Kino kūrėjas kviečia ne tik į nutrūktgalvišką pasivažinėjimą su dviem kiečiausiais veiksmo filmų aktoriais Dwayne‘u Johnsonu ir Jasonu Stathamu, bet ir į patį pirmąjį frančizės šalutinį projektą, kuriuo bus atverti visiškai nauji šios beveik du dešimtmečius trunkančios istorijos horizontai.
Apie ką mes čia…
Nukniaukusi pavojingą virusą iš po nosies genetiškai patobulintam kariui Brikstonui, kuris gali sunaikinti visą žmoniją, Hatė Šo sulaukia itin didelių nemalonumų. Ji pakliūva į labiausiai ieškomų pasaulyje žmonių sąrašą. Praradusi bet kokią viltį, mergina sulaukia pagalbos iš ten, iš kur mažiausiai jos tikėjosi – brolio Dekardo ir jo kolegos Liuko Hobso. Kartu jie turės ne tik stoti į kovą su pranašesniu priešu, bet dar ir išgelbėti planetą nuo artėjančios katastrofos.
Kūrinio turinys
Kas galėjo pagalvoti, kad 2001 metais prasidėjusi istorija apie gatvių lenktynininkus po daugelio metų pavirs į vieną sėkmingiausių XXI amžiaus kino serijų, kuri savo epiškumu nenusileis net ir patiems kiečiausiems filmams apie superherojus. Manau, kad niekas. Ir tame yra „Greitų ir įsiutusių“ cinkelis, nes niekada negali žinoti, kuo naujame filme gali tave nustebinti kūrėjai.
Asmeniškai labai mėgstu šią filmų seriją, kuri nuo ketvirtos dalies turi aiškų tikslą ir pakankamai sklandžiai vystomą istoriją. Tai paperka, nes visuomet yra išlaikoma bent kažkokia intriga. Kiekvienoje naujoje dalyje žiūrovams yra siūlomos naujovės, kurios priverčia neatitraukti akių nuo ekrano vien dėl kūrėjų beribės fantazijos.
Penktoje dalyje mes gauname epiškai atrodančias gaudynes Rio de Žaneiro gatvėse, šeštame filme tankas greitkelyje ir milžiniškas lėktuvas suteikė labai daug adrenalino peržiūros metu, septintos dalies peržiūros metu buvome pakerėti iš vieno dangoraižio į kitą skraidančiais automobiliais, o aštuntoje juostoje visą šou pavagia povandeninis laivas.
Aišku, visa tai skamba kaip absurdas, nes tai ir yra absurdas, tik labai kokybiškai pateiktas. Todėl pykti ant kūrėjų, jog jie nesilaiko elementarios logikos ir fizikos dėsnių nereikia. „Greiti ir įsiutę“ – tai pramogai skirta frančizė, kuri, kaip ir superherojų filmai, turi daugybę įtemptų scenų ir džiugina įvairiais sprendimais, neleidžiančiais nuobodžiauti kino salėje.
Svarbu, kad viskas būtų pateikta sklandžiai, o ne taip chaotiškai, kaip paskutiniuose Michaelo Bay‘aus režisuotuose „Transformeriuose“.
Ir ši juosta, nors tai tik šalutinis projektas, yra labai panaši į prieš tai buvusius filmus. O panaši ji ne vien dėl to, jog joje visas dėmesys skirtas dviems brutualiems ir žiūrovų pamėgtiems herojams, bet ir dėl to, jog viskas čia sukasi aplink greitus automobilius, gražias moteris, pasaulio gelbėjimą ir, aišku, šeimą. Šeima „Greitų ir įsiutusių“ serijoje yra bene pats svarbiausias prioritetas, dėl kurio herojai pakliūva į bėdas. Ir čia yra lygiai tas pats.
Naujame filme „Hobsas ir Šo“ žiūrovams yra atskleistos kelios naujos detalės apie pagrindinius herojus Liuką ir Dekardą, kurie kadaise konkuravo tarpusavyje, bet galiausiai susidraugavo ir tapo labai rimtu tandemu kovoje su visokiais pašlemėkais. Kaip ir aštuntame filme, taip ir čia, Liukas su Dekardu puikiai susidoroja su jiems pateiktomis užduotimis. O tiksliau – linksminti žiūrovą brutaliais ir kartais labai lėkštais, bet veikiančiais juokeliais, bei, aišku, testosterono perpildytais elementais, kurie akimirksniu priverčia jausti dygstančią barzdą.
Nejuokauju, net anonso peržiūra turėjo tokį poveikį, o ką jau kalbėti apie visą dvi valandas trunkantį šių dviejų kino galiūnų šou.
Tęsiant apie herojus... Kaip jau buvau užsiminęs, tiek vienas, tiek ir kitas sugeba atsiskleisti iš savo asmeninių perspektyvų. Mes sužinome apie jų praeitį ir apie tuos, kurie slepiasi už tos praeities. Todėl galima teigti, jog šiame filme tiek Hobsas, tiek ir Šo priverčia pamatyti jų asmeninius pasaulius būtent per jų matomą prizmę, o ne per pašalinius personažus. Tai odė šiems dviems charizmatiškiems veikėjams, o mes galime susidaryti visai kitą nuomonę apie juos.
Antraplaniai personažai irgi turi cinkelio. Tiek Šo sesuo, tiek ir Hobso šeimynėlė turi pakankamai laiko ekrane, kad sukeltų simpatiją ir mes galėtume už juos sirgti. O sirgti čia tikrai yra dėl ko. Pagrindinis blogietis, kurio labai primityvus, bet aiškus tikslas priverčia jausti nerimą dėl protagonistų. Ir nesvarbu, ar tai paprasti žmonės, ar tokie galiūnai, kaip Hobsas su Šo. Visi jie yra labai dideliame pavojuje, nes genetiškai modifikuotas karys vardu Brikstonas neduos jiems nei minutei atsikvėpti.
Aišku, Brikstonas nusileidžia pačiam Šo, kuris septintoje dalyje užkūrė tikrą pirtį Domui Toreto ir jo bičiuliams, bet ir nėra toks pilkas, kaip beveik visi kiti serijos antagonistai. Dėl jo pagrindiniai herojai jaučia grėsmę, kuri priverčia daryti labai neapgalvotus sprendimus, galinčius kainuoti gyvybę.
Pats pasakojimas yra įdomus, bet tik todėl, jog pagaliau atsivėrė kitokie horizontai šioje ilgametėje istorijoje. Naujos vietos, nauji herojai, nauja misija – viskas lyg ir vietoje. Tačiau, kaip bebūtų, beveik visuose serijos filmuose nutrūktgalviškas veiksmas užima pirmąją vietą. Vien dėl jo ir einame žiūrėti į šių kietų vyrukų nuotykius. Tad ties juo ir susikoncentruosiu.
Veiksmo šiame filme labai daug. Galėčiau netgi sakyti, jog jis savo dinamiškumu prilygo net ir pačiai iki šiol geriausiai penktai daliai. Beprotiškos gaudynės, daug susišaudymų ir epiškai atrodančios dvikovos – vienas didelis šios juostos pliusas, kuris užgožia visas lėkštas siužetinės linijos spragas. Tiesa, kai kurie veiksmo elementai prilygsta „Marvel“ filmams, bet, kaip rašiau pačioje šios apžvalgos pradžioje – nekreipkite į logikos nebuvimą dėmesio, nes ne ji čia sudaro svarbiausią funkciją, o būtent neregėto masto veiksmo elementai, sukeliantys įtampą ir adrenalino jausmą.
Atmetus veiksmą, kuris išties yra labai svarbiu visos istorijos varikliu, daug dėmesio skiriama humorui. Galėčiau teigti, jog šis filmas yra juokingiausias iš visos serijos. Tik, aišku, humoras čia buvo labai specifinis, nes jis sukosi tik apie vieną – Hobso ir Šo matavimąsi peniais.
Bet nereikia teisti kūrėjų, nes būtent tuo jie ir papirko mus aštuntoje pagrindinės istorijos dalyje.
Apibendrinus, pirmasis šalutinis „Greitų ir įsiutusių“ projektas maloniai nustebina. Ir nors tai ne geriausias filmas serijoje, bet ši istorija akivaizdžiai turi, kur plėtotis ir jai nereikia būti priklausomai nuo visos frančizės. Tad tikėkimės, jog ateityje sulauksime daugiau tokių kokybiškų projektų, kurie, nors ir leidžia smegenims pailsėti, bet tuo pačiu suteikia nerealiai smagią ir dinamišką pramogą kino salėje. O dabar tenka laukti devintos „Greitų ir įsiutusių“ dalies, kuri dienos šviesą išvys kitų metų gegužę.
P.S. Jeigu žadate artimiausiu metu ar šiaip kada nors žiūrėti „Sostų karus“, nepatariama eiti į šį filmą. Tiesiog išgirsite pernelyg daug informacijos, kurios reikėtų išvengti, norint pasimėgauti mano paminėtu televiziniu projektu.
Techninė juostos pusė
Kai Holivudo kino studijos investuoja 200 milijonų dolerių filmo produkcijai be jokios reklamos, galima būti ramiems dėl vieno – kokybiškos techninės dalies. Ir šioje juostoje ji išties yra puiki. Nemažai kokybiško CGI, daug natūralių sprogimų, išradingos dekoracijos, akis džiuginantys herojų kostiumai bei tikroviškas grimas leido labai maloniai pasijusti. Tai buvo tikra puota akims.
Taip pat pliusu tampa ir operatoriaus darbas. Veiksmo scenos nufilmuotos taip dinamiškai ir preciziškai, lyg viskas vyktų šalia. Aišku, didžiausią dėmesį šiuo atveju prikausto asmeninės herojų dvikovos, kurios priverčia kartais net ir išsižioti. Puikiai pasidarbavo tiek aktoriai, tiek ir jų veiksmus užčiuopęs operatorius Jonathanas Sela.
Iš kitų techninės dalies aspektų, kurie taip pat kėlė džiaugsmą peržiūros metu, labai energingas buvo garso takelis. Muzika čia įvairi, tačiau kai kurie muzikiniai kūriniai labai išsiskyrė. Jais tapo Grandson, Neffex ir Hopex hitai. Bendrai – visos muzikinės kompozicijos buvo puikiai suderintos su rodomomis veiksmo scenomis, kas dar labiau pakėlė jų vertę.
Garso ir vaizdo montažas tokio pobūdžio filmuose dažniausiai būna be priekaištų. Čia jis toks ir buvo. Scenos neužtęstos, o galingas garsas privertė ne vieną kartą pajusti įtampą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aš nežinau, ar galima Dwayne‘ą Johnsoną pavadinti aktoriumi, nes jo vaidyba beveik visuose filmuose atrodo identiškai. Buvo tik keli projektai, kuriuose šiam buvusiam imtynininkui pavyko išspausti šiek tiek daugiau emocijų. Tačiau šioje filmų serijoje jam ir nereikia stengtis. Jis čia yra kietas, brutalus ir užsispyręs kovotojas už tiesą. Tuo tarpu Jasonas Stathamas čia pademonstravo ne tik visus savo kovinius sugebėjimus, bet ir vaidybinius. Jis tikrai moka vaidinti, ką ir buvo įrodęs ne vieną ir ne du kartus Guy‘aus Ritchie‘io filmuose.
Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti naujo kraujo - Dekardo Šo seserį įkūnijusią Vanessą Kirby, kurią žiūrovai puikiai žino iš šeštosios „Neįmanomos misijos“, bei pagrindinį antagonistą suvaidinusį Idrisą Elbą. Jų vaidmenys įtikinami. Dar filme galima pamatyti Helen Mirren, Elzą Gonzalez, Eddie‘į Marsaną ir Cliffą Curtisą.
Ir dar... Juostoje pasirodo dar du aktoriai, kurie buvo slepiami iki pat premjeros. Jų pasirodymas buvo ne tik netikėtas, bet ir vienas įsimintiniausių šiame filme. Tikiuosi, kad ir ateityje jie pasirodys bent viename „Greitų ir įsiutusių“ filme.
Verdiktas
„Greiti ir įsiutę: Hobsas ir Šo“ – tai dinamišku veiksmu, taikliu humoru, puikia technine dalimi ir testosterono perpildytais plikagalviais vyrais galintis pasigirti pirmasis šalutinis vienos sėkmingiausių XXI amžiaus frančizių projektas, kuris sugeba ne tik egzistuoti visiškai savarankiškai, bet ir atveria naujus horizontus šiai beveik du dešimtmečius gyvuojančiai istorijai.
Filmo anonsas:
