Per pastaruosius kelis dešimtmečius režisierius pristatė mums du įsimintinus vesternus, genialią karinę satyrą, Azijos veiksmo kinui duoklę atiduodantį pasakojimą apie kerštą bei dinamiškai susuktą gaudynių temos juostą, tačiau nei vienas iš šių darbų nebuvo apie tai, ką jis myli labiausiai – kiną. Ir būtent dabar atėjo metas šiai iki šiol režisieriaus nepaliestai temai, kurią jis ilgai brandino.
Apie ką mes čia…
1969-ieji. Auksinis Holivudo amžius iš lėto pasitinka savo saulėlydį. Jį pasitinka ir populiarus kadaise televizinių vesternų aktorius Rikas Doltonas, kuriam tenka prisitaikyti prie naujų tendencijų kine. Išgyventi karjeros nuopuolį Rikui padeda jo ištikimas bičiulis bei dubleris Klifas Būtas, kuris į pasaulį žiūri visai kitomis akimis. Ir viskas būtų kaip ir gerai, jeigu ne jo netikėta pažintis su paslaptingo Čarlzo Mansono gauja...
Kūrinio turinys
Praeitais metais buvau sudaręs savo pačių laukiamiausių filmų sąrašą, į kurį įtraukiau naująjį Martino Scorseses filmą „Airis“, milijardus dolerių visame pasaulyje užsidirbusį „Marvel“ hitą „Keršytojai: Pabaiga“ bei finalinį „Žvaigždžių karų“ epizodą, tačiau nei vienas iš jų nenusipelnė pirmosios vietos, nes ją be konkurencijos užėmė ilgai lauktas devintasis Quentino Tarantino filmas „Vieną kartą Holivude“.
Šis režisierius visuomet sugeba pritraukti dėmesį savo darbais, net jei jų veiksmas vystosi vienoje patalpoje. Vien dialogais ir charizmatiškais veikėjais perpildyti jo filmai priverčia mėgautis kiekviena rodymo minute. Ir, patikėkite, vienas ilgiausių jo darbų „Grėsmingasis aštuonetas“ ant to ir laikėsi, todėl ir peržiūra visiškai neprailgo.
Originalumu režisierius irgi gali pasigirti, nes net jeigu ir jo filmai yra įkvėpti visiems mums žinomų ar nežinomų juostų motyvais, jis juos pateikia savotiškai, moderniai ir geriau nei originaluose. Tai veža, nes tiesiog nežinai, ko galima iš jo tikėtis. Taip atsitiko ir per šį jo naująjį filmą „Vieną kartą Holivude“.
Naujasis Quentino Tarantino filmas yra visiškai kitoks nei ankstesni jo darbai. O to priežastis - tai nėra masiniam žiūrovui skirtas projektas kaip koks „Ištrūkęs Džango“ ar „Negarbingi šunsnukiai“, kuriuos žiūrint nereikėjo būti pasikausčiusiam. Deja, bet šiuo atveju yra visiškai kitoks vaizdas, kuris neabejotinai gali atbaidyti šios juostos į kiną atėjusį žiūrėti eilinį žiūrovą.
Daugiau nei dvi valandas jam teks kankintis, nes peržiūros metu jis gaus labai daug sunkiai suvirškinamos informacijos apie rodomą laikotarpį ir patį Holivudą, kuriame karaliavo Styvas Makvynas, Dynas Martinas, Romanas Polanskis ir kt. Todėl, norėdami pilnavertiškai įvertinti šį kino projektą, būtinai turite pasiskaityti apie 1950-1970 metų Holivudą ir pasižiūrėti bent jau kokius 10 to laikotarpio filmų, kurie leis Jums suvokti, kodėl 1969 metai yra labai įsimintini kino industrijoje kaip lūžis tarp senojo Holivudo ir naujojo.
O dabar grįžkime prie filmo aptarimo be jokių „spoilerių“.
Juosta savo struktūra kažkiek primena dažniausiai geriausiu Quentino Tarantino karjeros darbu įvardijamą „Bulvarinį skaitalą“. Mes čia turime kelias mini istorijas, kurios yra kažkokiu būdu susijusios tarpusavyje, bet su vienu skirtumu – visas šis išgalvotas pasakojimas vyksta tikrų įvykių, kurie 1969 metais sukrėtė JAV visuomenę, fone.
Todėl priimti jį mes turime kaip už gryną pinigą. Tai vyksta todėl, kad rodoma pagrindinė istorija turi daug bendro su tuo, kaip vystėsi ir formavosi naujasis Holivudas, kuris savo laikais atmetė daug nusipelniusių klasikinių aktorių, užleisdamas vietą naujiems talentams. Ir viso to epicentre atsiduria pagrindinis filmo herojus Rikas Daltonas.
Šis karikatūrinis ir be galo taiklus personažo įvaizdis leidžia pažvelgti į rodomą problemą šiek tiek giliau ir pamatyti, jog Holivudas ir jo be perstojo veikiantis variklis negali palaikyti to paties tempo su senstelėjusiomis detalėmis. Būtent aktoriai, prodiuseriai, režisieriai yra mažytės viso kino industrijos mechanizmo detalės, kurias nesunku pakeisti naujomis ir pigesnėmis.
Tad, žvelgiant į Riką, galima pamatyti išties nemažai tiesos. Pats pagrindinis herojus palieka labai malonų įspūdį. Tai įdomus ir be galo charizmatiškas personažas, kuris ne tik tampa vienu iš tų įsimintinų filmo herojų, bet ir kuris po kelių metų įgaus kultinio statusą.
Jeigu jau pradėjau apie personažus, tai pratęsiu ir apie kitus filmo herojus. Geriausias Riko draugas ir jo asmeninis dubleris Klifas Būtas irgi išsiskiria iš minios. Tai išmintingas ir turintis ką pasakyti žmogus, kuris kaip ir mes visi, kartais nuklysta nuo kelio. Todėl įdėmiai stebėti kiekvieną jo gyvenimo pasirinkimą, kuris turi įtakos siužetinės linijos vystymuisi, yra tikrai verta. Iš kitų herojų paminėti reikia Romano Polanskio žmoną, kuri šioje istorijoje yra lyg tam tikras koziris. Būtent dėl jos ir buvo sukurta ši kelionė į 1969 metus. Iš vienos pusės – ji šiame filme lyg ir yra tik tam, kad paskutinės juostos 15 minučių atrodytų labai įspūdingai, iš kitos – tai itin kruopščiai atkurtas šios moters portretas bei duoklė šios ikonos atminimui.
Taip pat dėmesio vertas yra ir Čarlzo Mansono kultas bei jo sektantiškos „šeimos“ gyvavimo struktūra. Kas, kaip ir kodėl – viskas yra parodoma iš pernelyg aiškios perspektyvos, be jokių užgauliojimų ar hiperbolės. Akivaizdu, kad režisierius praleido nemažai laiko studijuodamas turimą medžiagą apie šį monstrą.
Kiti personažai taip pat turėjo progų patikti ar nepatikti, nes kiekvienas iš jų spinduliavo charizma. Bet buvo vienas, kuris per savo trumpą pasirodymą sugebėjo priversti mane paploti. Ir juo buvo Bruce'as Lee. Scena su juo išties verta aplodismentų.
Kitais pliusais, kuriuos pastebės bei pagaus tik tie, kurie turi žinių bagažą filmų temose bei supranta Quentino Tarantino kino kalbą, yra perdėti, bet itin taiklūs juokeliai, susiję su kino gamybos užkulisiais bei nepavydėtinos ironijos kupinos situacijos, iš kurių pagrindiniams herojams tenka kapstytis.
Tik yra vienas bet. Filmas trunka labai ilgai, o jo veiksmas vystosi pakankamai lėtai. Todėl, jeigu tikitės veiksmo, susišaudymų ir kitokių Quentino Tarantino filmams būdingų manevrų, turėsite palaukti geras dvi valandas. Pirmiausia, čia yra filmas apie filmus, o tik po to apie įvykius, 1969 metais sudrebinusius JAV. Bet taip, pralaukus dvi tobulas valandas, galiausiai Quentinas Tarantino pasismagina savo firminiu būdu. Manau, čia ir sustosiu, nes kaip mes visi žinome, Quentino Tarantino filmų arkliukas – dialogai ir personažai, o visi kiti pašaliniai veiksniai yra tik tam, kad būtų sudarytas atitinkamas pamatas rodomai istorijai. Todėl atskleisti visų filmo paslapčių tikrai nenoriu.
Man – tai ne tik vienas geriausių šio režisieriaus darbų, kuriame kiekviename kadre jaučiama branda ir noras atiduoti duoklę kinui, bet ir vienas geriausių šiais metais kine matytų filmų, už kurio režisūrą ir scenarijų turi būti skirta bent jau „Oskaro“ nominacija.
Techninė juostos pusė
Kartais žiūrint Quentino Tarantino režisuotas juostas galima rasti prie ko prikibti, bet tik ne dėl garso takelio, kuris sudaro labai svarbų pamatą jo kuriamų filmų atmosferai. Nei vienas jo ankstesnis darbas neapsiėjo be ryškių muzikinių kompozicijų, todėl ir čia viskas buvo pateikta aukščiausiu lygiu. Filme skambėjo tokie hitai kaip Deep Purple „Hush“ ir „Kentucky Woman“, The Rolling Stones „Out Of Time“ bei Dee Clark „Hey Little Girl“. Ir, aišku, tai tik labai mažytė dalis viso to gėrio, kuris laukia žiūrovų atėjus į kino salę.
O dabar pakalbėkime apie kameros darbą. Žinot, kai už jos stovi vienas geriausių mūsų dienų operatorių, trijų „Oskarų“ laureatas Robertas Richardsonas, vaizdelis tikrai negali nuvilti, nes šis žmogus puikiai sugeba atrasti įdomiausius kampus ir iš jų perspektyvos pateikti mums idealiai atrodančias scenas. Tą jis ir darė viso filmo metu, preciziškai pateikdamas visas svarbias detales, kurios nupaveiksluodavo kiekvienos rodomas scenos esmę. Būtent dėl to jos buvo pabrėžtos ne tik labai estetiškai, bet dar ir pakankamai paprastai, kad net ir tas žiūrovas, kuris nebuvo nei karto susipažinęs su Quentino Tarantino kūryba, galėtų į jas atkreipti dėmesį.
Išorės prasme – filmas tikras saldainis akims. Epocha, kurioje vyksta pagrindinis veiksmas, atkurta itin natūraliai. Ir nesvarbu, kad tai yra Quentino išgalvotas pasaulis, kuriame persipina tikri įvykiai, nes tas pasaulis atrodo itin tikroviškai. Rūbai, automobiliai, dekoracijos, šukuosenos ir grimas leido pasinerti į 1969-ųjų Holivudą akimirksniu. Todėl stebint kiekvieną šio filmo detalę, kuri yra susijusi su rodomu laikotarpiu, galima tik pagirti režisierių už jo meilę kinui. Čia jis irgi pasistengė iš peties.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas jau kas, bet Quentinas Tarantino tikrai sugeba parinkti savo filmams įspūdingą aktorių kolektyvą. Atsižvelgus į jo naujojo filmo ansamblį atrodo, kad čia susirinko pusė Holivudo – pradedant naujais talentais ir užbaigiant kino grandais. Tad stebėti juos visus ekrane buvo vienas didelis malonumas.
Pradėkime nuo ketverius metus kino ekranuose nepasirodžiusio Leonardo DiCaprio, kuris gavęs ilgai siektą „Oskarą“ už nuostabų vaidmenį „Hju Glaso legenda“, nusprendė padaryti pertrauką nuo aktorystės, norėdamas užsiimti kitokia veikla. Todėl galėčiau teigti, jog šis filmas yra ir tam tikra šventė šio aktoriaus gerbėjams, nes jis ne tik sugrįžo į kiną, bet tą padarė dar ir su trenksmu.
Jo naujas vaidmuo yra išties puikus. Vaidyba buvo įtikinama, pats veikėjas be galo charizmatiškas, o ir Leonardo manieros, kurias jis čia demonstravo, užgožė net ir ankstesnį jo pasirodymą Qunetino Tarantino filme „Ištrūkęs Džango“. Kažkiek perdėta, kažkiek hiperbolizuota, bet visumoje – nepriekaištinga vaidyba. Nenustebsiu, jeigu jis pretenduos į „Oskarą“.
Antruoju svarbiu varikliu šioje juostoje tapo Brado Pitto energija ir jo noras savo personažu neužgožti Leonardo DiCaprio veikėjo Riko Doltono, kuris kai kuriais momentais buvo prislopintas. Todėl jeigu galėčiau lyginti tiek vieno, tiek ir kito aktoriaus pasirodymus, teigčiau, jog jie buvo lygiaverčiai, nes jie abu pasistengė sukurti ekrane ne prastesnį duetą nei tą, kurį mes matėme kultiniame „Bulvariniame skaitale“.
Svarbiu ir mano nuomone esminiu šios istorijos veikėju tapo buvusi Romano Polanskio žmona Sharon Tate, kurią idealiai įkūnijo „Oskarui“ už „Aš esu Tonia“ nominuota Margot Robbie. Teko man žiūrėti kelis Sharon Tate filmus, todėl manau, jog Margot Robbie perteikė ją labai natūraliai.
Kalbant apie kitus aktorius, jų filme buvo tiek daug, jog pavargčiau vardinti visus. Iš labiausiai vertų dėmesio paminėčiau Luke‘ą Perry‘į, Alą Pacino, Emile‘į Hirschą, Margaret Qualley, Timothy Olyphantą, Bruce‘ą Derną, Dakotą Fanning, Mike‘ą Mohą, Michaelą Madseną, Kurtą Russelą ir Damieną Lewisą. Kiekvienas iš jų įkūnijo įdomų ir įsimintiną veikėją, nors tai ir buvo labai epizodiniai vaidmenys.
Verdiktas
„Vieną kartą Holivude“ – nepriekaištingai atrodanti Quentino Tarantino duoklė einančiam į užmarštį auksiniam Holivudo amžiui, dėl kurio jis ne tik dar kartą įrodo, koks genialus pasakotojas yra, bet ir kaip myli kiną bei viską, kas su juo susiję.
Be išgalvotos, bet su tikrais įvykiais persipynusios istorijos, filmas siūlo dar ir neužmirštamą pagrindinių aktorių vaidybą, idealiai atrodančią bei puikiai rodomą epochą atkuriančius vaizdus, firminius režisieriui Quentinui Tarantino būdingus dialogus ir ilgą bei lėtą kelionę į 1969-ųjų populiariosios kultūros lopšį – JAV.
Filmo anonsas:
