Apie ką mes čia…
2000 m. rugpjūčio 10 dieną išplaukęs į karines pratybas Barenco jūroje rusų povandeninis laisvas „Kurskas“ patiria siaubingą avariją. Dalis įgulos žūsta, o likę gyvi 23 įgulos nariai yra įsprausti į mirtinus spąstus. Tačiau ne viskas dar yra prarasta. Į tragediją sureaguoja kaimyninės šalys, kurių vadovybė nori ištiesti pagalbos ranką nukentėjusiems. Tik ar pagalbą priims išdidūs rusai? Štai kur esminis klausimas.
Kūrinio turinys
Pasižymėjęs su nuostabiu ir sukrečiančiu filmu „Medžioklė“, Thomas Vinterbergas akimirksniu tapo tuo režisieriumi, kurio filmai tapo itin laukiami tiek kino ekspertų, tiek ir kino entuziastų. Matyt tai yra viena iš tų svarbių priežasčių, dėl ko buvo laukiamas šis filmas. Nes vos tik sužinojus, jog po „Komunos“ Thomaso Vinterbego naujuoju darbu taps tikrais faktais paremta istorija apie povandeninio laivo „Kurskas“ tragediją, projektas iš karto sulaukė ažiotažo ir aišku savotiškos kritikos iš Kremliaus.
Tik, ar tai yra politinis filmas? Negalėčiau jo taip apibūdinti, nes čia tikslas buvo kitoks – pateikti realius faktus apie tragediją, o ne sąmoningai apjuodinti rusų valdžią dėl įvykio, kainavusio gyvybes beveik dviem šimtams žmonių. Todėl esminis akcentas visame šiame dvi valandas trunkančiame pasakojime buvo sutelktas į paprastus žmones bei jų sunkiausias gyvenimo akimirkas.
Visa juosta yra padalyta į du pasakojimus – vieną iš povandeninio laivo, o kitą iš sausumos. Povandeninio laivo įgulos istorija yra ne tik sukrečianti, bet ir taip pateikta, kad mes sėdėdami šiltoje kino salėje galėtume ne tik suprasti jūreivių daromas klaidas, bet ir susitapatinti su jais artėjant pačiai tamsiausiai jų gyvenimo valandai. Ir tai, mano nuomone, buvo pats stipriausias šio filmo momentas, kuris ir tempė pasakojimą ant savo pečių. Nes to paties pasakyti apie veiksmą iš sausumos negalėčiau. Tiesiog ten buvo rodoma tas pats per tą patį – šiek tiek biurokratijos, valdžios ir įvairiausių svarbių karinių pareigūnų abejingumas bei paprastų žmonių pastangos, norint sužinoti kaip jaučiasi jų artimieji.
Ir šiuo atveju peikti galima neišdirbtus ir visiškai jokių jausmų nesukeliančius veikėjus. Būtent pagrindinis filmo moteriškas personažas vardu Tania atstumia savo poelgiais, šaltu bendravimu ir neryškiu charakteriu, kuris sukelia vien tik didžiulę antipatiją jai. Filme neįmanoma pamatyti jos jaudulio bei meilės savo vyrui, kuris kartu su kitais nelaimėliais kovoja dėl gyvybės Barenco jūros dugne.
Iš vyrų pusės labiausiai atsidavęs ir bent kažkiek žmogiškų emocijų sukeliantis yra Michailas Averinas, kuris stengiasi neprarasti sveiko proto ir sugalvoti kokį nors planą. Gaila man buvo žiūrėti į šį žmogų, kuris žinodamas, kad greitai numirs, stengėsi iš paskutiniųjų. Taip pat pozityvius jausmus filme sukelia komandoras Deividas Raselas. Jis nuoširdžiai nori padėti rusams. Neapykantą galima jausti rusų admirolui Vladimirui Petrenko. Šlykštus tipas, kuris pačioje filmo pabaigoje pateikiamas kaip išdavikas ir menkysta. Bet visumoje, šie mano paminėti personažai buvo pateikti itin standartiniu būdu – blogas/geras, todėl jokių gilesnių minčių pasvarstymui jie nesukėlė.
Pats veiksmas filme užtęstas, todėl karts nuo karto gali pasidaryti išties nuobodu. Ypatingai dar ir dėl to, jog ši istorija įvyko ne taip ir seniai ir apie ją buvo galima skaityti laikraščiuose ir stebėti kiekvieną gelbėjimo operacijos manevrą per Žinias. Būtent į tai atsižvelgus, norėjosi bent jau kažkokių neįprastų pasakojimo sprendimų, galinčių dar labiau nupaveiksluoti pateiktą tragediją.
Deja, bet tai neįvyko ir mes galiausiai gavome eilinę steriliai pateiktą dramą apie žmones ir neteisingumą, kuris dažniausiai atkeliauja iš tų, kurie turi pernelyg daug valdžios.
Visumoje, tai nėra blogas filmas. Tikrai ne. Bet tai ir nėra tokia juosta, kuri sugeba sukrėsti ar suteikti labai daug peno apmastymams, kaip buvo su 2012 metais pasirodžiusia režisieriaus Thomaso Vinterbergo drama apie neteisingai sukeltą pedofilijos skandalą. Todėl tenka šiek tiek nusivilti ir laukti naujų šio puikaus kino kūrėjo darbų, kurie, tikiuosi, bus žymiai ryškesni ir ne tokie paviršutiniški, kaip „Kurskas“.
Techninė juostos pusė
Visai neblogą įspūdį padarė meninis filmo apipavidalinimas, dėl kurio žiūrovams buvo suteiktas itin autentiškas vaizdas ne tik apie rodomą laikotarpį, bet ir apie rusų gyvenimo būdą. Žmonių rūbai, tikroviškai nugrimuoti sužeistų ir sušalusių veidai ir lokacijos, kuriose vyko pagrindinis veiksmas, įtikino. Taip pat filme buvo panaudoti ir specialieji efektai, kurie tam tikruose epizoduose leido kartu su povandeninio laivo „Kurskas“ įgula patirti košmarą.
Kameros darbas pernelyg nenustebino, nors kai kur buvo matyta dinamika ir noras sukurti įtemptus momentus to reikalaujančiose scenose. Todėl vaizdas nesukelia jokio nepasitenkinimo pamatytu.
Muzika šioje juostoje man pasirodė labai slegianti ir netgi karts nuo karto varanti į neviltį. Dar tie su rusų kultūra susiję skambesiai pridėjo nemažai šarmo, norint sukurti bendram pasakojimo principui tinkamą ir labai šaltą atmosferą.
Garso montažas nuostabus visur, kur tik yra rodomas vaizdas iš povandeninio laivo. Vaizdo montažas – lyg tai būtų koks nors televizinio lygio filmas. Vaizdas atrodo kartais užtęstas, kartais apkirptas pačiuose svarbiausiuose momentuose. O perėjimas iš vienos scenos į kitą buvo panašus į kokio nors serialo braižą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Galėčiau teigti, jog vienu iš didžiausių šios juostos pliusų tapo itin talentingų aktorių kolektyvas. Gaila tik, kad jų didžiulis potencialas nebuvo iki galo išnaudotas.
Pagrindinius vaidmenis filme atliko jau su režisieriumi prie nuostabios dramos „Toli nuo skubančios minios“ dirbęs Matthiasas Schoenaertsas ir prancūzė Lea Seydoux, kuri pastaraisiais metais itin kruopščiai renkasi sau vaidmenis. Bet, nors ir koks talentingas būtų jų duetas, tarp judviejų vaidinamų personažų aš nepamačiau jokios kibirkštėlės ir jokios bendros chemijos, kuri priverstų mus, žiūrovus, jaudintis dėl jų įkūnytų personažų likimo.
Tą patį galėčiau pasakyti ir apie epizodiškai ekrane pasirodžiusius Michaelą Nyqvistą, Coliną Firthą ir legendinį aktorių Maxą Von Sydową. Standartinė ir niekuo neypatinga vaidyba, kuri neerzino, bet ir nesuteikė jokio pasitenkinimo stebint šių vyrų vaidinamus filmo herojus.
Verdiktas
„Kurskas“ – šiek tiek paviršutiniškai papasakotas ir ne itin malonius jausmus sukeliantis danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo filmas apie vieną žymiausių pastarųjų dviejų dešimtmečių įvykių, kurio žvilgsnis buvo sutelktas ne į pačią tragediją, o su ja itin glaudų santykį turėjusius žmones.
Filmo anonsas:
