Apie ką mes čia…
Skrendanti iš komandiruotės Čikagoje į Niujorką, Ema atsisėda šalia žavaus ir paslaptingo vyro. Tačiau, lėktuvui patekus į turbulenciją, jai pasidaro bloga ir ji pradeda rėkti šalia sėdinčiam kaimynui apie savo nenusisekusį gyvenimą ir išpasakoja jam visas savo asmenines paslaptis.
Aišku, neįvykus katastrofai ir lėktuvui saugiai nusileidus, Ema susigėsta. Nors kam čia nervintis, jeigu šį vyrą ji mato pirmą ir paskutinį kartą gyvenime? Būtent taip ji ir pagalvojo, kol jos darbe nepasirodo jis – įmonės, kurioje ji dirba, vienas iš direktorių Džekas Harperis.
Kūrinio turinys
Kai kas su seksistine potekste pasakytų, kad vyrams nereikia žiūrėti tokio pobūdžio romantinių komedijų, nes jos yra skirtos tik moterims. Ir iš dalies galėčiau su tuo sutikti, nes tokios naivios ir lėkštai vystomos komedijos gali sužavėti tik su rožiniais akiniais gyvenančias merginas ar paaugles, kurios dar nepatyrė pirmo bučinio, artumo bei pačios meilės. Todėl žiūrėdamos tokius filmus jos fantazuoja apie panašius santykius ir vyrus, kurie yra pavaizduoti kaip tikri idealai šiame mužikų ir nesusipratėlių pasaulyje.
Aišku, svajoja, kol nepatiria tikro gyvenimo iššūkių. Bet ne apie tai čia turi būti kalbama. Pakalbėkime apie šį filmą, kurio siužetinis pamatas yra sutinkamas kas antroje romantinėje komedijoje.
Pats karts nuo karto pasižiūriu šio žanro filmus, nes būna atvejų, kai galima atrasti tikrą aukso grynuolį, kuris ne tik suteiks puikius įspūdžius, bet ir leis pasimėgauti kažkuo originalesniu, nei vien nepasiekiamos meilės motyvais sukurta istorija.
Apie šį filmą, aišku, to pasakyti negalėčiau, nors jo ir laukiau sužinojęs, jog jis yra sukurtas pagal „Parduotuvių maniakės išpažinties“ autorės dar vieną populiarų romaną. Visgi mano paminėtos knygos 2009 metais pasirodžiusi ekranizacija buvo tikrai smagi, tad to tikėjausi ir iš šios juostos.
Tačiau nauja Sophie Kinsella knygos ekranizacija ne tik, kad neprilygsta 2009 metų filmui, bet dar ir sugeba dėl savo individualumo nebuvimo pasimesti tarp šimtų panašaus pobūdžio projektų, pasakojančių apie svajonių vyrą ir pelenę, slapčia svajojančią apie gražesnį gyvenimą.
Blogiausia, kad ši tema yra vystoma pagal visas įmanomas tokių filmų klišes. Kokios jos? Ogi tokios – pirma keista dviejų žmonių pažintis, vienas kito ignoravimas, nors ir juntama tarp jų tvyranti simpatija, galiausiai simpatija virsta į draugystę, po kurios laukia išsiskyrimas dėl kvailos priežasties, o galiausiai istorija baigiasi su mintimi "jie gyveno ilgai ir laimingai".
Čia, aišku, sumečiau pačius aiškiausius tokio tipo filmų punktus, kurie yra neatsiejami vystant romantinių komedijų siužetines linijas. Kokie punktai buvo panaudoti šiame filme? Deja, negaliu atskleisti, bet patikėkite, daug kas iš mano išvardintų punktų čia tikrai buvo.
Istorija irgi nežavi savo pateikimu. Sunku yra patikėti herojais, kurie atrodo, kad nesijaučia pakankamai gerai toje erdvėje, kurioje jiems tenka ne tik gyventi, bet ir bendrauti su kitais juos supančiais žmonėmis.
Turime filme pagrindinę heroję Emą, kurios gyvenimas atrodo labai pilkai. Žiūrint į ją norisi žiovauti. Jokios charizmos, jokio išskirtinio žavesio joje nėra, todėl ir pats personažas visiškai neatsiskleidžia kaip asmenybė. Emos geriausios draugės – klišinės merginos, kurios tik moka patarti, nors joms pačioms reikia pagalbos ir patarimų.
Žiūrėdamas šį filmą prisiminiau puikią 2010 metų romantinę komediją „Ji man – ne pora“ ir pagrindinės veikėjos geriausią draugę, kuri buvo identiška šio filmo kai kurių personažų tipažui. Bet mes jau tą matėme, todėl kartotis yra labai neskanu. Aišku, dar yra JIS, dėl kurio visos pametusios galvą, bet jis pastebi tik Emą.
Nemanau, kad reikia kažką komentuoti. Tiesa, kūrėjai pabandė intriguoti mus, nuslėpdami šio žmogaus paslaptį. Ir ta paslaptis... Tiesiog neturiu žodžių, kiek daug lėkštų siužetinių vingių čia buvo surinkta.
Juokeliai nejuokingi ir netinkantys prie rodomo konteksto, todėl pasijuokti iš situacijų ir pokalbių čia galima bus labai minimaliai, bet ir tai, tik dėl to, jog mums aiškiai nurodo pirštu, kur turi būti juokinga.
Pliusu tampa tik filmo trukmė. Filmas neužtęstas, todėl susižiūri pakankamai lengvai, be jokių pretenzijų. Todėl manau, jog būtent tokios primityvios ir naivios juostos tinka pirmam pasimatymui, kai eini į kiną ir visas tavo dėmesys atitenka šalia sėdinčiam žmogui, o filmas tampa tik fonu, sukuriant tam tikrą atmosferą. Kitu atveju į jį neverta eiti, nes viską, kas čia yra rodoma, mes matėme ne po vieną ir ne po du kartus.
Techninė juostos pusė
Apie techninius šios juostos kūrėjų sprendimus daug kalbėti irgi negalėčiau, nes tų sprendimų čia irgi nebuvo. Muzika tokia pat kaip ir daugelyje panašaus pobūdžio filmų, operatoriaus darbas standartinis be jokių įdomesnių manevrų, kurie priduotų atskiro žavesio rodomam vaizdui, o garso ir vaizdo montažas tvarkingi. Tad vizualiai filmas visiškai nesuerzina ir tai jau yra labai gerai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Alexandra Daddario – viena žaviausių jaunos kartos aktorių, kuri kartais sugeba nustebinti savo pasirodymais tokiuose projektuose kaip „Tikrasis detektyvas“ bei dažniausiai pakerėti savo šypsena ir akimis visokio plauko blokbasteriuose. Šiame filme ji net nevaidino, nes nebuvo ką čia vaidinti, todėl sunku vertinti jos pasirodymą tik iš fizinių duomenų.
Užtat medinę vaidybą demonstravo kiti šioje juostoje pasirodę aktoriai. Tyleris Hoechlinas, Kimiko Glenn, Sunita Mani, Laverne Cox... Jie tiesiog buvo ir atrodė kaip kokie statistai, kuriuos reikėjo įterpti į siužetą. Jokio individualumo ar pastangų iš jų pusės aš čia nemačiau.
Verdiktas
„Ar gali išsaugoti paslaptį?“ – be galo lėkšta ir pakankamai naiviai atrodanti romantinė komedija, kuri net nesugeba prajuokinti, dėl ko ją yra žymiai sunkiau priimti. Tačiau, atmetus prastą aktorių vaidybą, klišių prifarširuotą siužetą ir neįtikinamą turinį, šis filmas yra idealus pirmojo pasimatymo sprendimas, kurio peržiūros metu visas dėmesys atiteks Jūsų simpatijai.
Filmo anonsas:
