Apie ką mes čia…
Dirbanti vertėja Didžiosios Britanijos žvalgybos Vyriausybiniame komunikacijos centre, Katerina Gan vieną dieną gauna įslaptintą laišką, kuris ją labai šokiruoja. Pasirodo, jog JAV su jos šalies valdžia nori neteisėtu būdu įtaisyti pasiklausymo aparatus šešių Jungtines Tautas atstovaujančių šalių kabinėtuose, kurio neapsisprendė dėl rezoliucijos, leidžiančios karinę invaziją į Sadamo Huseino valdomą Iraką. Moteris supranta, jog jeigu tai įvyks, žus labai daug nekaltų žmonių. Todėl, norėdama kažkaip paveikti šią situaciją, ji laišką išsiunčia žurnalistams. Toks poelgis jai ir jos artimiems gali kainuoti labai daug.
Kūrinio turinys
Filmai apie nutekintą slaptą vyriausybės informaciją nėra toks retas reiškinys kine, todėl einant žiūrėti šios juostos galima daugmaž įsivaizduoti ko reikia laukti. Visgi siužeto principas nelabai nutolsta nuo panašaus pobūdžio filmų kaip „Penktoji valdžia“ ar „Snoudenas“, todėl galiausiai gauname šabloninį projektą apie įvykį, kuris sukrečia visuomenę ir žmogų, kuris buvo atsakingas už tą įvykį. Tačiau yra vienas bet. Mano paminėti filmai labiau primena dramas, kurias žiūrint tu žinai faktą ir kažkaip nelabai jaudiniesi dėl pačių herojų, kai tuo tarpu čia yra viskas kitaip, nes mums yra dovanojamas labai gudriai apgalvotas politinis trileris su žmogumi, kuris neišdavė savo valdžios ar principų, o tiesiog norėjo padėti išvengti mirčių.
Jeigu galėčiau paminėti filmus, kurie asmeniškai man labiausiai priminė šį trilerį, tai būtų pakankamai paprastas atsakymas – 1976 metų keturis JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus gavęs filmas „Visa prezidento kariauna“ bei 2015 metais pasirodžiusi drama „Sensacija“, kuri pelnė „Oskarą“ už geriausią tų metų filmą. Kodėl šie filmai? Ogi todėl, jog juose kaip ir čia didžiausias dėmesys buvo skirtas pačiam žurnalistiniam tyrimui, kuris ir leido susipažinti su filme vystoma tema itin nuodugniai, nes nepakanka vien tik paviešinti slaptą informaciją. Reikia faktų ir užtikrintų atsakymų, kurie leistų patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Ir tuos atsakymus mes gauname su kaupu, nes juostos kūrėjai pasistengė ir filmo scenarijus buvo parašytas labai atsakingai, remiantis visa turima medžiaga apie šią 2003 metais įvykusią situaciją.
Kitu svarbiu šio filmo siužetinės linijos aspektu tampa pasiruošimas teismo procesui, kuris tiesą sakant buvo neišvengiamas dėl to, ką padarė pagrindinė filmo herojė. Stebinti šią filmo dalį mes gauname dar daugiau atsakymų į svarbius klausimus bei tuo pačiu susipažįstame su labai nelengva Didžiosios Britanijos teisine sistema. Ir būtent teismo tema labiausiai paveikia, nes įtampos ir intrigos čia buvo labai daug. Ypatingai juostos pabaigoje, kai laikai kumščius dėl Katerinos, nes suvoki, jog ji visa tai padarė iš meilės savo šaliai ir jos žmonėms.
Politinių niuansų čia irgi neišvengiame. Aš labai nemėgstu veltis į politiką bei ją komentuoti savo apžvalgose, bet šįkart padarysiu išimtį. Mano nuomone, šiame filme ji buvo net labai reikalinga, nes vienu metu filme aiškiai ir vaizdingai buvo pateikta mintis apie itin tamsius kai kurių tų laikų politinių figūrų užmojus bei jų veidmainiškus pareiškimus, kurie skaldė visuomenę į kelias viena su kita nesutariančias stovyklas. Tad, stebint juos ir prisimenant tuos laikus, kai jie buvo valdžioje, pasidaro bloga, nes kažkokie individai priimdavo sprendimus, nuo kurių Irako kare nukentėjo milijonai žmonių.
Todėl ir pagrindinis juostos personažas Katerina Gan, kuri pajudino šį tikrų tikriausią politinių širšių lizdą, atrodė kaip tikra didvyrė. Neįmanoma nesižavėti šia moterimi visos juostos metu, nes ekrane mums pateikiama labai drąsi, bet tuo pačiu metu ir itin prižeminta asmenybė, kurios gyvenimas akimirksniu apsiverčia, kai ji pabando pasakyti tiesą. Tu ja tiki, tu ją užjauti ir tu dėl jos jaudiniesi, nes ji tampa neatsiejamu ir aišku esminiu siužeto varikliu, be kurio ir nebūtų šio įtampos nestokojančio pasakojimo. Visi kiti herojai, kurie ją supo, išpildė savo funkcijas irgi gerai. Tai jai leido dar labiau atsiskleisti.
Be rimtų temų ir tikrų faktų išdėstymo visos juostos metu, filmas dar dovanoja tikros ir tyros meilės pavyzdį, kuriuo ir buvo Katerinos bei jos vyro turko santuoka. Nei vienai akimirkai nebuvo įmanoma suabejoti šių dviejų žmonių santykiais bei jų meile. Tiesiog neįmanoma, nes poelgiai kalbėjo patys už save.
Apibendrinus, pasakyčiau, jog tai išties puikiai papasakota istorija, kurią galbūt ne visi ir matė 2004 metais televizijoje bei žino, kas yra Katerina Gan. Todėl, mano kuklia nuomone, šis filmas vertas vadintis geriausiu šių metų politiniu trileriu, kuris atskleidžia mums labai svarbius ir netgi kadaise itin aktualius faktus apie JAV ir Didžiosios Britanijos valdžią bei jų labai saugomą paslaptį.
Techninė juostos pusė
Apie techninius filmo sprendimus manau daug šnekėti nereikia, nes visi jie beveik niekuo neišsiskiria iš kitokių panašaus pobūdžio tvarkingų tikrais faktais paremtų juostų. Operatorius vietoje ir laiku sugeba užčiuopti pačius svarbiausius aspektus, kuriais visos juostos metu bandoma žaisti kuriant intrigą. Muzika filme sukuria atitinkamai niūrią, bet ir įtampos nestokojančią atmosferą tuose momentuose, kuriuose įtampa ir turėjo būti išryškinta, kad žiūrovas peržiūros metu galėtų sėdėti kaip ant adatų.
Pridėkime dar prie to puikų montažą, kuris prisidėjo prie tam tikro saspenso. Visgi iki pat pabaigos ne taip parasta yra suvokti kaip pasibaigs visa ši istorija, kuri dvi valandas buvo itin kruopščiai dėliojama kaip kokia puzlė. Taip pat pridėkime nepriekaištingą garso montažą ir gausime tikrą saldainį, kuris sugeba įtraukti į slaptų tarnybų bei žurnalistų darbo užkulisius, kuriuose verda tikros aistros.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viena iš stipriausių šios juostos sudedamųjų dalių be abejo yra puiki pagrindinių aktorių vaidyba, kurių dėka buvo galima susitapatinti su jų vaidinamais herojais per itin emocionalią ir labai įtikinančią prizmę.
Pagrindinio vaidmens atlikėja Keira Knightley spinduliuoja savo talentu kaip niekad. Mano nuomone, šiame filme ji atliko vieną geriausių savo karjeroje vaidmenų, nes tai, ką mes pamatome ekrane, išties stebina. Ji sugebėjo personažui suteikti labai daug įvairių spalvų, dėl ko jis ir buvo toks artimas mums ir tikras visos šios juostos eigos metu.
Antraplaniams aktoriams irgi puikiai sekėsi įsiterpti į siužetą su savo personažais, todėl jie irgi prisidėjo prie pakankamai emocionalios filmo būsenos. Čia mes turime žurnalistus suvaidinusius Mattą Smithą su Rhysu Ifansu, turime ir advokato rolę įkūnijusį Ralphą Fiennesą bei pagrindinės herojės vyro vaidmens atlikėją Adamą Bakrį. Kiekvienas iš jų buvo labai svarbus šiai istorijai, todėl būtent juos ir paminėjau kaip pačius ryškiausius ir įdomiausius vaidmenis atlikusius aktorius. Priekaištų neturiu nei vienam iš jų, nes jie sukūrė individualius ir labai žmogiškus personažus, kuriems neįmanoma buvo nesimpatizuoti.
Kas dėl kitų epizodinių aktorių, kurių čia buvo išties nemažai, pasakyčiau, jog jie irgi nepasišiukšlino ir taip pat pademonstravo ganėtinai įtikinamą vaidybą. Stebint kiekvieną iš jų, nesinorėjo pasakyti, jog kažkas pervaidina arba nesugeba išreikšti savo personažo taip, kad tu juo patikėtum. Tad visi iki vieno atliko jiems patikėtas rolės itin natūraliai.
Verdiktas
„Vieša paslaptis“ – filmas, kuris ne tik leidžia pasinerti ne į tokius jau ir senus įvykius, sukrėtusius Didžios Britanijos gyventojus, bet ir supažindina su labai drąsia asmenybe, norėjusia užkirsti beprasmį ir milijonus žmonių pražudžiusį karą Irake. Atviras, šokiruojantis, laikantis įtampoje ir tikras – būtent taip galima būtų apibūdinti šį naują režisieriaus Gavino Hoodo projektą, kurio svarbiausiu koziriu tampa neįtikėtinai natūrali dviems „Oskarams“ nominuotos Keiros Knightley vaidyba.
