. Šiame filme jis nepademonstravo nieko ypatingo, tačiau sakyti, kad jis čia buvo kaip bevertis medis, irgi negalėčiau. Aktorius suvaidino standartinį ir simpatijas sukeliantį detektyvą, kuris buvo įtikinamas. O to visiškai pakanka, kad negalėčiau peikti vaidybos. O kas dėl jo geriausių rolių, tai be jokių abejonių jomis tampa „Maršalas“, „42“ ir „Džeimsas Braunas: Pakeliui į viršų“. Jeigu nematėte šių juostų, patarčiau pasižiūrėti.

Antraplanėse rolėse filme galima pamatyti irgi neblogai vaidinančius Sienna Miller, J.K. Simmonsą, Taylorą Kitschą ir Keithą Davidą.

Verdiktas

„21 tiltas“ – pakankamai tamsus veiksmo trileris, kuris pradžiugina išties neblogais siužetiniais vingiais, žinomais aktoriais, kokybiška išore bei brutaliai atrodančiu ir nemažai įtampos sukeliančiu veiksmu, leidžiančiu patirti itin žvalią pramogą kino salėje. Tačiau visa tai atmetus, mes gauname jau ne vieną kartą matytą istoriją apie korumpuotus policininkus ir su jais aršiai kovojančius idealistus.