Iš Argentinos kilęs režisierius kviečia ne tik dar kartą išgyventi siaubingą nuotykį su kraupiu šokančiu klounu Penivaisu, bet ir išvysti pačią ilgiausią kada nors sukurtą Stepheno Kingo siaubo knygos kino ekranizaciją, kurios trukmė siekia beveik tris valandas.

Apie ką mes čia…

Prieš 27-erius metus nelygioje kovoje nukovę Derio miestelyje siautėjusį demoną Penivaisą, „Nevykėlių klubo“ nariai pasirinko skirtingus gyvenimo kelius, atitoldami ne vien nuo savo gimtojo miesto, bet ir nuo savęs. Tačiau jų ramybė negalėjo tęstis amžinai, nes praeities taip lengvai iš atminties neištrinsi. Ypač, kai praėjus beveik trims dešimtmečiams, ji duoda apie save žinoti visiškai naujame pavidale. Supratę, kad jiems vėl teks stoti į kovą su blogio įsikūnijimu Penivaisu, „Nevykėlių klubas“ susiburia finaliniam mūšiui, kuris nulems ne tik jų, bet ir viso Derio miestelio gyventojų likimus.

Kūrinio turinys

Prieš pasirodant 2017 metais pirmajai „TAS“ daliai, niekas net negalėjo pagalvoti, jog šis, vos 30 milijonų dolerių kainavęs filmas sulauks tokios milžiniškos sėkmės. Pirmiausia – juostai priklauso galingiausias visų laikų siaubo žanro filmų startas JAV – 123 milijonai dolerių per trijų dienų premjerinį savaitgalį. Antra – filmas užsidirbo 700 milijonų dolerių, kas leido jam pasiekti pirmąją daugiausiai užsidirbusio siaubo filmo vietą, nuo pjedestalo nustumiant beveik du dešimtmečius karaliavusį M. Night Shyamalano hitą „Šeštasis pojūtis“.

Trečia – dėl šios juostos finansinių rezultatų Holivude grįžo aistra Stepheno Kingo kūrybai. Jau nekalbu apie itin puikius kino kritikų bei siaubo žanro žinovų atsiliepimus ir bendrą filmo įtaką šiuolaikiniam siaubo žanrui, kuris pastaraisiais metais bando keistis į visai kitokio pobūdžio kiną nei mes esame pripratę matyti. Tad visiškai nenuostabu, jog antroji dalis tapo vienu iš labiausiai laukiamų 2019-ųjų kino projektų.

Antrasis ir finalinis „TAS“ dilogijos filmas šiek tiek skiriasi nuo savo pirmtako, nes tai jau nebe nuotykiais atsiduodantis šiurpus pasakojimas apie paauglius, kurie bandydami pabėgti nuo savo problemų ir košmarų, sutinka jį – šokantį klouną Penivaisą. Tai brandžiau pateikta ir itin svarbias suaugusių žmonių problemas gvildenanti istorija, kurios pamatu tampa praeitis bei ateitis, kurioje pagrindiniams herojams ir vėl tenka susidurti su savo jau seniai užmirštais baubais. Tai išties veža, nes šįkart mes gauname daug atviresnį skyrių iš Stepheno Kingo parašytos knygos puslapių.

Pagrindinė antrojo „TAS“ filmo esmė – nuo savo praeities nepabėgsi, nors ir kaip tau to norėtųsi. Ir tą puikiai nupaveiksluoja kiekvienas iš „Nevykėlių klubo“ narių. Jie nors ir paaugo, susikūrė savo gyvenimus bei įnirtingai bando žiūrėti į priekį, jų gyvenimas kaip priklausė, taip ir priklauso Derio miesteliui, kuriame prieš dvidešimt septynerius metus kiekvienam iš jų teko stoti akis į akį su savo didžiausiais košmarais, įkūnytais demoniškojo klouno Penivaiso.

Buvusių geriausių draugų sugrįžimas į savo gimtąjį miestą kiekvienam iš jų atneš naujus išbandymus bei skausmus, kurie gali pasibaigti tikra tragedija.

Jeigu galėčiau išskirti personažus, kurie man padarė didžiausią įspūdį ir kurie, manau, padarys kiekvienam iš Jūsų, tai būtų Ričis Tozjeris bei klounas Penivaisas. Pirmasis žudo savo pateikimu kiekvienoje scenoje, kurioje jam tenka garbė pasireikšti. Nesvarbu, ar tai suaugęs Ričis, ar jo jaunesnė versija – tiek vienas, tiek ir kitas priverčia jausti malonumą nuo kiekvieno jų pasirodymo ekrane.

Antrasis - tai ikoniškas klouno įvaizdis bei jo išdaigos, kurios gali baigtis mirtimi kiekvienam iš pagrindinių filmo herojų. Tai turėjo labai nemažai įtakos pačios filmo atmosferos sukūrimui. Nuo klouno nuotaikų ir jo noro sugriauti kadaise jį nukovusių žmonių gyvenimus priklauso visos šios juostos emocinė dalis, kurią lengvai ir kontroliuoja šis blogio įsikūnijimas.

Kalbant apie kitus personažus, jie kiekvienas atrado savo vietą. Kiekvienas iš herojų gavo nemažai ekraninio laiko pasireikšti ir atsiskleisti iš įvairių perspektyvų, dėl ko ačiū filmo scenaristams. Bet labai ryškių ir itin įsimintinų įvaizdžių be Ričio ir Penivaiso daugiau šioje juostoje nebuvo.

Siaubo elementų filme yra labai daug, netgi sakyčiau, kad per daug. Visgi juostos trukmė beveik trys valandos ir dažni „siaubo šokliai“ einant link pabaigos išties nuvargina. Nesakau, kad tai yra blogai, kai filmas yra ilgas, bet kai kurie epizodai galėjo būti šiek tiek trumpesni, nes atsižvelgus į visumą, jie visiškai nedarė įtakos esminei siužetinei linijai, o tik išplėtė trukmę kokiomis dvidešimčia minučių. Užtat peikti pačių siaubo epizodų pateikimo negaliu. Kiekvienas iš jų buvo itin kruopščiai įterptas į rodomas scenas, dėl ko kartais per kūną perbėgdavo šiurpas.

Ir jis buvo visai kitoks nei pirmajame filme, kuriame didžiausią siaubą kėlė paauglių žiaurumas. Čia jau baisybės buvo susijusios su pačiu klounu ir jo noru atkeršyti „Nevykėlių klubui“.

Įtampos ir veiksmo čia užtenka. Peržiūra - gyva ir dinamiška. Aišku, be jau mano paminėtų kai kurių scenų, kurios buvo šiek tiek ištęstos. Bet, kita vertus, nepamirškime, jog ir knyga nėra tokia trumpa, tad ekranizuojant tūkstantį puslapių siekiantį literatūrinį kūrinį buvo būtina atsižvelgti į viską. Dėl to negaliu reikšti priekaištų kūrėjams, nes ir pats esu skaitęs knygą, kurioje buvo pateikta tiek daug įvykių ir detalių, leidusių akimirksniu pasinerti į šią istoriją.

Apibendrinus, galiu pasakyti, jog režisieriui Andresui Muschietti ir vėl pavyko mus pradžiuginti kokybišku ir šiurpą keliančiu kūriniu, kuris puikiai papildo pirmąją dalį ir meistriškai užbaigia visą šią istoriją. Tad mes gauname įtraukiantį penkių valandų trukmės pasakojimą, kurį drąsiai galima vaidinti geriausia XXI amžiaus kino ekranuose pasirodžiusia Stepheno Kingo knygų ekranizacija.

Techninė juostos pusė

Pirmą filmą galima buvo pamilti ne tik už puikius aktorius, ypatingai smagų ir nostalgija alsuojanti 80-ųjų laikotarpio atkūrimą bei įdomiai vystomą siužetinę liniją, bet ir už nepriekaištingą techninę pusę, kuri leido visapusiškai pasinerti į Stepheno Kingo parašytos istorijos pasaulį. Ir viskas dėl kruopščiai pateiktų detalių, kurias sudarė herojų kostiumai, įvairios šiurpios dekoracijos bei išradingas grimas ir šukuosenos. Visa tai liko ir antroje dalyje. Tad vien už tokį profesionalų meninį filmo apipavidalinimą galima duoti kelis papildomus balus. Jau nekalbu apie labai kokybišką CGI, kuris irgi džiugino akis pačiose efektingiausiose scenose.

Tą patį galima būtų pasakyti ir apie filmo operatoriaus Checco Varesse‘o atliktą darbą. Kameros rakursai, kuriais buvo norėta mus priartinti prie pagrindinio veiksmo vietos, tapo išskirtinai svarbiu akcentu visai šiai istorijai. Kiekvienas epizodas nufilmuotas labai grakščiai ir detaliai, kad žiūrovams nekiltų visiškai jokių klausimų dėl vieno ar kito šio pasakojimo aspekto. Visgi detalėse ir buvo galima atrasti nemažai tiesos, susijusios su kiekvienu iš „Nevykėlių klubo“ nariu.

Garso takelis... Kaip tik prieš antrojo filmo peržiūrą bandžiau atgaivinti atmintį pasižiūrėjęs 2017 metų pirmtaką, kuriame muzika sudarė labai svarbų pamatą kraupiai atmosferai paryškinti. Čia viskas yra lygiai taip pat. Kiekviena kompozicija yra išskirtinė, todėl visos scenos, kuriose buvo bandyta sukelti šiurpuliukus, veikia pilnu pajėgumu. Tad skųstis dėl baisios atmosferos tikrai nereikia.

Aišku, galima būtų prikibti prie vaizdo montažo, kuris kažkiek buvo pritemptas, nes kai kurios scenos tęsėsi pernelyg ilgai, tačiau perėjimas nuo vieno epizodo prie kito buvo itin sveikintinas. Kokybiškai atliktas darbas, kuris, kaip ir praeitoje dalyje, turėjo vieną tikslą – kelti įtampą rodant tą pačią laiko atkarpą skirtingose veiksmo vietose. Garso montažas – fantastiškas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jeigu pirmajame filme pasigedote žymių aktorių, nes visą ekraninį laiką suvalgė paaugliai, tai čia situacija kardinaliai pasikeičia. Ekrane išvystame būrį talentingų ir charizmatiškų žmonių, kurie neleido nuobodžiauti šio filmo peržiūros metu.

Didžiausia antrosios „TAS“ dalies žvaigždė – komikas Billas Haderis, kuris, jeigu galima taip išsireikšti, pavagia visą šou. Tiesiog neįtikėtinai lengvai ir labai įtikinamai įkūnytas suaugusio Ričio Tozjerio personažas, kuriam simpatizuoji nuo pradžios iki pat finalo. Būtent tokį Ričį aš ir įsivaizdavau skaitydamas knygą. Aišku, nemažai prie to prisidėjo ir jaunosios personažo versijos aktorius Finnas Wolfhardas, kuris tiek pirmajame filme, tiek ir čia, buvo itin profesionalus.

Dviem „Oskarams“ nominuota Jessica Chastain pakankamai neblogai įkūnijo suaugusią Beverlę Marš, tačiau, mano nuomone, charizma jai nepavyko prilygti jaunesnei savo versijai, kurią ir vėl suvaidino Sophia Lillis. Užtat Jamesas McAvoy‘us kaip visad šaunus. Aktorius įkūnijo Bilą, kuris buvo viso „Nevykėlių klubo“ lyderis Jaedenas Martellis. Tiek jaunas, tiek ir vyresnis Bilas kėlė simpatijas.

Aišku, nepamirškime ir apie klouną Penivaisą bei nuostabųjį Billą Skarsgardą, kuriam neturiu jokių priekaištų. Solidi ir labai šiurpiai atrodanti vaidyba priversdavo karts nuo karto pašokti nuo kėdės. Be jokių abejonių, jis sukūrė vieną iš įsimintiniausių XXI amžiaus siaubo filmų ikonų.

Antraplaniuose vaidmenyse filme pasirodė pirmosios dalies aktoriai – Wyattas Oleffas, Jackas Dylanas Grazeris, Chosen Jacobs, Jeremy‘is Ray‘us Tayloras bei jų suaugusių versijų atlikėjai Andy‘is Beanas, Jamesas Ransone‘as, Isaiahas Mustafa bei Jay‘us Ryanas. Visų šių paminėtų aktorių vaidyba buvo be jokių priekaištų.

Ir dar... Filme pasirodo vienas žmogus, kuris turi sukelti plojimų bangą. Kas jis? Pamatysite patys.

Verdiktas

„TAS: Antroji dalis“ – trijų valandų trukmės siaubo epas, kuris siūlo visai kitokį pasivažinėjimą nei prieš du metus pasirodžiusiame pirmtake. Šiame filme kūrėjai ne tik atsako į itin svarbius mus prieš tai kamavusius klausimus, bet ir siūlo suaugusiems skirtą nuotykį, kurį papuošia labai klastingai atrodantys bei šiurpą keliantys įtampos nestokojantys siaubo elementai, nepriekaištingai įgyvendinta techninė pusė ir į šoną nustumiantis patį klouną Penivaisą „Oskaro“ vertas aktoriaus Billo Haderio pasirodymas.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)