Apie ką mes čia…

Prieš du gerus dešimtmečius praradęs savo tėvą Klifordą nepasisekusioje ekspedicijoje Neptūno planetos link, astronautas-inžinierius Rojus Klifordas gauna puikų šansą išsiaiškinti, kas tada įvyko. Vyrui yra patikėta nauja ekspedicija tuo pačiu maršrutu, kuriuo ir keliavo jo tėtis.

Tačiau, ne viskas yra taip paprasta. Visgi baimė, kad ir jis dings iš radarų ekranų irgi yra, todėl Rojui tenka nelengva dilema – likti Žemėje su savo žmona, ar visgi eiti va bank ir ryžtis kelionei, kuri jam gali atnešti daug svarbių atsakymų, bet ir tuo pačiu kainuoti gyvybę.

Kūrinio turinys

Galima sakyti, jog nuo 2013 metų ir Alfonso Cuarono režisuoto hito „Gravitacija“, kasmet rudenį tradiciškai yra pristatomi daug žadantys mokslinės fantastikos žanro projektai apie kosmosą.

2014 metais tai buvo Christopherio Nolano pasididžiavimas „Tarp žvaigždžių“, 2015 sulaukėme vieno geriausių per dešimtmetį Ridley‘io Scotto darbų „Marsietis“, 2016 metai atnešė mums romantišką pasiplaukiojimą kosmoso platybėse pavadinimu „Keleiviai“, 2017 metais išvydome naująjį „Svetimą“, o prieš metus autorinį ir kritikų išliaupsintą filmą „Pirmąjį žmogų“.

Dabar atėjo laikas naujai juostai, kurios anonsai pažadino smalsumą bei nuteikė labai rimtai atrodančiam projektui.

Pats šio projekto laukiau tik dėl dviejų priežasčių – kosmoso, nes man labai patinka tokios temos mokslinės fantastikos filmai, bei dėl režisieriaus Jameso Gray‘aus, kurio darbai visuomet man palikdavo labai gerą įspūdį. Ne išimtis ir šis filmas, kuris dviems valandoms pagrobė visą mano dėmesį.

Visos juostos siužetinės linijos varikliu tampa intriga, kuri leidžia pasinerti į šią įdomią kelionę su pagrindiniu filmo personažu Rojumi. O intriga yra tokia, jog iki tam tikro momento mums visiškai nėra žinoma, kokios priežastys nulėmė Rojaus tėvą dingti prieš dvidešimt metų iš ekranų radarų vykdant svarbią ekspediciją prie Neptūno planetos. Ant to laikosi ne tik siužetas, bet ir pačių pagrindinių filmo personažų išgyvenimai, kuriais jie savotiškai džiugina mus, žiūrovus.

Tai pakankamai emocionalus ir labai tikroviškas žvilgsnis į rodomą problemą, kurioje atsidūrę žmonės kenčia ir negali rasti ramybės dėl visos tos nežinomybės, kuri juos kamuoja ilgus dešimtmečius.

Todėl, stebėdami kaip yra vystoma ši istorija, mes tampame kai kurių personažų atsiskleidimo liudininkais. Ir nors visu pajėgumu viskas sukasi aplink Rojų, kuris išties stebina savo tvirtu charakteriu ir sprendimais, galinčiais nulemti kitų žmonių gyvybes, kažkiek dėmesio gauna ir tie, kurie yra šalia jo.

Vienas iš tokių herojų – Rojaus žmona Eva, kuriai irgi tenka išgyventi ne pačius maloniausius momentus gyvenime. Be jos, svarbiais filmo siužetinės linijos personažais tampa pulkininkas Pruitas bei pats Rojaus tėtis Klifordas. Vienu momentu jie turi labai daug įtakos tam, kokia linkme pradės vystytis ši istorija.

Filmo tempas nėra labai greitas, tačiau dėl to nereikia pergyventi, nes, kaip sakiau, pats pasakojimas sugeba intriguoti, o tam tikrais momentais ir sukelti reikiamą įtampos dozę pačiuose netikėčiausiuose momentuose.

Visgi tai ne eilinė drama, o pakankamai rimtai atrodantis pasiskraidymas kosmoso platybėse, kuriose astronautų gali laukti įvairūs nemalonumai ir netgi pavojai, galintys kainuoti tai, ką žmogus turi brangiausio – gyvybę.

Ką čia daugiau pasakyti? Manau, kad nieko, nes kitaip tektų jau išpasakoti tuos aspektus, kuriuos Jūs patys turėtumėte išvysti kine. Tad reziumuodamas šią trumpą apžvalgą, teigiu, jog tai dar vienas puikus ir asmeninis režisieriaus laimėjimas. Ir nors šis kino kūrėjas nebando žaisti su mokslinės fantastikos žanru ir kosmoso tema pateikdamas kažką naujo, jis visiškai nepasišiukšlina pasiskolindamas idėjas iš kitų tokio pat pobūdžio filmų.

Tad nušlifuotos ir iš kitos perspektyvos pateiktos idėjos filme „Ad Astra“ nesukelia visiškai jokio pykčio, o tik priverčia dar sykį atkreipti dėmesį į režisieriaus Jameso Gray‘aus talentą.

Techninė juostos pusė

Einant į Jameso Gray‘aus filmą galima tikėtis vieno – kokybiškos išorės. Šis kino kūrėjas puikiai sugeba dirbti su medžiaga, kurią jis vysto kino ekranuose, todėl ir jo papasakotos istorijos atrodo pakankamai solidžiai ir, aišku, kas svarbiausia, tikroviškai. Su „Ad Astra“ yra lygiai tas pats. Filmo meninis apipavidalinimas pagirtinas. Čia žiūrovai gauna viską, ką tik gali pasiūlyti mokslinės fantastikos žanras ir kosmoso tema. Herojų kostiumai, grimas, dekoracijos, atitinkančios tikrovę, nes, kaip žinia, režisierius konsultavosi su „NASA“, ir specialieji efektai buvo itin kokybiški. Kaip autoriniam ir 90 milijonų dolerių kainavusiam draminiam projektui – solidu.

Tokios pačios nuomonės esu ir apie garso takelį. Buvo, aišku, bandymas kopijuoti nuostabiąją Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ muzikinę palydą, bet į tai galima užmerkti akis, nes šis filmas tik nuo to laimėjo. Visgi atmosferai paryškinti ir turėjo būti naudojami pakankamai emocionalūs kūriniai, kurie priverstų žiūrėti šį pasakojimą lyg sėdint ant adatų.

Ir jeigu jau prakalbau apie daugelio kino žiūrovų mylimą „Tarp žvaigždžių“, tai pratęsiu, nes šios juostos operatoriumi tapo Hoyte Van Hoytema, kuris nuo 2014 metų dirba prie visų Christopherio Nolano projektų. Juosta buvo nufilmuota labai preciziškai ir netgi dinamiškai. Kruopštus darbas, kurs, tikėtina, kitais metais bus pastebėtas JAV kino meno ir mokslo akademijos.

Garso montažas – galingas. Tad šį filmą vertėtų žiūrėti salėse, kurios siūlo Dolby Atmos garsą. Montažas irgi nekelia pretenzijų. Istorija vystoma labai sklandžiai ir neužtęstai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šiais metais aktorius ir prodiuseris Bradas Pittas yra kaip niekad aktyvus. Vos prieš mėnesį galėjom mėgautis jo nepriekaištingu pasirodymu devintajame Quentino Tarantino filme „Vieną kartą... Holivude“, kuriame jis atliko charizmatiško Klifo Būto vaidmenį, dabar ir vėl jis vaidenasi kino ekranuose. O vaidenasi jis išties puikiai. Sakyčiau, jog šis jo vaidmuo yra vienas iš rimčiausių per pastaruosius keletą metų, o gal net ir per dešimtmetį. Aktorius nuo pat pirmų filmo akimirkų leidžia patikėti jo vaidinamu personažu, tai tampa esminiu visos šios emocionalios kelionės koziriu. Trumpai tariant – tai labai įtikinamas ir šaunus personažas, kuriam neįmanoma atsispirti.

Antraplanėse rolėse galima būtų pagirti seniai kino ekranuose matytą Tommy Lee Jonesą, kuriam atiteko garbė įkūnyti Klifordą. Trumpas, bet labai šaunus aktoriaus pasirodymas, kuris irgi suteikė tik pačius geriausius įspūdžius. Be jo, juostoje galima dar pamatyti ir kitus žinomus kino veidus, kaip Liv Tyler, Ruth Negga, Donaldą Sutherlandą ir Johną Ortizą. Priekaištų jų vaidybai nėra.

Verdiktas

„Ad Astra“ – dar vienas tvarkingas režisieriaus Jameso Gray‘us projektas, su kuriuo jis visiškai nebando išrasti jokio dviračio. Žiūrovų teismui yra pristatomos preciziškai vystomos ir taikliai iš kitų žinomų mokslinės fantastikos juostų pritaikytos idėjos, kurios leidžia šiam pasakojimui transformuotis į vizualiai kerinčią bei pakankamai įtraukiančią kelionę kosmoso platybėse su solidžią vaidybą demonstruojančiu penkiems „Oskarams“ nominuotu Bradu Pittu.

Filmo anonsas: