Apie ką mes čia…
Ne itin gerus laikus išgyvenančiam Makso Medičio keliaujančiam cirkui sužiba viltis. Cirko arenoje pasirodo didžiaausis drambliukas Dambis, kuris ne tik sužavi lankytojus savo netipine išvaizda, bet ir dėka savo anomalijos sugeba skraidyti. Tačiau ne vien Maksas yra suinteresuotas šiuo fenomenaliu gyvūnu, bet dar ir tas, kuriam priklauso didžiausia linksmybių arena šalyje – ponas Vandeveras.
Kūrinio turinys
Kiekvienas naujas Timo Burtono filmas – tikra šventė kiekvienam kiną mylinčiam žmogui, nes kas jau kas, bet šis režisierius išties sugeba sudominti savo neeiliniais sugebėjimais kurti išskirtinius pasaulius pagal savo paties nustatytas taisykles. Todėl net ir tokios viską mėgstančios valdyti kino kompanijos kaip „Walt Disney“ jam nusileidžia, nes pasitiki tuo, ką jis daro.
Ne išimtis ir šis klasikiniu 1941 metų animaciniu filmuku paremtas projektas, kuris nors ir turi daug bendro su originaliu pasakojimu, bet jis nuo pradžios iki pat galo sukaltas pagal Timo Burtono fantaziją. Ir tai išties paperka, nes prisipažinkime, pastaraisiais metais gauname pernelyg daug perdirbinių, kurie yra skirti tik tam, kad išmelžt iš žiūrovų pinigus. Ir nors šio projekto paskirtis irgi yra tokia pati, bet jis bent jau sugeba mums padovanoti labai patraukliai atrodantį pasaulį, kuriame ir gyvena drambliukas Dambis.
Asmeniškai man, pati šio pozityvaus pasakojimo siužeto struktūra nebuvo niekuo ypatinga, nors pats filmas nekeldamas jokių didelių emocijų bangų nuo rodomų scenų žiūrėjosi išties sklandžiai. Matyt dėl to, jog pats pateiktas cirko pasaulis buvo išdirbtas tobulai. Man patiko, kaip nuodugniai režisierius mums bandė pristatyti skirtumus tarp mažojo cirko ir didelės korporacijos, kuri suvalgo visus tuos, kurie negali pasipriešinti. Šiuo atveju aišku kalba eina apie Makso Medičio cirką, kurį jis įkūrė su savo broliu jaunystėje. Visa filmo drama ir buvo paremta tuo, jog maži, negalintys savęs išlaikyti cirkai yra priversti suklupti prieš galiūnus, kuriems svarbiausi yra tik pinigai, o ne žmonių emocijos.
Kitu svarbiu ir, mano nuomone, gal net pačiu reikšmingiausiu aspektu filme tapo požiūris į gyvūnus, kurie buvo priversti vaidinti arenoje. Ne paslaptis, kad ir mūsų laikais vyksta toks žiaurus elgesys su gyvūnais, kurie tampa visokiausių „Baltijos Cirkų“ aukomis. Ties šia tema buvo labai gerai sužaista, nes dėka kai kurių scenų režisierius sugebėjo parodyti mums visas pasekmes, kurias ir nulemia gyvūnų išnaudojimas dėl asmeninių kai kurių godžių žmonių kėslų.
Atmetus rimtesnes filmo akimirkas, kurių čia buvo tik dvi, viskas buvo susitelkta į nuotykį apie dramblį ir jo išlaisvinimą. Ir nors ši operacija man visai patiko, bet į ją žiūrint man kilo daug minčių bei prisiminimų apie tai, jog čia yra dar vienas toks pat filmas apie nelaisvėje esantį gyvūną, kurį geri samariečiai bando išgelbėti. Tikrai, gi daug tokios temos juostų yra, kurias dažnai rodo mūsų šalies kanalai sekmadienio ryte. Todėl ties tuo manau buvo didžiausias nusivylimas, nes pasakojimas visiškai nėra emocionalus, o tiesiog sklandžiai papasakota dar vieno nelaimėlio istorija.
Užtat herojai, tai čia jau kas kita. Tiek drambliukas Dambis, tiek ir jį supantys žmonės pakerėjo dėl savo naivumo ir gerumo. Į tokius personažus malonu žiūrėti dėl dviejų priežasčių – jie pavergia dėl savo pagirtinų poelgių bei jų dėka vaikai gali bent jau kažko išmokti. Antagonistas filme buvo charizmatiškas, bet toks labai klišinis ir nemalonus, jog į jį žiūrint darėsi nuobodu. O priežastis, kodėl jis toks tapo, yra milijoną kartų matyta. „Aš blogas, nes nu o kodėl gi ne. Vaikystėje mane...“ Iš tokios serijos.
Kažkaip nesinori man daugiau kažką minėti apie šio filmo turinį, nes tai jau skaitytųsi „spoileriais“. O jų aš visada noriu išvengti. Tiesiog apibendrinant pasakysiu, jog tai yra gražus, paprastas, bet ne itin nuoširdus pasakojimas iš meistro Timo Burtono, kuris nusileidžia daugeliui jo originalių darbų, bet taip pat ir nepadaro didelės gėdos kūrėjui, nes jo matomas cirko pasaulis šičia išties žavi. Jeigu ne studijos „Walt Disney“ rėmai, manau, kad gautųsi žymiai tamsesnis ir labiau „burtoniškas“ darbas. O kol kas, laukiam kitų meistro projektų, kurie tikiuosi nebus paremti jokiomis animacijomis, bet sukurti pagal Timo Burtono fantaziją.
Techninė juostos pusė
Vienas aspektas dėl ko tikrai neverta nerimauti belaukiant Timo Burtono filmų – vizualinė dalis. Ir „Dambis“ netapo viso to išimtimi, nes kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, tiek ir šiame filme, daug dėmesio buvo skirta dekoracijoms ir specialiesiems efektams, kurie leido pasinerti į šią magišką kelionę po cirko pasaulį. Efektai aukštumoje kaip ir herojų kostiumai, šukuosenos bei grimas.
Kitu labai džiuginančiu momentu tapo garso takelis. Puiki Danny‘io Elfmano sukurta muzika ne vieną kartą privertė jausti daugybę įvairių emocijų – pradedant džiaugsmu ir užbaigiant baime. Bet toks jau yra tas Timas Burtonas. Jo filmuose visuomet turi atsirasti bauginantys skambesiai, nors ir koks tai šviesus projektas bebūtų.
Operatoriaus darbas nepadarė didelio įspūdžio, bet jis nebuvo blogas. Visgi scenos su Dambiu ir jo pasiskraidymais cirke buvo išties fantastiškai apčiuoptos, bet visur kitur tai toks standartinis ir jokių išskirtinių filmavimo technikų nepanaudojantis darbas.
Garso ir vaizdo montažams priekaištų neturiu. Veiksmas buvo sudėliotas labai tvarkingai, todėl siužetinė filmo linija vystėsi sklandžiai. O garsas buvo sustiprinamas pačiuose įtempčiausiuose momentuose, dėl ko filmas irgi tapo šiek tiek geresniu techniniame plane.
Aktorių kolektyvinis darbas
Suburti tokį stulbinantį aktorių kolektyvą galėjo tik tokio kalibro kino meistras kaip Timas Burtonas. Gaila tik, kad visi šiame filme vaidinantys žmonės nesugebėjo iki galo atskleisti savo talento.
Pagrindinėse rolėse galėjome matyti visuomet liūdną Coliną Farrellą, kuris ir čia nepasižymėjo džiaugsmo priepuoliais. Taip pat žavingai, bet labai trumpai ekrane pasirodė ir Eva Green, kuri pastaruoju metu tapo nauja režisieriaus mūza, sugebėjusia šiame amplua pakeisti Heleną Bohnam Carter.
Bet dėl ko džiaugiuosi, tai dėl „Betmeno sugrįžimo“ žvaigždžių Danny‘io DeVito ir Michaelo Keatono, kurie ne tik vėl priešinosi vienas kitam, bet ir išties gerai atliko savo vaidinamus personažus. Tai buvo patys ryškiausi ir įdomiausi herojai po drambliuko, kuriuos buvo malonu stebėti ekrane.
Tarp kitų aktorių galėjome matyti legendinį Alaną Arkiną, Roshaną Sethą, Josephą Gattą ir Nico Parkerį su Finley Hobbins.
Verdiktas
„Dambis“ – tvarkingas ir vizualiai užburiantis legendinio studijos „Walt Disney“ animacinio filmuko perdirbinys, kuris sugeba suteikti smagią vienkartinę pramogą visai šeimai. Tačiau apart gražių dekoracijų, įtikinamų specialiųjų efektų, nuostabaus aktorių kolektyvo ir kritikos cirkams dėl gyvūnų išnaudojimo, filmas negali pasiūlyti nič nieko, kas sugebėtų suvirpinti širdį kaip tą savo laikais darė 1941 metų originalas.
