„Le Manas 66. Plento karaliai“ – tai tikrais faktais paremtas pasakojimas apie ištvermę, tikrą vyrišką draugystę ir lenktynes, kurios pakeitė „Ford“ markės automobilių istoriją.

Apie ką mes čia…

Norėdamas prilygti Enzo Ferario mašinoms prestižinėse 24 valandas trunkančiose „Le Mans“ lenktynėse, Henris Fordas II nusprendžia sukurti nuosavą greitą bolidą. Ir tam, kad jo planas būtų įgyvendintas, vyras nori matyti savo komandoje pačius geriausius automobilių specialistus.

Tad visai netrukus prie jo komandos prisijungia patys geriausi – Kenas Mailsas ir Kerolas Šelbis, kuriems bus lemta nustebinti net visko mačiusius automobilių lenktynių gerbėjus, pristatant neaplenkiamą „Ford GT40“.

Kūrinio turinys

Artėjant apdovanojimų sezonui, kino ekranuose prasideda tikra kinomanams skirta filmų fiesta, kurios metu yra siūlomi patys geriausi, įdomiausi ir kokią nors išliekamąją vertę turintys metų projektai. Vienu iš tokių filmų, aišku, yra dvejus metus brandintas Jameso Mangoldo projektas apie automobilių koncernų „Ford“ ir „Ferrari“ akistatą bei dviejų ryžtingų vyrų draugystę, kuri virto labai sėkmingu bendradarbiavimu. Todėl, jeigu tikitės standartinio filmo apie lenktynes, tai jų čia beveik nebus. Bet jos ir nebuvo čia svarbios, nes filmas turi begalę kitų pliusų, kurie privers Jus sėdėti kino salėje ir mėgautis kiekviena to minute.

Pirmiausia, ką reikia žinoti, yra tai, jog ši juosta yra skirta dviems didiems žmonėms – Kenui Mailsui ir Kerolui Šelbiui, kurie prisidėjo prie „Ford GT40“ tobulinimo ir šio automobilio triumfo prestižinėse „Le Mans“ lenktynėse. Tad didžiausias dėmesys ir atiduodamas jų bendradarbiavimui, draugystei, nesutarimams ir dar visokiems niuansams, kurie labai gerai pagyvino pačią peržiūrą. Personažai labai charizmatiški ir gyvi, kas irgi deda riebų pliusą pačiam filmui ir jo istorijai. Tiek Kenas, tiek ir Kerolas atsiskleidžia kaip asmenybės nuo pat pirmų filmo akimirkų, todėl stebint juos nei vienai akimirkai nesinorėjo sau užduoti jokio klausimo, nes režisierius viską nuodugniai sugebėjo pateikti kiekvienoje scenoje, kurioje jiems teko pasirodyti.

Taip pat buvo ir su kitais herojais, kurie čia atliko savotiškų tarpininkų ir blogiečių vaidmenis, dėl kurių veiksmų sklandžiai atrodantis mano paminėtų vyrų bendradarbiavimas galėjo nutrūkti.

Antra – tai filmas apie korporacijų darbą, todėl juostos metu gaunama labai daug informacijos apie tai, kaip vyksta visi darbai vienoje ir kitoje kompanijoje, kaip yra priimami sprendimai dėl vieno ar kito klausimo ir, aišku, kokiu būdu yra kuriamos mašinos bei kaip į jų kūrimo procesą įsikiša tie, kurtiems to tiesiog nereikia daryti. Kalbu abstrakčiai, nes kitaip tektų išpasakoti smagiausius filmo aspektus, o to tikrai daryti nenoriu.

Trečias ir labai esminis filmo aspektas – lenktynės. Bet kalbu ne apie automobilių varžymąsi trasoje, o apie tai, kas vyksta varžybų užkulisiuose. Ir tai išties yra niekinga bei amoralu. Bet vieni nori sukurti automobilį sau, o kiti pardavimui, tad tie skirtumai puikiai atsispindi šios juostos lenktynių scenų metu. Nors, tiesa, paskutinės dvidešimt filmo minučių buvo išties labai įtemptos vien dėl galingai manevruojančių automobilių.

Filme, kurio trukmė 140 minučių, lenktynių scenų buvo 20-30 minučių. Mažai? Gal. Bet kaip jau rašiau anksčiau, ne tai čia buvo svarbu.

Apibendrinus, galėčiau šį filmą sulyginti su kitu panašaus pobūdžio projektu, 2013 metais pasirodžiusiu Rono Howardo režisuotu hitu „Lenktynės“, kur buvo parodyta legendinių „Formulės-1“ lenktynininkų Niki Laudos ir Džeimso Hanto varžymasis dėl geriausio titulo. Ši juosta irgi yra tokia žvali ir turinti savyje labai daug svarbių minučių, kurias teks jau Jums patiems pamatyti kino salėje, nes aš tik esu apžvalgininkas, kuris niekada „nespoilina“.

Vienareikšmiškai – vienas geriausių 2019 metų kino projektų, kuris tikriausiai varžysis dėl prestižinių kino apdovanojimų. Ir, žinokit, jis yra to vertas.

Techninė juostos pusė

Vienas malonumas yra žiūrėti šį filmą ne vien dėl sklandžiai papasakotos istorijos, bet ir taip pat sklandžiai atrodančios išorės. Visgi juostos biudžetas siekia 100 milijonų dolerių, kas dramoms yra išties nemažai, bet žiūrint filmą matai, kur visi tie pinigai iškeliavo.

Laikotarpis filme buvo atkurtas preciziškai, dėl ko ir dekoracijos, herojų kostiumai, šukuosenos, lokacijos, kuriose vyko veiksmas, atrodo autentiškai lyg ekrane mes matytume septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį. Grimas ir specialieji efektai, kurie čia irgi atliko svarbias funkcijas, taip pat neprivertė skųstis pamatytais vaizdais.

Iš kitų itin svarbių filmo techninės dalies sudedamųjų dalių paminėčiau nuostabų ir labai emocionalų garso takelį, kuris lenktynių scenų metu privertė jausti didžiulę įtampą. Taip pat tiesiog fantastišką operatoriaus darbą, dėl kurio kino ekrane visu gražumu atgimė legendinės „Le Mans“ lenktynės. Visi rakursai leido mėgautis tiek paprastomis scenomis, tiek efektingai atrodančiais automobilių pasivažinėjimais, nes visgi didžiulis dėmesys čia buvo skirtas mažytėms detalėms, kurios irgi turėjo daug svorio pačiai istorijai ir jos idealiai atrodančiai išorei. Garso ir vaizdo montažas – be priekaištų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visos juostos varikliu tampa Christianas Bale‘as, kuris ir vėl ryžosi pakankamai kardinaliems išvaizdos pokyčiams. Filme to nesimato? Gal ir ne, bet nepamirškime, jog prieš tai jis vaidino juostoje „Valdžia“, kurioje jam teko įkūnyti Diką Čeinį. Iš karto po to, jam reikėjo numesti labai daug kilogramų, kad galėtų kuo greičiau imtis Keno Mailso vaidmens, kuris buvo ganėtinai liesas žmogus.

Be to, aktorius be svorio numetimo puikiai įvaldė britišką akcentą, ir, kas svarbiausia, labai šarmingai ekrane perteikė savo vaidinamą personažą, kuris kėlė vien tik didžiausias simpatijas. Todėl prieš save mes matome labai ryškią ir emocionalią asmenybę, už kurią jis yra vertas gauti „Oskaro“ nominaciją.

Aišku, be buvusio Betmeno vaidmens atlikėjo, filmas pradžiugino ir solidžiu Matto Damono pasirodymu. Atsižvelgus į jo kelis pastaruosius darbus, šis buvo išties vertas dėmesio. Jo ir Christiano Bale‘o tarpusavio chemija sugebėjo papirkti akimirksniu. Tai tęsėsi iki pat juostos pabaigos.

Antraplanių aktorių filme irgi pilna. Iš įdomesnių paminėčiau visišką niekšą suvaidinusį Joshą Lucasą, kuris atliko savo neapykantos ir pavydo vedamo biurokrato vaidmenį tiesiog puikiai. Taip pat čia buvo galima pamatyti įtikinamai pasirodžiusius Joną Bernthalą, Tracy‘į Lettsą, Ray‘ų McKinnoną, Caitrioną Balfe ir augantį talentą Noahą Jupe‘ą. Skųstis tikrai nereikia, nes aktoriai žinojo, ką daro.

Verdiktas

„Le Manas 66. Plento karaliai“ – filmas, kuris nebando papirkti savo efektingai atrodančiomis lenktynėmis bei labai įtraukiančiais techniniais sprendimais, o nustebina paprasta, bet be galo įsimintina istorija apie tikrą vyrišką draugystę, kuri ir tapo pamatu visai šiai automobilių koncernų „Ford“ ir „Ferrari“ akistatai 24 valandas trunkančiam lenktynių maratonui Prancūzijoje. Be to, juosta dar ir siūlo stiprius aktorių Christinao Bale‘o ir Matto Damono pasirodymus, įtampos nestokojančią muzikinę dalį ir be galo šauniai atkurtą septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį.

Filmo anonsas: