Apie ką mes čia...

Negalėdami susilaukti vaiko Tori ir Kailas Brejeriai meldžia Dievo malonės. Vieną gražią dieną jų maldos buvo išklausytos – šalia jų namų į žemę įsirėžia nežemiškos kilmės objektas, kuriame jie randa mažylį. Mažylį, kuris pakeis jų gyvenimą amžiams.

Kūrinio turinys

Kai pirmą kartą išvydau šio naujojo Jameso Gunno prodiusuoto filmo anonsą, iš karto pagalvojau apie vieną vienintelį superherojų – Supermeną, kurio istorijos ištakomis dalinai ir buvo paremtas „Mirties blyksnis". Žinoma, su Kal-Elo persona bei jo didvyriškais poelgiais buvau labai nuodugniai susipažinęs skaitydamas komiksus bei žiūrėdamas televizijos šou „Smalvilis" ir „Naujieji Supermeno nuotykiai" bei, žinoma, pilnametražius filmus. Tačiau tokios superherojaus interpretacijos man dar neteko regėti. Tad visai nenuostabu, jog smalsumas pamatyti didžiuosiuose kino ekranuose šią savotišką Supermeno interpretaciją buvo išties didžiulis.

Tik šis filmas nebuvo toks, kokio tikėjausi. Po peržiūros, kuri man pasirodė pernelyg nuobodi, dar kartą suvokiau, jog net ir turint puikią medžiagą galima ją sugadinti labai atsainiu požiūriu į pačią istoriją. Pagrindinė istorija buvo beveik neišvystyta ir pateikta taip sausai, jog įpusėjus peržiūrai norėjosi išsitraukti telefoną, kad patikrinti, kiek dar laiko tęsis peržiūra. Filme tiesiog nebuvo išnaudotas iš komiksų puslapių pasiskolintas potencialas, kuris leistų mums patirti ne tik siaubą, bet ir smagią pramogą stebint kaip vystosi pagrindinė siužetinė linija.

Na, o siužetas čia paprastas kaip dvi kapeikos. Pusantros valandos mums tenka stebėti kaip galių turintis vaikas bando jomis naudotis bei suvokti visą savo mirtiną jėgą. Štai ir viskas. Keli siaubo šaukliai, norėję mus truputi pagyvinti, nesuveikia iki galo taip, kaip to tikėjosi juostos kūrėjai, nes jau po kiekvienos „baugios" scenos pradžios galima labai lengvai nuspėti, kas laukia toliau. Todėl siaubą galima drąsiai išbraukti, nes jo čia tiesiog nebuvo, o gaila, nes tikrai buvo galima padaryti kažką ypatingo.

Kaip ir ankstesnėse apžvalgose aš neatskleisiu siužetinės linijos elementų, nes nenoriu gadinti peržiūros tiems, kurie eis žiūrėti šio filmo į kiną. Todėl apie istoriją, kuri tik kažkiek suintrigavo filmo pabaigoje, aš daugiau nerašysiu ir sustosiu ties herojais. Jų čia nėra daug. Pagrindinis duetas – Tori ir Kailas Brejeriai, kuriems ir tenka akis į akį susidurti su savo „atžala", man pasirodė pakankamai neblogai kaip tėvai ir kaip žmonės, kuriems lemta patirti labai didelį stresą suvokiant savo didžiausio priešo galią. Žinoma, jų tipažas primena tų standartinių porų paveikslą iš paaugliškų siaubo filmų, bet tai tikrai netrikdo, nes jie puikiai pritampa prie visumos. Tačiau Brendonas buvo nepakankamai baisus kaip asmenybė, kurios turėjo bijoti ne tik jį įvaikinę tėvai, bet ir pašaliniai.

Veiksmo čia ne tiek ir daug, todėl pirmosios filmo pusės metu mes esame priversti tenkintis labai lėkštais dialogais ir pakankamai neįdomiai atrodančiomis scenomis. Ir tik atėjus tam tikrai akimirkai filmo viduryje, nuobodulys kelioms akimirkoms dingsta, nes prasideda įdomiausi juostos epizodai, kurie sugeba pagyvinti užsistovėjusį vaizdą ekrane.

Visumoje – vienkartinis, visiškai nebaisus ir jokios pramogos nesuteikiantis filmas, kuris tiesiog atlieka vieną svarbią funkciją – leidžia prastumti laiką atsipalaiduojant patogioje kino salės kėdėje.

Techninė juostos pusė

Man patiko filmo meninis apipavidalinimas. Minimalistiškai, bet labai grakščiai buvo sukurtas rodomas pasaulis, kuriame netrūko ir specialiųjų efektų, ir gero grimo, puikių kostiumų ir kelių labai šauniai atrodančių dekoracijų. Vizualiai šis filmas yra pranašesnis už jo scenarijų ar režisūrą.

Kiti techninės dalies aspektai kaip kameros darbas man padarė neblogą įspūdį vien dėl taip gerai antroje filmo pusėje apčiuoptų detalių, kurios buvo parodytos veiksmo epizoduose. Kas dėl garso ir vaizdo montažo, tai pirmas buvo aukštumoje, o antras – šiek tiek blogino siužetinės linijos principą dėl kai kurių labai neatsakingai nukirptų scenų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip jau minėjau, priekaištų neturiu pagrindiniam personažų duetui, kuriuos įkūnijo charizmatiškoji Elizabeth Banks ir iš serialo „Biuras" pažįstamas Davidas Denmanas. Abu aktoriai pasistengė labai įtikinamai perteikti savo herojus, kurie jaučia baimę savo atžalai. Ir tai išties puiku, nes kiekvienoje scenoje buvo galima matyti jų kokybiškai atliktą darbą.

Pati atžala, kurią suvaidino Jacksonas A. Dunnas, nepaliko tokio gero įspūdžio, nes kai kur buvo galima matyti jį persistengia. Tačiau tai nebuvo labai tragiškas pasirodymas, nes pačiam personažui bent jau pavyko įsilieti į rodomą veiksmą be jokių problemų. Todėl aktorius nebuvo čia kaip statistas, negalintis įsivelti į rodomą problemą dėl pagrindinių dviejų aktorių vaidybinio pranašumo.

Verdiktas

„Mirties blyksnis" – visiškai nebaisi ir netgi šiek tiek nuobodi, bet į itin gražų popierėlį įvyniota netipinė Supermeno istorijos interpretacija, kurią nuo visiško fiasko gelbėja puikiai įgyvendinta techninė dalis bei įtikinama pagrindinių aktorių Elizabeth Banks ir Davido Denmano dueto vaidyba.