Apie ką mes čia…
Nusprendę gyventi atokiau nuo šurmulingo Bostono, Krydų šeima persikrausto į užmiestyje prie miško pastatytą jaukų namą. Nauji kaimynai, draugai, darbas ir aplinka – viskas, ko reikia naujam gyvenimo etapui. Tačiau jie net nenutuokė, jog šalia jų naujos gyvenvietės yra naminių gyvūnų kapinės, iš kurių skleidžiamas blogis ne vieną nunešė į aną pasaulį.
Kūrinio turinys
Naujasis kino studijos „Paramount Pictures“ projektas, kurio pamatu tapo žymusis Stepheno Kingo romanas „Naminių gyvūnėlių kapinės“, kėlė labai daug dvejonių dėl jo būtinumo. Visgi, jis buvo kurtas tik todėl, jog 2017 metais fenomenaliai visame pasaulyje pasirodė kita rašytojo ekranizacija, pavadinimu „Tas“, kuri jos kūrėjams atnešė virš 700 milijonų dolerių.
Svarbi detalė – ši knyga jau buvo adaptuota 1989 metais pasirodžiusiame filme, kuris buvo neprastas, todėl iš perdirbinio tikėtis, ko nors įspūdingo, buvo sunku. Žavesio nekėlė ir pirmieji juostos anonsai, kurie kėlė daug klausimų bei glumino pateiktu turiniu. Būtent todėl eidamas į šį filmą neturėjau jokių didelių lūkesčių. Ir tai, matyt, buvo vienas svarbiausių aspektų, puikiai paveikusiu mane šios juostos peržiūros metu.
„Naminių gyvūnėlių kapinės“ arba kaip neteisingai išvertė filmą į Lietuvą atgabenę platintojai „Gyvulėlių kapinės“ yra toks filmas, kurį galima vertinti iš trijų skirtingų perspektyvų, ir nei viena iš jų, neturėtų nuvilti.
Pirmiausia – tai literatūrinio kūrinio, kurį 1983 metais pasauliui pristatė siaubo genijus Stephenas Kingas, ekranizacija. Ir vertinant filmą, kaip knygos adaptaciją, reikėtų pagirti juostos kūrėjus, jog jie ne tik puikiai sugebėjo perteikti pagrindinę romano mintį, bet dar ir labai naujoviškai pateikė bendrą istorijos branduolį, įmaišę šiek tiek savo fantazijos, kuri į rodomą istoriją buvo įkomponuota teisinga linkme. Stebint kiekvieną svarbią sceną galima ją pamatyti taip, kaip buvo pateikta romane, dėl ko peržiūra neprailgsta, o ir skleidžiama pasakojimo atmosfera yra beveik identiška tam, ką buvo galima pajusti skaitant knygą.
Antra – tai, iš dalies, yra ir 1989 metų filmo perdirbinys. Kaip mes žinome, perdirbiniai dažniausiai būna arba labai prasti, arba vidutiniški ir tik išimtinais atvejais – geri. Čia ir yra ta išimtis, kuri džiugino tuo, jog pateikti vaizdai ekrane nebuvo tokie pigūs kaip originale. Panašią situaciją buvo galima pamatyti mano jau paminėtame 2017 metais pasirodžiusiame hite „Tas“, kuris visa galva lenkė pirmtaką. Todėl ir čia viskas atrodo nenuobodžiai, įtraukiančiai ir šiurpiai.
Trečia – filmas priklauso siaubo žanrui, kuris sugeba pateikti mums įvairiausių stilių kino projektus. Šičia mes gauname mistinį, kraupiai atrodantį ir nemažai smurto turinti vaizdą, kuris galbūt neišgąsdint imunitetą siaubui turinčius žiūrovus, bet bent jau privers jaustis nemaloniai dėl pateiktų scenų, kurios silpnų nervų kino mylėtojams bus pernelyg aštrios. O ką jau kalbėti apie staigius ir nepatogiai atrodančius „siaubo šoklius“, kurie buvo panaudoti ir vietoje, ir laiku.
Temos filme irgi protingai išvystytos. Daug dėmesio gauna mirties tema, kuri skleidžiama per vaiko ir suaugusių prizmę. Klausimai apie žmonių ir gyvūnų gyvenimo ciklą bei vaiko ir jo tėvų požiūris į mirtį nepaveiksluojamas išties puikiai, o ir ši tema ganėtinai patraukliai ir suprantamai perteikiama ekrano platybėse. Todėl galima ramiai atsipalaiduoti, žinant, jog tai ne Jordano Peele‘o filmas, kuriame reikia ieškoti prasmės kiekviename kadre.
Kalbant apie herojus, tai jų čia nebuvo daug, bet kiekvienas turėjo svarbią užduotį. Tėvai gyveno su savo problemomis, kurios juos persekiodavo kas kart užsimiršus, o vaikams irgi buvo kelios itin nemalonios situacijos, kurios pakeitė jų gyvenimus akimirksniu. Gerą įspūdį paliko ir kaimynas Džadas, kuris iš dalies atliko dvejopą vaidmenį šiame Krydų šeimos košmare. Vienaip ar kitaip, visi veikėjai buvo išdirbti ir įdomūs savo pateikimu.
Apibendrinant, nes manau daugiau tikrai neverta aptarinėti filmo išorės, noriu pasakyti, jog nors tai ir ne geriausia XXI amžiaus Stepheno Kingo knygų ekranizacija, nes šis titulas kol kas priklauso šiurpiam filmui „Tas“, bet išties dėmesio vertas kūrinys, kurį galima drąsiai vadinti viena ryškiausių šio rašytojo romanų kino adaptacijų.
Techninė juostos pusė
Tamsus ir pilkšvas istorijos tonas puikiai pabrėžė tai, kokio visgi žanro filmas čia yra. Dekoracijos ir kraupiai atrodantys kapinių vaizdai, personažų kostiumai ir aišku nuostabus bei bauginančiai panaudotas grimas – vieni iš didžiausių šios juostos pliusų techniniame plane.
Taip pat negalėčiau skųstis puikiu ir staigiu judesių nestokojančio operatoriaus darbu bei klasikiniu siaubo filmams būdingu garso takeliu, kurio kiekviena muzikinė kompozicija išties privertė jaustis nemaloniai. Visgi muzika dažnai nulemia, kokia bus atmosfera siaubo filmuose, ir čia su ja kūrėjai tikrai neprašovė. Garso montažas puikus, kaip ir vaizdo montažas. Juosta neužtęsta ir sugebanti atsakyti į visus svarbius klausimus, todėl pasibaigus filmui viskas yra kaip ir aišku.
Aktorių kolektyvinis darbas
Siaubo filmuose dažnai galima pastebėti perdėtą arba išvis iki norimo efekto nepritemptą vaidybą, kuri kartais pakiša koją norint sukurti išties kraupią iš ekrano sklindančią atmosferą. Šiuo atveju yra viskas kitaip. Aktoriai pasidarbavo iš peties. Buvo malonu stebėti ne tik jų personažus, bet ir kaip tie personažai buvo perteikti lyginant su knyga.
Geriausiai mano nuomone filme pasirodė talentingas ir šiek tiek neįvertintas Holivudo aktorius Jasonas Clarke‘as, kuriam pavyko perteikti visą ekrane rodomą siaubą taip, jog iš karto patiki jo vaidinamu personažu. Taip pat gerai pasidarbavo kino ir televizijos ekrano legenda Johnas Lithgowas bei žavioji Amy Seimetz.
Antraplanėse rolėse įtikinamai savo roles atliko Obssa Ahmedas, Jete Laurence, Maria Herrera ir Alyssa Brooke Levine.
Verdiktas
„Gyvulėlių kapinės“ – vienareikšmiškai ne tik viena geriausių Stepheno Kingo knygų ekranizacijų, bet ir žymiai kokybiškesnė 1983 metų romano adaptacija nei ta, kuri dienos šviesą išvydo lygiai prieš tris dešimtmečius. Baugus, nemalonus, įtraukiantis ir itin patraukliai vystomas trileris dovanoja puikią pramogą kine tiek siaubo entuziastams, tiek ir rašytojo talento gerbėjams.
