Apie ką mes čia…
Kažkada, Šaltojo karo laikais, ringe nužudęs Apolo Krydą bei sulaukęs negailestingo atsako iš Rokio, Tarybų sąjungos boksininkas Ivanas Drago prarado viską, ką turėjo – čempiono titulą, šalies pagarbą ir žmoną. Visus tuos metus jis galvojo tik apie viena – revanšą. Ir tam, kad jo tikslas būtų pasiektas, vyras užaugino sūnų, kuriam pasipriešinti sugebės tik vienas pasaulio kovotojas – Apolo Krydo sūnus Adonis.
Kūrinio turinys
Prieš 2015 metais kino ekranuose pasirodant pirmajam legendinės frančizės „Rokis“ šalutiniam projektui, kuris buvo skirtas Apolo Krydo sūnui, niekas net negalėjo pagalvoti, jog filmas sulauks tokio didelio pasise]kimo ne tik tarp žiūrovų ir kritikų, bet ir bus finansiškai pelningas.
Aišku, toks puikus Ryano Cooglerio filmo pasirodymas privertė studiją ir patį Sylvesterį Stallone pagalvoti apie istorijos tęsinį. Ir jo ilgai laukti nereikėjo.
Antrasis „Krydo“ ir aštuntasis „Rokio“ frančizei priklausantis filmas dar jam nepasirodžius sukėlė didžiulę intrigą, nes visas filmo veiksmas buvo sukoncentruotas ties įvykiu, kuris ne tik sujaukė 1985 metais žinomo pasakojimo struktūrą, bet dar ir tapo tam tikru JAV propagandos simboliu kovoje su priešiškai nusiteikusia Tarybų sąjunga. Tokia tęsinio koncepcija ne tik pasiteisino dramaturgijos atžvilgiu, bet ir sukėlė didžiulę nostalgiją visai „Rokio“ frančizei.
Naujas pasakojimas iš dalies yra identiškas ketvirtajai „Rokio“ daliai, dėl ko kai kuriems žiūrovams gali kilti mintys apie žinomos istorijos kopijavimą. Bet tame ir slypi visa intriga. Tai senosios ir naujosios mokyklos susitikimas po daugelio metų, kuris priverčia dar labiau suvokti tų laikų padarinius dabarčiai.
Buvę čempionai dabar yra niekam nereikalingi ir užmiršti, o jauni ir veržlūs kovotojai priversti atsakyti už savo tėvų jaunystės klaidas. Ties tuo ir buvo kuriamas visas antrojo „Krydo“ pamatas, kuris, mano nuomone, sugebėjo pritraukti ne dėl kovų ar netiesioginio Rokio ir Drago susidūrimo, bet dėl itin jautrios ir labai aktualios temos – laiko ir pagarbos.
Visos juostos metu iš įvairių ir taiklių perspektyvų buvo bandoma pateikti visą sporto realybę, kurią valdo pinigai, o ne siekis būti geriausiu. Sportas - tai puikus verslas, kuris yra su tavimi tik tada, kai esi laimėtojas. Ir nesvarbu, kiek pergalių yra tavo užnugaryje, nes užtenka tik vieno skaudaus pralaimėjimo, kai visos durys tau bus uždarytos. Puikiu to pavyzdžiu tampa Ivano Drago personažas, kuris ir tapo esmine visos juostos problema.
Ir jeigu jau pradėjau kalbėti apie personažus, paminėsiu ne tik Ivaną Drago, kurio likimas išties buvo įdomus po ketvirtosios „Rokio“ dalies pasirodymo, bet ir patį Rokį, kuriam ši nauja istorija tapo savotišku atsisveikinimu. Ir tas atsisveikinimas buvo išties vertas dėmesio. Jautri, žmogiška ir labai tikroviškai pateikta legendinio personažo kelio pabaiga privers gal net ir nubraukti ašarą, nes su juo užaugo kelios kino mylėtojų kartos.
Be tų dviejų legendų, daug dėmesio filme gavo ir Adonis Krydas, kuris čia kaip ir buvo pagrindiniu personažu. Ir, galiu pasakyti, šiame filme jis peraugo save.
Tai jau ne toks pat emocionalus, savimi patenkintas ir dar daug neapgalvotų sprendimų darantis jaunuolis, o vyras, kurio svarbiausiu gyvenimo tikslu tampa jo šeima, o ne ringas. Tas sužavi, nes pamatai ryškią personažo transformaciją, kuri nuo filmo pradžios iki pat finalo sugeba pateikti nemažai staigmenų.
Pagrindinis Adonio oponentas Viktoras Drago irgi filme pateiktas iš pakankamai dramatiškos perspektyvos. Tai ne tokia žudymo mašina, kaip jo bejausmis tėvas, o viduje daug skausmo sukaupęs žmogus, kurio vieninteliu noru buvo įrodyti savo tėvui, jog jis yra kažko vertas.
Todėl žiūrėti į jį kaip į pagrindinį juostos antagonistą tikrai nereikia, nes tai toks pat žmogus, kaip ir pagrindinis filmo herojus, kuris eidamas į ringą turėjo aiškų ir pakankamai žmogišką tikslą, kurio neįmanoma smerkti.
Kovos filme taip pat vertos dėmesio. Puikiai buvo pasidarbuota tiek filmo pradžioje, tiek ir jo finaliniame akte. Dinamiški, įtampos kupini ir tikroviškai pateikti bokso elementai neleis nuobodžiauti nei akimirkai. Būtent dėl to neprailgsta ir filmo peržiūra. Bent jau man viskas čia atrodė smagiai ir kokybiškai atlikta tiek kalbant apie kovas, tiek ir apie pateiktas treniruotes. O ko daugiau norėti filme, kuriame boksas lyg ir turi užimti pirmaujančią siužetinės linijos poziciją?
Manau, čia ir sustosiu, nes nesinori išpasakoti svarbių filmo elementų ir atskleisti tam tikrų siužetinės linijos vingių, ant kurių ir laikėsi šio pasakojimo pamatas. Jeigu mėgstate kokybiškus filmus bokso tema, geras dramas ir jaučiate nostalgiją „Rokiui“, būtinai apsilankykite kino teatre, nes tai vertas dėmesio reginys.
Techninė juostos pusė
Kaip ir ankstesniuose serijos projektuose, taip ir šiame filme, techninės dalies koziriu tampa operatoriaus darbas, kuris leidžia mums ne tik įsigilinti į rodomą veiksmą, bet dar ir iš labai efektingų kampų pamatyti plojimų vertą susidūrimą ringe tarp dviejų galingų kovotojų.
Taip pat iš didelių pliusų bent jau man buvo filmo garso takelis, į kurį pateko DMX daina „Who We Be“ bei Mike Will Made-It kūriniai „Running“, „Fate“ bei „Midnight“. Ir, žinoma, legendinė „Rokio“ muzika, kuri karts nuo karto dubliavosi su „Krydo“ temine melodija.
Vizualiai filmas irgi malonus akims tiek dėl grimo, herojų kostiumų, aplinkos, kurioje vyko veiksmas ir dekoracijų, leidžiančių pamatyti šiuolaikinės Rusijos ir Amerikos skirtumus. Garso ir vaizdo montažui neturiu jokių priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas talentingiausių savo kartos aktorių Michaelas B. Jordanas ir vėl puikiai įkūnijo daug išbandymų turėjusį praeiti Adonį Krydą. Charizmos nestokojantis ir dramatiškai atliktas personažas be abejonių buvo vienu iš didžiausių šio filmo pliusų.
Antraplaniuose vaidmenyse filme pasirodė seni ekrano vilkai – prieš 4 metus už Rokio vaidmenį „Oskarui“ nominuotas Sylvesteris Stallone ir seniai dideliuose projektuose nevaidinęs Dolfas Lundgrenas, kuriam 2018 tapo išties didingi.
Be „Krydo“ tęsinio jam teko garbė pasirodyti milijardą dolerių visame pasaulyje užsidirbusiame „Akvamene“. Abu vyrukai suteikė ne tik kokybišką pasirodymą, bet dar ir privertė pajusti nostalgiją vaikystei, kai per televizorių buvo galima pamatyti jų susidūrimą 1985 metų filme „Rokis IV“.
Kiti filmo aktoriai kaip Tessa Thompson ar Florianas Munteanu buvo irgi pastebimi, bet aišku ne taip, kaip pagrindinė trijulė. Pastarasis tai išvis debiutavo kine, dėl ko jo vaidybos įgūdžiai iš dalies nekėlė pasitikėjimo, bet užtat fizinė būklė privertė patikėti jo jėga. Ir to pilnai užteko.
Maloniu siurprizu tapo kelių anksčiau „Rokio“ filmų serijoje pasirodžiusių personažų trumpi vizitai ekrane. Čia neatskleisiu apie ką eina kalba, bet tikrai juostos kūrėjai pasistengė iš peties, norėdami sukurti pilną istorijos vaizdą pakviesdami ne naujus, o tuos pačius aktorius atlikti mano minimas roles.
Verdiktas
„Krydas: kylanti legenda“ – gėdos nedarantis ir įtampoje laikantis fenomenalaus 2015 metų filmo tęsinys, kuris preciziškai sujungia savyje praeitį ir ateitį. Tai ne vien gerai pastatytas filmas bokso tema su įtikinama aktorių vaidyba, kokybiška technine puse ir nostalgiška istorija, bet dar ir jautrus atsisveikinimas su legendiniu Rokiu, kuris mus džiugino savo laimėjimais ilgus keturis dešimtmečius.
Filmo anonsas:
