Apie ką mes čia…
Vienišos motinos gyvenimas nėra rožėmis klotas, tačiau atsidavimas savo vaikui ir jo meilė yra didžiausia palaima, kurią tik gali turėti moteris. Būtent taip ir gyvena Karen. Vieną dieną, nieko nenutuokdama, Karen padovanoja savo sūnui Andžiui iš pirmo žvilgsnio normaliai atrodančią lėlę. Lėlę, kuri visai netrukus pavers judviejų gyvenimą košmaru.
Kūrinio turinys
Lėlė Čakis – ikoniškas „slasher“ stiliaus filmų personažas, kuris savo populiarumu nenusileidžia tokioms kino pabaisoms kaip Maiklas Majersas („Helovinas“), Fredis Kriugeris („Košmaras Guobų gatvėje“), Džeisonas Vurhisas („Penktadienis 13-oji“) ar Odaveidis („Kruvinos skerdynės Teksase“). Tad nenuostabu, jog jis populiarioje kultūroje gyvena jau tris dešimtmečius, per kuriuos mes sulaukėme net septynių filmų apie jį. Gaila tik, kad ne visi iš jų buvo tokie įdomūs ir kokybiški kaip pirmieji du. Tačiau laikas bėga ir galiausiai metas sugrįžti prie ištakų su naujai įkvėptu pasakojimu, kuris ne tik tapo originalios juostos perdirbiniu, bet ir šansu sukurti šiuolaikiniam žiūrovui pritaikytą naują siaubo frančizę.
Eidamas į filmą iš jo nesitikėjau visiškai nieko, nes asmeniškai man lėlė Čakis nebuvo toks mėgstamas personažas kaip Džeisonas ar Maiklas, tad normalu, jog ir lūkesčiai buvo pakankamai minimalūs. Ir, žinot, filmas man nuoširdžiai patiko. Bent jau nesispjaudžiau jo žiūrėdamas taip, kaip tą dariau 2010 metais stebėdamas niekingą „Košmaras Guobų gatvėje“ perdirbinį.
Svarbiausias visos juostos akcentas, ant kurio ir laikosi visas veiksmas, aišku, yra pats Čakis. Jis yra lygiai toks pat charizmatiškas ir pašėlęs kaip ir originaliosios juostos herojus. Na, tik aišku su išvaizda kūrėjai persistengė. 1988 metais Čakis atrodė baisiau. Bet bala nematė. Esmė, kad personažas buvo atskleistas labai įtikinamai ir savo demoniškumu nenusileido pirmtakui. Kai kurie momentai su Čakiu buvo labai žiaurūs, todėl jeigu bijote kraujo ir šik tiek aštresnių vaizdų, patariu užsidengti akis, nes kraujas filme liejasi laisvai.
Pats siaubas juostoje yra stabilus. Visgi tai filmas apie lėlę žudiką, tai eidami manau žinote ko laukti – skerdynių. Klasikinio siaubo modelio filmas neturi, o ir gerai, kad neturi, nes jau šiais metais buvo kelios juostos apie dvasias. Maniakai kažkaip mane žavi labiau, todėl ir „Mes“ man buvo nepakartojamas, ir „Apsėstasis“ leido pasimėgauti įvairiais makabriškais vaizdais kino salėje.
Be Čakio, filme yra taip vadinama „mėsa“. Tai personažai, kurie turi būti nužudyti, kad pateisintų žudiko vardą. Ir aš visus personažus vaidinu taip, nes nei vienas iš jų nebuvo kažkuo išskirtinis. Vienišos mamos ir jos sūnaus istorija manęs nepaveikė, kaip ir nepaveikė jų badymas atsikratyti demoniškos lėlės. Jie tiesiog tvarkingai atliko savo funkcijas, nesukeldami jokios simpatijos jiems.
Visumoje, nes manau tikrai nėra ką čia daug kalbėti apie „slasherio“ stiliaus filmą, pasakysiu, jog pusantros valandos man prabėgo labai greitai. Tai puiki, smagi, šiek tiek baugi ir labai įtempta pramoga, kuri be jokių kalbų pralenkia daugelį šiuolaikinių tokio pobūdžio filmų, kuriuos taip maloniai rodo kino teatrai.
Techninė juostos pusė
Kas dėl techninės filmo pusės, tai šičia yra keli niuansai, kurie man nelabai patiko. Pirmiausia, originaliame filme buvo tikra lėlė, kurią valdė ir kuri sugebėjo sukurti žymiai baisesnį vaizdą nei dėka CGI pagalbos šiame filme pristatytas Čakis. Muzika irgi nesugebėjo atkurti tos pačios baugios atmosferos, kuri mus lydėjo žiūrint originalų 1988 metų kino projektą.
Užtat kas tikrai pamalonino, tai nuostabus operatoriaus darbas, leidęs patirti tikrą košmarą peržiūroje nuo aštriai atrodančių vaizdų bei dinamiškų ir gerai apgalvotų rakursų. Vaizdo montažas nesugadino bendro įspūdžio stebint siužetinės linijos eigą, o garsas kaip ir pridera siaubo filmams – maksimaliai sustiprintas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šiame filme yra tik viena žvaigždė –iš „Žvaigždžių karų“ žinomas Markas Hammilas, kuris padovanojo lėlei Čakiui savo balsą. Aktorius ilgus metus dirba prie įgarsinimų, o jo pagrindiniu šioje sferoje laimėjimu aišku yra Džokeris. Tad, kas žiūrėjo animuotus filmukus apie Gotamo miesto gynėją Betmeną ar žaidė kompiuterinius „Arkham“ serijos žaidimus, turi įsivaizduoti, kaip kietai dirba šis žmogus. Ir čia jis yra toks pat genialus kaip ir įgarsinant Džokerį. Vien dėl jo balso jaučiau virpesius ir baimę stebint Čakio benefisą. Tad, mano nuomone, būtent Markas Hammilas ir jo įgarsintas personažas pavogė visą šou.
Antraplanėse rolėse filme pasirodė iš serialo „Parkai ir poilsio zonos“ pažistama Aubrey Plaza, kuriai atiteko Karen rolė. Mano nuomone aktorė pasidarbavo neblogai. Tai nebuvo jos geriausia rolė, bet ir ne prasčiausia, tad ji šiame filme sugebėjo mane įtikinti dėl jos padarytų veiksmų ir baimės proveržio. Taip pat juostoje pasirodė Brianas Tyree‘is Henry‘is, Gabrielis Batemanas ir Davidas Lewisas.
Verdiktas
„Vaikų žaidimai“ – pakankamai neblogas savo pateikimu prieš tris dešimtmečius dienos šviesą išvydusio „slasherio“ perdirbinys, kurio pagrindine varomąja jėga tampa ne taikliai iššaunantys siaubo elementai, kraupiai atrodanti atmosfera, bet fenomenalus aktoriaus Marko Hammilo pasirodymas lėlės Čakio amplua.
