Antrosios milžiniško 2014 metų finansinio hito dalies režisieriumi tapo norvegų kino kūrėjas Joachimas Roenningas, taip pat atsakingas už puikų nuotykių filmą „Kon-Tiki" bei penktąją „Karibų piratų" dalį. Jo pagrindinė užduotis buvo sukurti žymiai epiškesnį ir dramatiškesnį pasakojimą nei tas, kuriuo studija „Walt Disney" mus buvo palepinusi anąkart.
Apie ką mes čia...
Gyvenanti pakankamai ramų gyvenimą, kadaise piktadarė burtininkė Malefisentė turi susitaikyti su mintimi, jog jos saugoma Aurora greitai ištekės už savo mylimojo princo Filipo. Tačiau Filipo mama nėra labai gerai nusiteikusi, jog jos būsimą marčią globoja antgamtines galias turinti moteris. Nieko nedelsdama, ji nusprendžia atsikratyti burtininkės ir tuo pačiu, visų kitų fantastinių gyvių, kurie apsigyveno aplink jos karalystę. Taip prasideda karas, kuris visiems gali kainuoti labai daug.
Kūrinio turinys
Šiais metais sulaukėme daug nereikalingų tęsinių, kurie ne tik, kad nebuvo kažkuo ypatingi palyginus su pirmtakais, bet dar ir patyrė rimtus finansinius nuostolius. Iš to galima spręsti, jog žiūrovams tiesiog nusibodo tęsiniai, priešistorės bei perdirbiniai, kuriais mus kiekvienais metais bando šerti godūs kino prodiuseriai. Išimčių aišku yra, bet jų labai mažai, todėl einant žiūrėti užbaigtos istorijos pratęsimo galima dažniausiai tikėtis ne itin kokybiško reginio. Bent jau scenarijaus atžvilgiu tai tikrai.
Ir čia situacija yra identiška. 2014 metais filmas „Piktadarės istorija" tapo dideliu finansiniu hitu, visame pasaulyje užsidirbusiu apie 750 milijonų dolerių ir atnešusi studijai „Walt Disney" 210 milijonų dolerių pajamų. Keista tik, kad tokio didžiulio hito tęsinys pasirodė po penkerių metų, o ne kaip dažnai būna – po dvejų ar trejų. Suprantama, jog juosta buvo kuriama dėl vieno tikslo – užsidirbti, bet ar ji nepavėlavo su savo pasirodymu? Štai kur klausimas.
Panašus atvejis buvo su antrąja „Alisa stebuklų šalyje" dalimi, kuri dienos šviesą išvydo po šešerių metų nuo originalo pristatymo kino teatruose. Pirmasis filmas pasiekė milijardo dolerių ribą, o antrasis sugebėjo užsidirbti vos 299 milijonus, atnešdamas studijai apie kelis šimtus milijonų nuostolių. Akivaizdu, jog žiūrovų susidomėjimas buvo labai kritęs. Kodėl? Nes antrasis filmas buvo tiesiog nereikalingas, nors ir nebuvo labai prastas. Tą patį galiu pasakyti ir apie „Piktadarės istoriją". Tai visiškai nereikalingas užbaigtos istorijos pratęsimas, bet kartu, tai kokybiška ir maloni akims pasaka.
Atroji dalis supažindina mus su naujas herojais ir nauja grėsme, kurios epicentre atsiduria Malefisentė bei jos globojama ir saugoma Aurora. Tik šįkart viskas atrodo epiškiau, nes šiame filme žiūrovams yra pristatomos neblogos batalijos, šiek tiek primenančios „Žiedų valdovą", „Narnijos kronikas" bei „Auksinį kompasą". Toks mano paminėtų filmų detalių mišinys prideda šiai juostai šarmo, nes tai nėra pernelyg vaikiškai atrodantis pasakojimas, o pakankamai tamsi istorija, kurioje yra visko po truputį. Įdomiausia, kad šiame filme karinė strategija ir puldinėjimai atrodo tikroviškiau nei „Sostų karuose", nes vien iš batalijų scenų išdėstymo galima suprasti, kad kūrėjai buvo susipažinę su kariniais viduramžių konfliktais bei to laikotarpio ginkluote.
Kalbant apie herojus, tai tikrosios Malefisentės filme nėra tiek ir daug. Personažas turėjo savo siužetinės linijos dalį, kuriame atsiskleidė iš kelių naujų perspektyvų, bet tai jau nebuvo tokia pat piktadarė globotoja, kurią mes matėme pirmoje juostoje. Užtat naujas antagonistas buvo išdirbtas labai gerai. Manau, nereikia sukti galvos apie ką šneku, nes tiek anonsai, tiek ir aprašymai atskleidė kas yra šio filmo tikrasis piktadarys. O juo tapo karalienė Ingrit, kuri panoro sunaikinti visus fantastinius gyvius ir taip apsaugoti savo karalystę nuo jų antplūdžio. Jos planas buvo primityvus, bet puikiai įgyvendintas, dėl ko galima patikėti jos motyvacija ir pastangomis, kurias ji pridėjo, kad tas planas būtų įvykdytas. Tad, atsižvelgus į šio personažo pristatymą šiame filme, galėčiau teigti, jog tai vienas iš ryškiausių „Walt Disney" pasakų blogiečių per daugelį metų.
Iš kitų herojų paminėčiau Aurorą, kuri savo bukumu ir naivumu prilygo Kaliausei iš „Ozo šalies burtininko", bei princą Filipą ir Malefisentės tarną Diavalą. Abu vyrukai turėjo pakankamai ekraninio laiko pasireikšti, dėl ko kritikuoti jų indėlio į siužetą tikrai negalėčiau. Mano nuomone, jie turėjo daugiau charizmos už pačią Aurorą. Ekrane taip pat buvo galima pamatyti ir tas tris neapkenčiamas fėjas, kurios gadino pirmosios dalies peržiūrą.
Tiesa, nors tai ir nėra labai reikalingas tęsinys, kuriame siužetas nespinduliuoja itin dideliu originalumu, tačiau galėčiau teigti, jog filme galima pamatyti labai neblogą pamokslą. Koks jis? Deja, negaliu atskleisti, bet pačioje juostos pabaigoje jis bus pateiktas visu gražumu. Tai mane ir papirko, todėl turbūt šį filmą vertinčiau šiek tiek geriau nei pirmtaką, kuris žiūrėjosi pakankamai nuobodžiai, nors jo istorija buvo žymiai originalesnė, nes ji buvo vystoma iš piktadarės perspektyvos. Čia bent jau buvo daugiau veiksmo, daugiau įdomių ir labiau atskleistų herojų bei žymiai daugiau gėrio propagavimo. Tad visumoje – vertas didelių ekranų projektas, kuris suteikia malonią, nenuobodžią ir visiškai neįpareigojančią pramogą kino salėje.
Techninė juostos pusė
Studija „Walt Disney" nebūtų „Walt Disney", jeigu jų filmas turėtų prastai atrodančią išorę. Į efektus ir meninį apipavidalinimą studija investuoja labai didelius pinigus, todėl ir jų projektai atrodo kaip itin skanūs saldainiai. Bent jau iš įpakavimo tai tikrai. Ir čia viskas be išimties. Išradingos dekoracijos su labai jau įspūdingais kostiumais, kokybiškas grimas su įdomiai atrodančiomis šukuosenomis bei aišku specialieji efektai, kuriais juosta yra nuo pradžios iki finalo prifarširuota, pagardina peržiūrą leidžiant pasinerti į šį magišką pasakų pasaulį, kuriame gyvena įvairūs fantastiniai gyviai.
Iš kitų techninės dalies aspektų paminėčiau visai neblogą operatoriaus darbą, gerą ir reikiamose vietose puikią atmosferą sukuriantį garso takelį su visomis epiškomis melodijomis bei, žinoma, tvarkingus garso ir vaizdo montažus. Filmas nesukėlė jokių trikdžių peržiūros metu, nes vaizdas ir garsas buvo tikrai aukšto lygio.
Aktorių kolektyvinis darbas
Po keturių metų pertraukos į didžiuosius kino ekranus pagaliau sugrįžta viena iš charizmatiškiausių pastarųjų kelių dešimtmečių aktorių – Angelina Jolie, kuri ir vėl be problemų įkūnija ryškią Malefisentės rolę. Neturiu jokių priekaištų šiai aktorei, nes ji ir vėl pasidarbavo iš peties. Panašiai galima būtų pasakyti ir apie kitą talentą – Michelle Pfeiffer, kuriai atiteko filmo antagonistės vaidmuo. Tiek vaidyba, tiek ir pats jos suvaidintas personažas gavosi labai žvalus ir turintis ne ką mažiau šarmo už pačią Malefisentę.
Iš kitų filme pasirodžiusių aktorių išskirčiau Samą Riley'į, Edą Skreiną, Harrisą Dickinsoną, Ellę Fanning, Chiwetelį Ejioforą, Juno Temple, Imeldą Staunton ir Lesley Manville. Visi pasidarbavo neblogai, bet iki Jolie ir Pfeiffer lygio jiems buvo labai toli.
Verdiktas
„Piktadarės istorija 2" – visiškai nereikalingas, tačiau žymiai žvalesnis ir epiškesnis 2014 metų juostos tęsinys, kuris dovanoja efektingai atrodančias batalijas, puikią techninę pusę su itin kokybiškais specialiais efektais priešaky, kelis rimtus pamokslus bei įsimintiną Angelinos Jolie ir Michelle Pfeiffer pasirodymą įkūnijant šarmo nestokojančias piktadares.