Apie ką mes čia...
Neturėdama kitos išeities pradedančioji psichologė Indrė iš Vilniaus į Palangos kliniką turi nuvežti du sutrikusius jaunus žmones, kuriems gyvenimas suteikė po dar vieną šansą. Tačiau, vos tik įpusėjus keliui, Indrės požiūris į jaunuolius kardinaliai pasikeičia ir jie savotiškai tampa draugais, kuriems lemta išgyventi vasaros suteiktus sunkumus.
Kūrinio turinys
Vienos didžiausių problemų lietuviškame XXI amžiaus kine yra tai, jog kai kurie godūs prodiuseriai nesugeba išlįsti iš niekingai atrodančių, bet nemažai šlamančių nešančių bukų komedijų duobės. Prie to prisideda ir tai, kad senoji gvardija bando mums brukti visiškai neaktualias idėjas bei požiūrį į pasenusias socialines problemas. Todėl visuomet smagu sulaukti jaunų žmonių filmų, kurie ne tik tiki kinu, bet dar ir sugeba įnešti į jį naujovių, o ne šokti pagal senas ir jau niekam neįdomias kino taisykles.
Būtent tokiu filmu ir tapo „Išgyventi vasarą". Šį filmą pamačiau tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris" metu, o dabar jį gali pamatyti visi kino mylėtojai.
Pirmasis ir pats svarbiausias šio filmo varomosios galios aspektas – jaunas požiūris į labai sunkią problemą, kuri daugeliui mūsų visuomenės atstovų gali pasirodyti nereikšminga. Kodėl taip sakau? Ogi mūsų visuomenėje tarp jaunimo ir netgi suaugusių žmonių vyrauja patyčių kultas, kuris susideda iš pajuokos kitai rasei, tautybei, seksualinėms mažumoms, veiklai, skurdui ir netgi neįgaliems žmonėms. Deja, bet jaunuoliai sugeba pasijuokti ir pareikšti savo neva reikšmingą nuomonę netgi ir apie neįgalius žmones. Ir tą režisierė aiškiai pabrėžia keliose filmo scenose.
Antrasis aspektas – pati problema ir kaip lengvai ji yra vystoma ekrane. Nors filme yra rodomos jaunų žmonių problemos, kurios neturi visiškai nieko šviesaus, jos yra pristatytos taip, kad žiūrint filmą žiūrovas negauna įprastos depresijos dozės, o pakankamai gerai subalansuotą tiek kino gurmanams, tiek ir eiliniam žiūrovui istorijos vystymo schemą. Ši schema leidžia pasinerti į rodomą istoriją iš pakankamai aiškios pozicijos.
Trečiuoju pozityviu šios juostos aspektu tampa nuostabus humoras, kuris taip natūraliai buvo įterptas į rodomas filmo scenas, jog teko ne vieną kartą nuoširdžiai pasijuokti. Juokeliai buvo subalansuoti dar ir tam, jog filmo herojai sugebėtų atsiskleisti iš visų įmanomų perspektyvų.
Filme personažų nėra tiek daug – trys pagrindiniai herojai ir dar keli pašaliniai veikėjai, kurie turėjo įtakos tik tam, kad jų daromi veiksmai „pastumdytų" pagrindinę trijulę. Paulius – pats įdomiausias iš visos trijulės. Tai daugiasluoksnis personažas, kurio tam tikri posakiai ir veiksmai leis suprasti nemažai svarbių gyvenimiškų tiesų, kurios yra būdingos šiuolaikiniam jaunam žmogui. Depresija, noras būti pastebėtam, pripažinimas, pabėgimas nuo problemų vartojant tai, ko nereikia vartoti...
Indrė ir Justė taip pat pakankamai individualios herojės, kurios taip pat turi ką pasakyti ir parodyti. Todėl stebint juos visus kartu buvo galima patirti didelį malonumą dėl to, kaip grakščiai jie buvo mums pristatyti.
Taip ir turi būti kuriamos lietuviškos dramos. Jos turi būti šviesios, turinčios rimtą potekstę, bet labai patrauklų pamatą, kuris tiks ne vien snobams su monokliais akyse, bet ir paprastai kiną kaip pramogą pasirenkančiai liaudžiai. Lauksime kitų šios jaunos ir perspektyvios režisierės Marijos Kavtaradzes darbų, kurie, tikiuosi, bus tokie pat nuoširdūs ir kupini pamąstymų.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgiant į ganėtinai kuklų juostos biudžetą, filmas buvo pastatytas išties neblogai. Man patiko ir pasirinkti muzikiniai kūriniai, norint pagyvinti rodomą veiksmą ekrane, ir geras operatoriaus darbas, ir pasirinktos lokacijos bei dekoracijos, leidžiančios suvokti personažų gyvenimo pasirinikimus ir, žinoma, vaizdo montažas. Istorija puikiai sudėliota, todėl ją stebint nebuvo nei vienos akimirkos, kad ateitų minčių apie tai, jog veiksmas yra užtęstas, o ir filmo peržiūra pasidarytų nuobodi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jau ne pirmą kartą pastebiu, jog kuo jaunesni aktoriai pasirodo filmuose, tuo filmų vaidybos lygis aukštesnis. Kodėl? Nes jie geba vaidinti tiek kine, tiek ir teatre, todėl prieš kino kameras nedemonstruoja perspaustos teatrinės vaidybos, o įtikinamai įkūnija savo vaidinamus personažus.
Šiuo atveju didžiausios liaupsės krenta ant aktoriaus Pauliaus Markevičiaus pečių. Kokį nuostabų personažą jis suvaidino, net sunku apibūdinti žodžiais, nes tą reikia tiesiog pamatyti. Nuo pat pradžios iki juostos finalo aktorius privertė jam simpatizuoti, net ir atsižvelgiant į kai kuriuos jo personažo daromus veiksmus.
Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė taip pat sugebėjo pakerėti savo natūraliais pasirodymais ekrane. Gal jie ir nebuvo tokie ryškūs kaip Pauliaus benefisas, bet irgi buvo verti dėmesio vien dėl to, kaip ir kokiu tikslu buvo pateiktos jų vaidinamos merginos.
Antraplanėse rolėse buvo galima pamatyti Darių Meškauską, Viliją Grigaitytę, Donatą Želvį ir Šarūną Puidoką.
Verdiktas
„Išgyventi vasarą" yra vienas iš nedaugelio lietuviškų kino projektų, dėl kurio išties nėra gėda. Puikus aktorių kolektyvas, gerai parašytas scenarijus, į patrauklų jaunatvišką pavidalą įvyniotą rimta ir pakankamai aktuali tema bei solidi režisūra – maža dalis to, ką šis filmas gali pasiūlyti prasmingo kino gerbėjams.
