Apie ką mes čia...
Vos tik nuo altoriaus nužengusi Greisė negali patikėti, jog taps įtakingos ir visuomenėje gerbiamos Le Domų šeimos nare. Tačiau yra dar kai kas. Kiekvienas naujas į šeimą atėjęs narys turi vidurnaktį sužaisti specialų žaidimą, kuris Le Domams yra lyg ritualas. Ištraukusi kortą su slėpynių žaidimu, nieko nenutokianti Greisė eina ieškoti atokios vietos. Ji nežino, jog tapo šiurpios Le Domų šeimos auka.
Kūrinio turinys
Kai pirmą kartą pamačiau „Slėpynių“ anonsą prieš kažkokį kine žiūrėtą filmą pagalvojau, kad žiūrovams ir vėl brukamas pigus ir smurto perpildytas niekalas. O kai dar pasidomėjau, kas yra šios juostos režisieriai, buvau įsitikinęs, jog tikrai gausiu dar vieną pamazgų porciją, kuria teks kino salėje tenkintis visas devyniasdešimt minučių. Ir kad Jūs žinotumėte, kaip buvau maloniai nustebęs išvydęs šį „trash“ stiliaus projektą. Man tiesiog sunku nupasakoti šį jausmą, nes filmas tiesiog nerealus. Nerealus, jeigu atsižvelgsime į žanro ir rodomos ekrane temos rėmus.
Bet prieš pradedant trumpą šios juostos apžvalgą, norėčiau iš karto perspėti tuos, kurie žada eiti žiūrėti šio filmo kine. Jeigu Jums nepatiko „Pjūklo“ ar „Išvarymo“ filmų serijos bei nekenčiate sadistiškų pasakojimų, geriau aplenkite šią juostą, nes ji Jums gali sukelti labai daug nemalonių akimirkų. Ypatingai, jeigu dar esate silpnų nervų žiūrovas, kuriam net nuo vieno mažyčio kraujo lašo gali pasidaryti bloga.
O dabar prie esmės.
Visas filmo veiksmas yra vystomas iš pakankamai aiškios perspektyvos. Yra žaidžiamas slėpynių žaidimas, kurio taisyklės labai paprastos – tas, kuris slepiasi, turi mirti, todėl aukai tenka ne tik tyliai slankioti po namus, bet ir kartais kovoti visais įmanomais būdais su jos ieškančiais namiškiais.
Tačiau net ir toks iš pirmo žvilgsnio primityviai atrodantis siužetas sugeba nustebinti. O stebina jis dėl kelių svarbių aspektų – netikėtumo faktoriaus, kurio dėka negali nuspėti kaip baigsis susidūrimas tarp personažų ir dešimtmečius gaubiančios milžiniškų namų paslapties, kuriuose ir vyksta šis makabriškas žaidimas.
Pagrindinis akcentas šioje istorijoje yra personažai. Kiekvienas iš jų yra visiškai skirtingas, todėl žiūrovams tenka pamatyti įvairiausias žmogaus neigiamas puses ir būsenas. Mes čia turime barakudą, girtuoklį, kvanktelėjusią močiutę, narkomanę, sadistę ir idealais gyvenantį senį. Ir toks turtingų snobų portretas filmo kūrėjų buvo nupieštas ne veltui. Kiekvienas iš jų turėjo progos įvairiausiose situacijose pademonstruoti savo niekingą charakterį. Bet yra vienas BET. Visi veikėjai turi šarmo, todėl išskirti, kuris iš jų buvo įdomiausias, yra tikrai sunku. Galbūt galėčiau įvardyti vieną personažą, kuris pasirodė visai ne toks, kokiu turėjo būti, bet tai būtų lygu „spoileriui“, o to, deja, aš daryti tikrai nenoriu, nes sugadinčiau Jums peržiūrą. Galiu tik užsiminti, jog kai kurie veikėjai filmo metu keitėsi taip, jog nuo pradžios iki pat finalo mes galėjome išvysti visai kitokius žmonės.
Smurtas filme liejasi laisvai, tad sunku net suskaičiuoti kiek čia yra įvairiausių makabriškai pateiktų epizodų, kurie stebino išradingumu ir kurie sugebėjo net sukelti šleikštulį. Svarbu ir tai, jog kūrėjai pasistengė kuo įmanoma atviriau pateikti daugelį epizodų. Bet ar juos žiūrint galima patirti baimę? Manau, kad suvokus, jog žmogus yra nenuspėjamas ir tuo pačiu pats žiauriausias Žemės gyventojas, tikrai galima. Taip pat galima gauti ir neblogą juoko dozę. Tikrai taip, nes filmas iš dalies atrodo kaip gerąja prasme pavažiavusi juoda komedija su žiauriai atrodančiais, bet itin juokingai įgyvendintais elementais. Todėl nenustebkite, jeigu vienu ar kitu momentu pradėsite nuoširdžiai kvatoti. Už tokį linksmą požiūrį į žanrą ir temą – didelis pliusas kūrėjams.
Apibendrinus, galiu tik pagirti šio nestandartinio, labai sadistiško, įtampos nestokojančio ir itin gerą humorą turinčio kino projekto kūrėjus už drąsą ir norą suteikti žiūrovams kažką naujo „trash“ stiliaus filmų padangėje. O ir moralas čia yra. Gaila tik, kad negaliu jo atskleisti. Pabaigoje patys jį atrasite.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo pusė – dar vienas pliusas kūrėjams. Pasirinkta dvaro lokacija yra išties nuostabi. Ją puošia prabangios dekoracijos, stilingi herojų kostiumai ir itin tikroviški specialieji efektai, kuriais irgi buvo pasipuikuota. Jau nekalbu apie nuostabias šukuosenas ir itin tikrovišką grimą, kuris gali silpnesnių nervų žiūrovams sukelti labai nesmagius jausmus.
Garso takeliu irgi galima mėgautis. Daug įtampos nestokojančių scenų buvo papuoštos epiškais skambesiais ir puikiai prie rodomų scenų suderintais muzikiniais kūriniais, todėl visuma atrodė labai dinamiškai. Toks muzikinių kompozicijų pateikimas prisidėjo prie visos šios juostos efektingo poveikio, kuris nenuslūgsta net ir filmui pasibaigus.
Iš kitų techninės dalies aspektų galėčiau pagirti nuostabų operatoriaus darbą, kuris reikiamu momentu leisdavo mums pasimėgauti gaudynėmis ir smurtu, o kitu priversdavo spėlioti, kas visgi ten vyksta, nes karts nuo karto kameros objektyvas nuvažiuodavo į šoną, kad mes nematytume pernelyg daug smurto. Kurgi ne. Įsivaizduoju, kaip žiauriai atrodytų visas filmas, jeigu kiekviena scena būtų pateikiama pernelyg akivaizdžiai.
Taip pat pagirti galiu garso ir vaizdo montažą. Abu šie techniniai aspektai įvykdė savo funkcijas – sukelti panikos jausmus dėl sustiprinto garso ir suteikti nežinomybės jausmą intriguojant keliais siužetiniais vingiais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kiekvienas filme pasirodęs aktorius buvo puikiai parinktas savo įkūnytam vaidmeniui. Pagrindinį vaidmenį atlikusi Samara Weaving buvo nereali kiekvienoje scenoje, o visos emocijos, kurias ji skleidė, buvo tokios natūralios, jog nei vienai akimirkai ja nesuabejojau. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie brolius, kuriuos suvaidino Markas O‘Brienas ir Adamas Brody‘s. Pastarasis išvis kai kuriais momentais pavogdavo visą šou, dėl ko jo suvaidintas personažas buvo mano favoritas.
Iš kitų aktorių, kurie pasirodė filme, galėčiau išskirti Henry Czerny, seniai kino ekranuose nematytą kultinę 90-ųjų aktorę Andię MacDowell, Kristianą Bruuną, Elyse‘ą Levesque, Johną Ralstoną ir Nicky‘ę Guadahni.
Verdiktas
„Slėpynės“ – netikėtai nustebinęs savo šviežiu požiūriu į siaubo žanrą „trash“ stiliaus projektas, kuris ne tik sugeba atsakingu momentų sukelti reikiamą įtampą ekrane, bet ir karts nuo karto labai gerai pralinksminti visais į filmą įmontuotais juodojo humoro elementais. Be to, filmas dar turi ir begalę kitų pliusų: atvirą ir be galo išradingai pateiktą smurtą, charizmatiškus personažus ir juos puikiai įkūnijusius aktorius bei įdomią ir daug paslapčių turinčią istoriją, kurios eiga nėra taip lengvai nuspėjama.
Filmo anonsas:
