Apie ką mes čia…
Po netikėtos ir daug žalos atnešusios japonų eskadrilės atakos ant JAV karinės bazės Havajuose „Perl Harboras“, šalis gedi. Tačiau gedulas negali tęstis ilgai, nes greitai bus surengti ir kiti išpuoliai, kurie galės kardinaliai pakeisti Antrojo pasaulinio karo eigą. Būtent tam JAV kariuomenė rengia gudrų planą, ruošdamasi žūtbūtiniam mūšiui prie Midvėjaus atolo.
Kūrinio turinys
Šiais metais kino ekranuose jau pasirodė keli kariniai filmai, kurių veiksmas vyko Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Kai kurie iš jų buvo labai įdomūs, o kai kurie privertė jausti gėdos jausmą dėl jų primityviai atrodančios išorės bei turinio. Tačiau galingo ir daug veiksmo turinčio projekto taip ir nesulaukėme. Tad nenuostabu, jog Rolando Emmericho filmas tapo šiais metais bene vienu iš laukiamiausių šio žanro projektų. Viskas dėl to, jog ir tema pasirinkta pakankamai gera, o ir žinant patį režisierių, nuobodžiauti kino salėje jis tikrai neleis.
Tiesa, Midvėjaus mūšio istorija jau ne vieną kartą buvo perkelta į didžiuosius kino ekranus, o „Perl Harboro“ tragedija išvis nežinia kiek kartų buvo ekranizuota. Gaila tik, kad vos keli šiuos svarbius Antrojo pasaulio karo įvykius pavaizdavę filmai galėjo pasigirti išties aukšta produkcijos kokybe. Jeigu kalbėtume apie japonų ataką „Perl Harbore“, be jokių konkurentų geriausiu šios istorijos filmu būtų 1970 metų režisieriaus Richardo Fleischerio „Tora! Tora! Tora!“, o Midvėjaus mūšis – 1976 metų Jacko Smighto juostoje „Midvėjus“.
Kodėl nepaminėjau Michaelo Bay‘aus 2001 metais pasirodžiusios juostos „Perl Harboras“? Nes ji buvo labai prasta. Tai buvo vienas didelis nesusipratimas, kuris ne tik, kad labai išdarkė pačius istorinius įvykius, bet dar ir labai netikroviškai perteikė karinius veiksmus, kurie privertė rausti dėl svetimos gėdos.
Taip, viskas buvo efektinga ir gražu, bet taip neskoningai pateikta, jog atrodė, kad filmo scenarijus buvo parašytas per savaitgalį skaitant „Wikipedia“. Tą patį pagalvojau pamatęs ir pirmuosius „Midvėjaus mūšio“ anonsus, kurie žadėjo daug garso ir šviesų bei mažai turinio. Iš dalies taip ir buvo, tačiau šis filmas žymiai geresnis už mano paminėtą Michaelo Bay‘aus gėdą.
Kas čia yra svarbu, jog režisierius nemažai dėmesio šioje istorijoje skyrė pačiam Midvėjaus mūšio pasiruošimui, kuris tapo vienu iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų laimėjimų. Tad ne vien atakos ir besaikis veiksmas čia dominuoja, bet ir pakankamai neblogai išvystyta istorija, kurios metu bent jau sugebi pajusti pagarbą herojams, kurie ekrane buvo pristatyti tikrais savo šalies patriotais ir didvyriais.
Kiekvienas iš herojų turi laiko pasireikšti ir neužgožia svarbiausio - istorijos apie mūšį. Tai man tikrai patiko, nes filme nebuvo kišama eilinė istorija apie didvyrius. Čia rodomas konkretus veiksmas ir tų žmonių požiūris į karą. Labai ryškių herojų filme, deja, nebuvo, bet ir nei vienas iš jų nesuerzino. Kiekvienas atliko savo funkcijas ir vien dėl to didelis ačiū.
Veiksmo scenos neleidžia nuobodžiauti: visas daugiau nei dvi valandos sėdi kaip ant adatų. Aišku, ne tokių adatų, kaip žiūrint Christopherio Nolano „Diunkirką“, kuris tobulai buvo pateikęs labai nejaukią situaciją iš trijų pozicijų – sausumos, dangaus ir vandens, bet ir ne tokią prastą kaip mano paminėtame „Perl Harbore“, kuris priminė komiksinį filmą, o ne rimtą karinį epą. Efektingi epizodai čia yra visokie, todėl ir lėktuvų batalijų netrūksta, ir laivų mūšis atrodo itin kietai.
Dar reikia suprasti viena – tai yra pramoginis filmas, o ne rimta dokumentinio stiliaus karinė drama, todėl jį bežiūrint galima užmerkti akis į kai kuriuos netikslumus ir bukai atrodančius herojų sprendimus.
Tačiau atakos čia bent jau atrodė visai tikroviškai, nors ir ne visur.
Apibendrinant – tai smagus ir neprailgstantis karinis epas, kuris pirmiausia suteikia gerą pramogą kine, o jau po to šiokią tokią istorijos pamoką, kurią perpildo šioks toks Holivudinis patriotizmas.
Bet ar ne nugalėtojai rašo istoriją? Manau, kad nereikia pykti, kad amerikiečiai pagerbia savo karo didvyrius ir sukuria jiems tokius didingai atrodančius projektus. Na, o kas nori kitokio ir žymiai rimtesnio požiūrio į JAV bei Japonijos akistatą, siūlau pasižiūrėti Clinto Eastwoodo režisuotą dilogiją „Mūsų tėvų vėliavos/Laiškai iš Ivo Džimos“.
Techninė juostos pusė
Ir jeigu šio filmo turinys bei scenarijus buvo tikrai pakenčiamas ir nesukėlė jokių negatyvių minčių, tai kai kurie techninės dalies aspektai privertė sunerimti. Kalbu, aišku, apie kartoninius specialiuosius efektus, be kurių neapsieina beveik nei vienas Rolando Emmericho projektas. Ir jeigu 2009 metais filme „2012“ jie buvo geri, tai 2019 metais tokie efektai atrodo išties nekaip.
Matyt, mes jau esame pripratę prie „Marvel“ lygio vaizdo, todėl kitos juostos, kuriose yra naudojama CGI technologija, dažnai atrodo blankiai ir neįtikinamai. Deja, bet čia buvo tas atvejis, kai žiūrint į veiksmo scenas, matei efektus. Tai kažkiek gadino peržiūrą. Aišku, viskas geriau nei „Perl Harbore“, bet filmus skiria beveik du dešimtmečiai.
Užtat garso takelis ir kameros darbas buvo puikūs. Epiški skambesiai leido ekrane sukurti itin puikią atmosferą, o operatoriaus atliktas darbas puikiai paryškino veiksmo scenų kietumą. O veiksmo čia daug ir jis nufilmuotas išties solidžiai. Taip pat negalėčiau priekaištauti dėl garso ir vaizdo montažo, kurie buvo tvarkingi ir neerzinantys nei akių, nei ausų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau rašiau anksčiau, filme daug personažų, kuriuos įkūnijo tikrai šaunūs aktoriai, tačiau kažkokio ryškaus pasirodymo filme aš nemačiau. Man patiko Edo Skreino suvaidintas leitenantas Bestas, taip pat įspūdį padarė Patrickas Wilsonas. Mano nuomone, patys įdomiausi - filmo herojai.
Taip pat filme galima pamatyti charizmatiškus ekrano veteranus Woody Harrelsoną ir Dennisą Quaidą, žavius Luke‘ą Evansą su Mandy Moore, Aaroną Eckhartą, Alexandrą Ludwigą bei Nicką Jonasą. Tvarkingai ir nedirbtinai atlikti vaidmenys. Gaila tik, kad tokie puikūs aktoriai su itin dideliu potencialu nesugebėjo sužibėti ryškiau.
Verdiktas
„Midvėjaus mūšis“ – veiksmo kupinas Rolando Emmericho karinis epas, kurio pagrindiniu tikslu tapo efektingai atrodančios pramogos suteikimas nelabai išrankiam kino žiūrovui. Ir šis filmas su ta užduotimi susidoroja kuo puikiausiai, kino salėje suteikdamas nemažai adrenalino, neblogą istorijos pamoką, gerų aktorių pasirodymą, o visa tai užgožia net ne itin tikroviškus specialiuosius efektus.
Filmo anonsas:
