Apie ką mes čia...

Po kelių nepavykusių aferų pradedančioji aferistė Penė nusprendžia iškeliauti į Europą, kad ten galėtų įgauti reikiamos praktikos. Kelionės metu ji susipažįsta su žavia Džosefina, kuri irgi yra aferistė. Tik yra vienas skirtumas tarp jos ir Penės - Džosefina profesionalė. Matydama Penės potencialą, Džosefina nusprendžia ją išmokyti aferistės amato, kad vėliau jos abi galėtų įgyvendinti vieną labai sunkią aferą, kurios pavadinimas – „Žiedų valdovas".

Kūrinio turinys

Pastaruoju metu kino ekranuose pasirodo savotiški žinomų filmų perdirbiniai, kurių pagrindiniu akcentu tampa moterys. Nesu priešiškai nusiteikęs prieš filmus, kuriuose dominuoja moterys, bet prieš nereikalingus filmus, kurie niekuo nesiskiria nuo originalų. Taip buvo su „Oušeno aštuntuku", „Vaiduoklių medžiotojais" ir „Ko nori vyrai?". Visi šie paminėti filmai nors ir suteikė man tam tikrą pramogą, bet jie nepasiūlė nieko naujo, o tik tai, ką mes galėjome matyti šauniuose originaluose. Panašiai yra ir su šiuo projektu, kuris tapo tiesioginiu 1988 metų kino projekto „Purvini, supuvę niekšai" perdibiniu. Aišku, blogesniu, nes naujos juostos kūrėjai nusprendė eiti paskui šiuolaikines tendencijas ir vietoje gudraus ir šiek tiek pašėlusio siužeto pateikti mums vulgariai neskoningą ir itin primityvų vaizdą.

Jeigu originalus filmas žavėjo savo personažais, kurie buvo labai apsukrūs, turintys šarmo ir tuo pačiu metu sukeliantys patrauklią antipatiją, čia mes gauname visiškai priešingą vaizdą. Šioje juostoje tiek Penė, tiek Džosefina sugeba padaryti tik vieną – atstumti. Abi herojės kiekvieno savo pasirodymo metu pademonstravo įgimtą kvailumą ir šlykštų charakterį, kuris net netapo siužetinės linijos varikliu, o kiekvienos iš jų charakterio savybe. Negi buvo sunku parašyti įdomesnius dialogus ir logiškiau besivystančią siužetinę liniją, kurioje šie personažai galėtų bent jau kažkaip veikti išvien? Prisiminkime 2001 metų komediją „Širdžių ėdikės", kurioje irgi darbavosi dvi apsukrios damos ir palyginkime jų veiklą su šios juostos herojėmis. Skirtumas akivaizdus – aname filme viskas vyko sklandžiai ir įtikinamai, kaip tuo tarpu čia mums buvo pateiktas itin dirbtinas vaizdas. Žinoma, ne tik tai kėlė pyktį. Mes gyvename XXI amžiuje, bet šios juostos kūrėjai gyvena kažkur 90-aisiais, nes jų filme svarbiu akcentu tampa pasišaipymas iš apkūnaus žmogaus. Pamenate kultinę komediją „Beverli Hilso nindzė"? Tai va, čia viskas atrodo identiškai. Aš suprantu, kad kažkam gal yra juokinga stebėti kaip apkūnus žmogus sugeba iš savęs padaryti klouną, bet tie laikai jau praėjo ir tokius juokelius geriau pasilaikyti sau. Nes jie ne tik, kad nesukelia šypsenos, tai dar ir skatina patyčias.

Be niekingų personažų, juosta gali nustebinti ir savo labai jau neįdomia istorija, kurios pamatu tampa dviejų damų konkurencija ir kova dėl vieno tikslo, kuris taip pat nėra toks paprastas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Na, tas tikslas apie kurį čia kalbu tapo vieninteliu šviesiu šios komedijos aspektu dėl kurio ir galima duoti „Aferai" vieną papildomą balą, nors istorija yra tikrai tragiška.

Filmas taip pat stebino savo genialiais dialogais, kuriuos turbūt parašė kažkoks ištvirkęs paauglys. Tiek vulgarių ir, kas liūdniausia, tarpusavyje neveikiančių pokalbių seniai nemačiau. Režisieriui ir jo komandai prieš pradedant filmuoti reikėjo pasikonsultuoti su Sethu Rogenu, kuris galbūt sugebėtų jiems paaiškinti, kaip vienoje ar kitoje scenoje turi veikti nešvankūs juokeliai. O dabar turime, ką turime. Nejuokingą, vulgarų, lėkštai pateiktą ir neįdomiai išvystytą filmą, kuris geriausiu atveju turėjo pasirodyti kokiam nors „NETFLIX".

Nedaugžodžiaujant, nes nesinori išduoti bent kelių neblogų siužetinės linijos ėjimų, galiu teigti, jog tai yra vienas iš tų nereikalingų perdirbinių, kuris ne tik, kad labai smarkiai nusileidžia originalui, bet dar ir nesugeba suteikti reikiamos pramogos. Vien atjungti smegenis neužteks, reikia kažko daugiau, kad šitas filmas bent kažkiek patiktų. Todėl rekomenduočiau geriau susipažinti su 1988 metų juosta, kuri praskaidrins jūsų nuotaiką labiau nei nauja versija kino teatro salėje.

Techninė juostos pusė

Filmo išorė nėra tokia pigi kaip scenarijus, todėl vien tas iš dalies ir sugeba suteikti mažą, bet visgi malonumą. Operatoriaus darbas buvo labai standartinis tokio pobūdžio filmui, todėl reikšti susižavėjimą ar priekaištus negalėčiau. Tvarkingai atliktas darbas ir tiek.

Garso takelis neįsimintinas. Išskyrus Kendricko Lamaro hito „All the Stars" bei kelias „The Beatles" dainas. Išėjus iš kino net negalėjau prisiminti kokia muzika grojo visame filme. Grimas, šukuosenos, aktorių kostiumai bei dekoracijos žavėjo. Čia buvo pasistengta iš peties, kas ir buvo plika akimi matoma visame filme.

Garso montažas standartinis, nieko neišsiskiriantis nuo kitų komedijų, o vaizdo montažas galėjo būti geresnis. Kai kurios scenos užtęstos, kai kurios neįdomiai sudėliotos, o kai kurios tiesiog buvo be ryšio. Kartais atrodė, kad žiūrime kokį nors kadrų kratinį, bet ne filmą su aiškia siužetine linija. Bet tokių montažo perlų nebuvo daug, dėl ko irgi ačiū.

Aktorių kolektyvinis darbas

Originalioje juostoje savo žavesiu mus papirkinėjo Steve'as Martinas su Michaelu Caine'u, kai tuo tarpu čia visas dėmesys buvo sutelktas į „Oskaro" laureatę Anne Hathaway ir Rebel Wilson.

Anne Hathaway, kuri, beje, praeitais metais irgi pasirodė viename moteriškame perdirbinyje, pavadinimu „Oušeno aštuntukas", tapo šios juostos gelbėtoja. Taip, jos personažas buvo bukas ir visiškai nežavintis savo sprendimais, bet tą buvo galima ir užmiršti po to, kai Anne pradėjo demonstruoti savo moterišką grožį. Ar tas buvo padaryta specialiai suvokiant, kad filmo siužetas yra labai prastas, mes nesužinosime, bet ir kam tai rūpi. Anne šioje juostoje buvo dieviška.

Tačiau Rebel Wilson ir vėl save pateikė tokiame pačiame amplua, kuriame mes ją galėjome stebėti prieš tai mažiausiai 10 filmų. Tai ne tik nesukėlė jokios šypsenos, bet žiūrint kaip ji eilinį kartą daro iš savęs pašaipų objektą, privertė pasijausti liūdnai.

Kiti filme pasirodę aktoriai Alexas Sharpas, Ingrid Oliver, Deanas Norrisas bei Nicholasas Woodesonas nekėlė antipatijos ar pykčio. Jie buvo kadre ir jie gerai atliko savo pateiktas antraplanes roles. Jokių išskirtinių vaidybos elementų jų tarpe nepamačiau.

Verdiktas

„Afera" – pernelyg vientisas ir neturintis kuo nustebinti komedinis projektas, kurio siužetas bandė išvažiuoti ant vulgarių juokelių ir šarmingų moterų, bet galiausiai gavosi šnipštas, nes nei humoras, nei personažai šioje juostoje nesugebėjo sužavėti taip, kad filmą būtų galima pavadinti bent jau neblogu 1988 metų komedijos perdirbiniu.