Tenka pripažinti, jog neretai dokumentinio kino kūrėjai savo darbus kuria galvodami būtent apie „Oskarus“. Štai tokiais atvejais tiesa ir liaujasi buvusi vien tiesa.

Šiame straipsnyje aptarsime vos kelis garsiausiai nuskambėjusius atvejus, kai dokumentinio kino kūrėjai melavo jums, mieli žiūrovai, tiesiai į akis ir net neraudo iš gėdos.

„Super didelis aš“ – „Oskarui“ nominuota ir greitąjį maistą sukompromitavusį juosta

2004 metais Morganas Spurlockas įgyvendino kiekvieno mažamečio svajonę – jis visą mėnesį valgė tik „McDonalds“ maistą. Kaip atskleidė juosta „Super Size Me“, gausus tuščių kalorijų kiekis sudarkė jo kūną. M. Spurlockas priaugo svorio, tapo prislėgtas, o vienoje šokiruojančioje filmo vietoje jis išgirsta, kad savo kepenims pakenkė kone taip pat, kaip kad tai daro nuo alkoholio priklausomi žmonės. Filmas sudavė tokį skaudų smūgį visai greitojo maisto pramonei, kad netgi buvo nominuotas „Oskarui“.
Keista tai, kad, kai kiti žmonės nusprendė pasekti M. Spurlocko pėdomis ir maitintis tik tokiu maistu, jiems jo liūdnų rezultatų pakartoti nepavyko. Bene daugiausia klausimų sukėlė žala kepenims. Nors greitasis maistas tikrai nėra naudingas sveikatai, jo žala tikrai negali būti lyginama su alkoholio įtaka.

Taigi, ką nuo mūsų nuslėpė M. Spurlockas?

Gana tikėtina, kad nuo mūsų visų M. Spurlockas pabandė nuslėpti ne ką kitą, o lėtinę priklausomybę nuo alkoholio.

2017 metais, kai #MeToo skandalas buvo pačiame įkarštyje, M. Spurlockas išplatino pranešimą, kuriame atsiprašė vienos savo kolegės, prie kurios seksualiai priekabiavo. Dėl savo elgesio jis apkaltino priklausomybę nuo alkoholio ir prisipažino, kad paskutinį kartą neapsvaigęs buvo trylikos. Nors tuo metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas seksualinio išnaudojimo diskursui, „Wall Street Journal“ skelbia, kad M. Spurlockas filme „Super didelis aš“ melavo, teigdamas, kad alkoholio nebevartoja. Tai taip pat paaiškina gydytojo išvadas filme, jog jo kepenys atrodo kaip „užkietėjusio alkoholiko po rimtų išgertuvių“. Na, jos taip atrodė todėl, kad jis toks ir yra.

„Searching for Sugar Man“ – „Oskarui“ nominuotas, bet faktus iškraipęs filmas

Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje du Pietų Afrikos Respublikos gyventojai nusprendė išsiaiškinti, ar gandai apie iš Meksikos ir Jungtinių Valstijų kilusį muzikantą Sixto Rodriguezą (esą, jis mirė scenoje) yra teisingi. Taigi, prasidėjo jų kelionė, galiausiai virtusi „Oskarą“ laimėjusiu filmu „Searching for Sugarman“. S. Rodriguezas buvo dainininkas ir dainų kūrėjas, 1970 metais Jungtinėse Valstijose išleidęs du albumus, bet nė vienas jų nebuvo deramai įvertintas. Jis dingo tarsi į vandenį, bet tik ne Pietų Afrikos Respublikoje, kur jo muzika tapo tikru proveržiu. Kai amerikiečiai galiausiai jį rado, paaiškėjo, kad muzikantas vos suduria galą su galu ir, esą, neturi žalio supratimo apie užsienyje jį lydinčią šlovę. Taip gimė ši šiuolaikinė legenda.

Bent jau tokia filme pasakojama versija. Realybėje būta šiokių tokių niuansų. Nors iš tikrųjų S. Rodriguezas nežinojo, kad Pietų Afrikos Respublikoje turi tiek ištikimų gerbėjų, jis žinojo, kad yra žinomas kitur. Konkrečiai Australijoje, kur surengė ne vieną didžiulį koncertą.

Filmas perša išvadą, jog S. Rodriguezas išleido tuos nesėkmingus albumus ir paliko muziką likimo valiai. „Rolling Stones“ rašo, kad 1979 metais jis išvyko gastrolių į Australiją, kur jo pasiklausyti susirinko daugiau žmonių nei Rodo Stewarto. Ar bent įsivaizduojate, kokio ryškumo žvaigždė 1979 metais buvo R. Stewartas? Pirmo ryškumo žvaigždė. Gastrolės Australijoje buvo tokios sėkmingos, kad 1981 metais jis ten sugrįžo dar kartą. Nors filmas ir nemeluoja teigdamas, kad 1998 metais S. Rodriguezas su muzika jau nebeturėjo nieko bendro, „dvejos itin sėkmingos gastrolės Australijoje ir minios gerbėjų prieš oficialiai pakabinant gitarą ant vinies“, iš esmės tikrai nėra tas pats kaip „įrašyti du nesėkmingus albumus ir išnykti be žinios“.

„Bowling for Columbine“ – suklastotos citatos ir žaidimas faktais

Gyvenate XXI amžiaus pradžioje. Neabejotinai turite nuomonę apie Michaelą Moore‘ą – arba jį vertinate kaip bebaimį tiesos nešėją arba papirktą melagį (jeigu esame jaunesni nei tam tikro amžiaus, galbūt prisimenate, kad tai būtent tas vyrukas, dėl kurio galbūt pastaruosius dešimt metų ginčijasi jūsų tėvai). Nors tokių vyrukų kaip Alexas Jonesas populiarumas ir pavertė M. Moore‘ą kone tiriamosios žurnalistikos standartu, iš tikrųjų jis nebuvo jau toks nekaltas ir sąžiningas, kokiu galbūt norėjo pasirodyti. Pažvelkime atidžiau į „Oskarą“ pelniusį filmą „Bowling for Columbine“.

Pusiau komiškas žvilgsnis į Jungtinių Valstijų ginklų kultūrą „Bowling for Columbine“ „Oskaru“ apdovanotas už tokias scenas, kur M. Moore‘as, atidaręs naują sąskaitą banke, dovanų gauna naują ginklą, „Pietų parko“ stiliaus animuotą Amerikos istoriją ir šokiruojantį interviu su tuometiniu Amerikos nacionalinės šaunamųjų ginklų turėtojų asociacijos prezidentu Charltonu Hestonu. Filmo autorius jau tada sulaukė kritikos dėl tikslingų citatų iškraipymo ir neatsakingo žaidimo faktais.

Robertas Ebertas nusprendė detaliau paanalizuoti tokius teiginius. Nors atvejis su banku vienodai galėjo būti realus ir pramanytas, nėra jokių abejonių, kad Chartono Hestono kalba buvo redaguota, siekiant pakenkti jo organizacijos įvaizdžiui. Be to, vienoje scenoje M. Moore‘as neabejotinai išgalvojo Karinių oro pajėgų citatą apie Vietnamo žmones. Filme yra „Pietų Parko“ animacinio serialo stiliaus animacijos. Mattas Stone‘as ir Trey Parkeris su tuo neturėjo nieko bendro. Animaciją filme pateikdamas iš karto po interviu su M. Stone‘u, M. Moore‘as sukūrė iliuziją, tarsi tai buvo pastarojo darbas. Kaip BBC sakė pats M. Stone‘as, „tai buvo labai gera pamoka, kaip dirba M. Moore‘as... Jis kuria prasmę ten, kur jos nėra, lipdydamas padrikus elementus“.

„Migruojantys paukščiai“ – dresuoti sparnuočiai ir surežisuotos scenos

2001 metais dokumentinis filmas „Migruojantys paukščiai“ visam pasauliui papasakojo, su kokiais sunkumais ir išbandymams tenka susidurti į Pietus žiemai migruojantiems sparnuočiams. Pasirodo, jie išgyvena tikrą siaubą – įklimpsta išsiliejusioje naftoje, priversti sprukti nuo medžiotojų, krabai suėda gyvą paukščiuką ir taip toliau. O kur dar nuosaikus pasakojimas. Filmas visiems pasirodė tokio įstabaus grožio, jog buvo nominuotas „Oskarui“ ir apmaudu, kad pralaimėjo „Bowling for Columbine“.
Prieš pradėdami svarstyti, kaip toks netikslus filmas kaip „Bowling for Columbine“ buvo įvertintas „Oskaru“, o tokia fantastiška juosta apie gamtą liko it musę kandusi, pasiruoškite išgirsti, ką norime jums pasakyti – o gi vieną nedidelę paslaptį. „Migruojantys paukščiai“ tikrai nėra tiesos standartas, deja. Dauguma pačių įspūdingiausių filmo scenų buvo surežisuotos.

Kaip jau galite suprasti, tai buvo dienos dar prieš atsirandant ir visuotinai išpopuliarėjant dronams, o tai reiškia, kad paukščiai buvo filmuojami iš lėktuvo. Norint užkirsti kelią paukščių išgąsčiui danguje pamačius tiek žmonių, nuspręsta dalį paukščių prijaukinti – kitaip tariant, dalį sparnuočių augino specialistai. Kaip skelbia „MetroActive Movies“, pats juostos režisierius prisipažino, kad net 50 proc. visų filme matomų paukščių buvo dresuoti. Pagrindinės scenos – surežisuotos. Filme yra scena, kurioje žąsis atsiduria, esą, žaliavinės naftos telkinyje, nors iš tikrųjų ten buvo visai ne nafta, o pieno ir augalinių dažų mišinys. Hmmm. Tiesą sakant, visai nudžiugome tai sužinoję.

„GasLand“ – filmas, hidrauliniam ardymui suvertęs kaltę dėl dalykų, dėl kurių jis tikrai nekaltas

Filmas „GasLand“ – juosta, visą pasaulį supažindinusi su terminu hidraulinis ardymas. Istorija apie režisieriaus Josho Foxo kelionę atskleidė, ką tiksliai planavo gamtinių dujų bendrovės, pasiūliusios jam pinigų už tai, kad jo nuosavybėje galėtų atlikti kasybos darbus. Juosta išpopuliarino prieš hidraulinius ardymus nukreiptą judėjimą ir įpiršo nuomonę, kad toks gavybos būdas – absoliutus blogis. Filme akcentuojama, kad hidraulinis ardymas sukelia nedidelius požeminius smūgius, nufilmuota, kaip, esą, iš hidraulinio ardymo vietovių į viršų veržiasi liepsnos.

Kad ir kaip tai būtų apmaudu J. Foxui ir jo „Oskarui“ nominuotam filmui, abu minėtieji reiškiniai vyksta ir be hidraulinio ardymo pagalbos. Štai, pavyzdžiui, teiginys dėl žemės drebėjimo. „New York Times“ atliko išsamų tyrimą dėl filme „GasLand“ pateikiamų faktų, esą, hidraulinis ardymas sukelia nedidelius požeminius smūgius. Faktas, jog tai tiesa, patvirtintas, tačiau svarbu akcentuoti, kad jie tokie silpni, jog žmogus jų paprasčiausiai nepajunta. Maža to, yra įrodymų, kad identiškų menkų žemės drebėjimų gali sukelti ir žalieji kuro šaltiniai, pavyzdžiui, geoterminės energijos gavyba.

Niekas nepatvirtino ir fakto iš filmo „GasLand“, esą, netoliese hidraulinio ardymo objektų gyvenantys žmonės gali padegti iš čiaupo tekantį vandenį. Ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino: tikimybė, kad hidraulinis ardymas gali paversti jūsų čiaupą pragaro liepsnų šaltiniu, labai menkai tikėtina. Taip gali nutikti dėl prastai sukonstruotų šulinių, leidžiančių metanui nukeliauti į paviršių. Žinoma, liepsnos iš čiaupo tikrai nedžiugina, bet dokumentinių filmų kūrėjai turėtų būti labai tikslūs, aiškindami tokius reiškinius, tiesa?

„Pingvinų maršas“ melavo apie pingvinų gyvenimą

2005 metais filmas apie mielus smokingus vilkinčius Antarktidos paukščius, vaidinančius laimingas šeimas, žiniasklaidoje sukėlė tikrą furorą. „Pingvinų maršas“ pasakoja apie kelionę, į kurią leidžiasi imperatoriškieji pingvinai ir ką jiems tenka paaukoti, kad filmo žiūrovai nesiliautų aikčioti iš susižavėjimo. Pridėkite dar hipnotizuojantį Morgano Freemano balsą ir tampa akivaizdu, kodėl šis filmas gavo „Oskarą“. Dėl filmo galvą pametė ir religinės grupės, šlovindamos monogamiškų pingvinų šeimos vertybes.

Tik bėda ta, kad viskas iš tikrųjų visai ne taip, kaip norima parodyti. Kol M. Freemano balsas stengiasi viską perteikti per tokias žmonėms pažįstamas sąvokas kaip meilė ir šeima, iš tikrųjų pingvinai nekuria šeimos ir visam gyvenimui nesusitupi. Nepaisant to, kokią mintį bando įpiršti „Pingvinų maršas, dauguma imperatoriškų pingvinų neištikimi savo parneriams – bent kartą metuose. Tokios ištikimybės sąvokos savo santykiams tikrai taikyti nenorėtumėte.

Bėda ta, jog absoliučiai nelogiška žmonių elgesio modelius taikyti ne žmonėms, o pingvinams. „Vox“ kritikuoja M. Freemano balsą pavertus stulbinančios kokybės dokumentiką apie gamtą pigia „meilė nugali visas kliūtis“ parabole, neturinčia absoliučiai nieko bendro su tikrąja pingvinų psichologija. Dar viena problema – kaip jaukiai pingvinų gyvenimą vaizduoja „Pingvinų maršas“. Nors filme ir neignoruojamos paukščių žūtis Antarktidos dykynėse, neatskleidžiama, kaip dažnai tai nutinka.
Prastais metais, kaip skelbia „British Antarctic Survey“, iš bado nugaišta daug pingvinų. Nieko čia mielo, tiesa?

„Nepatogi tiesa“ pakoregavo patiems nepatogius faktus

Gana retas atvejis, kai „Oskarą“ gavęs dokumentinis filmas buvo toks prieštaringai vertinamas, kad jame pateikiamų faktų teisingumą nagrinėjo teismas. Būtent toks likimas ištiko juostą „Nepatogi tiesa“. 2006 metais Alo Gore‘o parengta paskaita laimėjo net du „Oskarus“ (jeigu domina, antrasis buvo skirtas už geriausią dainą), mokykloje ji tapo tokia populiari, kad netgi imta įtraukti į mokyklų programas. Kelios tokios mokyklos buvo iš Jungtinės Karalystės, kur, panašu, dokumentiniai filmai vertinami labai rimtai. 2007 metais filmas sulaukė teismo dėmesio – teisėjas jį sukritikavo dėl objektyvumo stokos ir „devynių faktinių klaidų“.

Labai svarbu pabrėžti, kad visgi teisėjas taip pat padarė išvadą, kad pagrindinė juostos siunčiama žinutė, esą, klimato kaita mums pridarys rimtų bėdų, grįsta būtent šiais faktais. Reikalas tas, kad iš filmo, kuris vadinasi „Nepatogi tiesa“, pirmiausia būtent tos abejonių nekeliančios tiesos ir tikimasi. Vienas iš ryškiausių melų – A. Gore‘o teiginys, jog klimato kaitos apokalipsė įvyks „artimoje ateityje“, o ne po daugelio metų. Be to, filme teigiama, kad džiūstantis Čado ežeras ir tirpstantis Kilimandžaro sniegynai – klimato kaitos padariniai. Reikalas tas, kad Kilimandžaro sniego masyvo tirpsmas neturi nieko bendro su klimato kaita: tai tiesiog žemyn slenkantis ledynas.

A.Gore‘as filme taip pat tvirtina, kad XXI amžiaus pradžioje suintensyvėjusios audros, tarp kurių ir uraganas Katrina, sukeltos ne ko kito, o mūsų priklausomybės nuo anglies dvideginio. Modernus klimato kaitos mokslas iš tikrųjų mano, kad situacija kiek kitokia – dėl klimato kaitos turėsime mažiau, bet intensyvesnių audrų. Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai.

„Waco: the rules of engagement“ – „Oskarui“ nominuotas dokumentinis filmas, bandęs išteisinti kulto lyderį Davidą Koreshą

1993 metų balandžio 19 dieną FTB surengta prie Veiko miesto esančios „Dovydo šakos“ protestantų sektos stovyklos apsiaustis baigėsi pastato gaisru. Liepsnose žuvo per 75 religinės bendruomenės narius, o dėl jų mirties kaltinimai suversti FTB. Vienas iš tokių buvo Williamas Gazecki, kuris 1997 metais pristatė savą įvykių versiją. „Waco: The Rules of Engagement“ tvirtina, kad religinės bendruomenės nariai neprasižengė jokiems įstatymams ir buvo persekiojami vien todėl, kad buvo keisti. Filmas nominuotas „Oskarui“.

Viskas būtų logiška, jeigu sutiktumėte su filmu, kad „Dovydo šakos“ judėjimo nariai tebuvo keistuoliai, tačiau nedarę nieko neteisėto. Tik žinote, kas yra neteisėta? Mušti mažus vaikus, kol jie pradeda kraujuoti. Santykiauti su nepilnametėmis ir leisti joms gimdyti vaikus. Dar nelegalu kaupti kariuomenės ginkluotę ir sprogmenis. Nelegalu ir šaudyti į teisėsaugos pareigūnus, atėjusius su kratos orderiu. Ir tai tik visų siaubingų dalykų ledkalnio viršūnė.

Filmas „Waco: The Rules of Engagement“ buvo šališkas pasakojimas, kas vyko religinės bendruomenės viduje. Kai kurių ekspertų jis įvardytas kaip paprasčiausia propaganda. „Southern Poverty Law Center“ taip pat viešai suabejojo filme FTB metamais kaltinimais, esą, būtent pareigūnai sukėlė mirtiną gaisrą, nors ir egzistuoja vienas įrašas, kuriame patys religinės bendruomenės nariai aptarinėja, kaip reikės sukelti gaisrą.

„White Wilderness“ ir melas, kuriuo tikima ir praėjus 60 metų

Pamenate, kai „Walt Disney Company“ savo ateitį siejo ne su superherojais ir galaktikomis, esančiomis toli toli, o su motina gamta? 1958 metais dokumentinis filmas „White Wilderness“ amerikiečius nuvedė į pačią šalies miškų ir kalnų širdį. Jau nekalbant apie mielus snieguotais šlaitais žemyn slystančius baltuosius lokius, filme gausu ir iš tiesų šokiruojančių scenų: pavyzdžiui, masinė lemingų savižudybė šokant nuo stačios uolos ir paskęstant vandenyje, kurį jie palaikė ežeru. Šie kadrai puikiai žinomi ir šiandien.

Dauguma šiame straipsnyje aptariamų dokumentinių filmų tiesiog kiek iškraipė tiesą arba buvo tiesiog šališki. „White Wilderness“ taktika, palyginus su tokiais sprendimais, tebuvo vaikų žaidimai. Suprantate, „Disney“ filmuose komanda ne tik surežisuoja savo medžiagą – jie klastoja net menkiausias detales.

Pramanų nestinga visoje istorijoje, ji tokia nedokumentiška, jog sunku sugalvoti, nuo ko pradėjo. Lemingai, apie kuriuos kalbama filme „White Wilderness“, nėra kilę iš minėtojo Kanados regione, jie specialiai filmavimui ten buvo atgabenti. Be to, jie nemigruoja, taigi tos migracijos scenos taip pat tėra fikcija. Svarbu pažymėti, kad minėtasis Kanados regionas yra iš visų pusių supamas sausumos, o tai reiškia, kad vandenyną filme vaidina... upė. Tai reiškia, kad kino kūrėjų komanda juos pasmerkė mirčiai vien dėl gero kadro. Ar galima dar ką nors pridurti?