Nurodyto adreso sofa yra ideali. Nuo jos atsiveria pritrenkiantis San Francisko vaizdelis, netoliese yra šaldytuvas, kuriame telpa didelis kiekis alaus, dar yra atskiras išėjimas į aikštelę ant stogo. Prie teigiamų buto savybių dar galima priskirti ir įspūdingų matmenų blondinę, kurios kūnas ir siela trokšta paprastos žmogiškos šilumos. Taigi Deividas ramiai sėdi ant patogiosios sofos, maukia alų, gėrisi panorama, jo veide sustingusi romantiška kančia, kurios priežastį filmo autorius kantriai slepia. Ir staiga jam apsireiškia haliucinacija. Haliucinacija yra trapi blondinė valdingomis žydromis akimis, vilki dailiu juodu kostiumėliu, kurio klasiškai gedulingą juodumą pagyvina raudona palaidinė. Gražu. Haliucinacija elgiasi gana keista, yra įsitikinusi, kad ji čia gyvena ir ima mokyti Deividą gero elgesio taisyklių. Deividas supranta, kad yra padauginęs alaus. Mes suprantame, kad alus čia niekuo dėtas.
Haliucinaciją vaidina aktorė Reese Witherspoon, kuri yra užsigrūdinusi teigiamų ir didžiai morališkai stiprių panelių, kovojančių už savo asmeninę laisvę bei nepriklausomybę, vaidmenų atlikėja. Pakanka prisiminti vien jos „legalias blondines“ su rausvomis plunksnomis ir kelionę į šviesią ateitį ant dramblio nugaros – ten ją nusiuntė režisierė M.Nair „Tuštybės mugėje“.
Ji labai stengiasi, mėgina išbalansuoti ant komedijos ir melodramos ribos ir viena tempia visą siužetą, kuris jos partneriui nuo trečdalio filmo aiškiai įstrigo kažkur gerklėje. Iš pradžių jis dar vaidina, vėliau kankinasi, o ten, kur situacija reikalauja ašaros akyje, jaučiasi tiesiog nepatogiai. Na, nepatinka jam toksai lyrizmas. Bet herojiškai ištempia iki bučinio gražių gėlyčių fone.
Fantastiškas žanras yra toji romantinė komedija. Viską suvirškina. Ir šiuo atveju net pateikia beveik revoliucinę idėją apie tai, kad vaiduokliai turi teisę į gyvųjų meilę, yra kuklūs ir savikritiški, tyliu balseliu prašo leidimo būti. Po peržiūros su nostalgija prisimeni tuos laikus, kai romantinės komedijos žanras buvo toksai aitrokas kokteilis iš pikantiškų burbuliukų ir gero kino. Kai Haris sutiko Sali, graži moteris didvyriškai kovėsi su restorano serviruote, o Demi Moore languotais vyriškais marškiniais vaikėsi savo gyvenimo vaiduoklį. „Mes vos jos nepraradome“ rauda viena dama finale. O gal mes, gerbiami žiūrovai, ją, tai yra romantinę komediją, jau praradome ir mums jau atėjo laikas apsiverkti. Tiek to. Sužinoti, kad meilė gali įvaryti dvasią atgal į kūną ir nuo jausmų pilnatvės ilgai dūsauti irgi yra naudinga. Tiesa, dar rekomenduotina kiekvieną dieną reguliariai užbaiginėti visus reikalus šiame pasaulyje. O tai nepasirašysite kokio popieriaus ir gąsdinsite to popieriaus davėją metafiziniais pasiskraidymais virš jo darbo stalo.
