Ją knygos autoriui Thomasui Keneally, papasakojo vienas iš O. Schindlerio išgelbėtų žmonių.
Australų rašytojas Thomasas Keneally parašė knygą, kuri įkvėpė sukurti filmą „Šindlerio sąrašas“. Taigi O. Schindleris buvo tikras asmuo, gimęs 1908 m., o miręs 1974 m., gerokai anksčiau, nei kine pasirodė garsusis filmas. Kiek tikslus buvo filme pavaizduotas jo portretas?
Ką apie O. Schindlerį pasakojo žmona Emilie
Viena iš geriausiai O. Schindlerį pažinojusių žmonių buvo jo žmona Emilie Schindler. Filme ją vaidina Caroline Goodall. Dar prieš mirtį (2001 m.) tikroji Emilie papasakojo apie savo gyvenimą.
1907 m. gimusi Emilie (mergautinė pavardė Pelzl) būdama 20 m. susipažino su būsimu vyru. Jis dirbo šalia jos tėvo. Emilie ir Oskaras susituokė, tiesa, ji niekada neslėpė, kad gyventi su juo nebuvo lengva. Netgi rašytojas Th. Keneally po pokalbio su Emilie sakė, kad būtų kitaip rašęs knygą, jei būtų anksčiau pabendravęs su ja.
Ne viename interviu Emilie padėjo geriau įsivaizduoti savo vyrą. Ji pasakojo: „Ponas Schindleris buvo užjaučiantis žmogus. Jis mokėjo kalbėti. Daug kalbėdavo, net jei tai nebūdavo tiesa... jis sugebėdavo paveikti žmones.“
Moteris papasakojo, kad iš pradžių jos vyras tenorėjo ginti savo interesus ir troško pigios darbo jėgos gamyklai. Jos teigimu, jis buvo bailys, mergišius, kuris mėgo išgerti, tiesa, niekada nejautė priešiškumo žydams.
Šnipinėjimas, nelegali prekyba ginklais ir nacių invazijos
Tikrasis Oskaras Schindleris nebuvo šventasis. Gerokai prieš žydų gelbėjimą jis buvo nacių šnipas.
1936–1940 m. O. Schindleris buvo aktyvus vokiečių karinės žvalgybos „Abwehr“ narys. Vienuose leidiniuose rašoma, kad jis atsidūrė žvalgyboje po to, kai per vieną pokylį susipažino su „Abwehr“ vadovu admirolu Wilhelmu Canaris. „The Independent“ rašo, kad į žvalgybą jį užverbavo viena iš daugelio jo meilužių.
Šiaip ar taip, 1938 m. jis jau buvo surinkęs žemėlapių ir informacijos apie tuometinės Čekoslovakijos, kurios dalį naciai tada buvo aneksavę, kariuomenę. 1939 m. jį suėmė už šnipinėjimą ir nuteisė mirti, bet 1938 m. pasirašyta Miucheno sutartis padėjo jam išeiti į laisvę. O. Schindleris dar daugiau prisidėjo prie nacių brovimosi į Lenkiją – ne tik nelegaliai gabeno ginklus per sieną, bet ir suvaidino reikšmingą vaidmenį, pasiekiant svarbiausias geležinkelio linijas. Invazijos galiausiai atsisakyta, bet liudininkai pasakojo, kad jos pradžioje O. Schindleris dirbo, pasivadinęs Zeilerio, Osio, Otto ir Schoferio vardais, o savo darbą traktavo labai rimtai.
Iš pradžių nebuvo kilnių siekių ir altruizmo
Laikraščio „London Evening Standard“ žurnalistas Davidas M. Crowe‘as atliko tyrimą apie O. Schindlerį, po kurio pareiškė – yra tikrasis Schindleris ir tas, kurio portretas vaizduojamas Th. Keneally romane. Tikrasis O. Schindleris iš pradžių neturėjo siekių gelbėti žmones ar tapti didvyriu. Jis tiesiog ieškojo kontakto su žydų darbininkais, nes jie buvo pigi darbo jėga.
Iš pradžių tarp Schindlerio darbininkų buvo šeši žydai ir 250 lenkų. Pramonininkas suprato – žydų darbininkus ne tik pigiau pirkti iš SS, jie dar ir labai darbštūs, nes bijo dėl savo gyvybės. Kaip teigia D. M. Crowe‘as, kai O. Schindleris atidarydamas pirmą gamyklą Krokuvoje turėjo vienintelį tikslą – uždirbti pinigų.
Žydai darbininkai suteikė galimybę sumažinti išlaidas ir padidinti pelną, toks mąstymas mažai skyrėsi nuo nacių verslininkų, kurie laikė įsigytus žydus darbininkus vergais.
Emaliuoti dirbiniai ir ginklai
Kaip rašoma Virtualioje žydų bibliotekoje, su Nacių partijos nariais O. Schindleris išvyko į Lenkiją, o ten ėmėsi sandorių juodojoje rinkoje, norėdamas pralobti. Įsitvirtinęs ten jis pasitelkė savo kontaktus, nacių troškimą perduoti verslą arijams ir 1939 m. spalį įsigijo žydui priklausiusią gamyklą „Rekord Lt.“. Per kelis mėnesius jis pavertėją emaliuotų dirbinių gamykla, kurią pavadino „Deutsche Emalwarenfabrik Oskar Schindler“, arba „Emalia“.
O. Schindleris papirkinėjo valdininkus, kad jo darbininkai būtų saugūs, o kai naciai likvidavo Krokuvos getą, jis nakčiai palikdavo savo darbininkus gamykloje, taip išsaugodamas jiems gyvybę. Tik 1944 m. O. Schindleris atidarė ginklų gamyklų koncentracijos stovykloje „Brunnlitz“ ir kreipėsi į SS su žydų darbininkų, būtinų jo veiklai (kaip pats sakė) sąrašu.
Jo planas vos nežlugo. Brneneco (Čekijos miestelis, šalia kurio veikė koncentracijos stovykla) meras nenorėjo, kad šalia miestelio būtų atidarytos gamyklos, nes tada miestelis taptų sąjungininkų taikiniu. Galiausiai įsikišo Emilie Schindler – ji susitiko su meru, kuris anksčiau buvo jos plaukimo mokytojas, jiedu prisiminė senus gerus laikus ir jis galiausiai davė leidimą jos vyrui.
O. Schindleris nesudarė sąrašo
Garsusis Schindlerio sąrašas. Anot žurnalisto D. M. Crowe‘o, iš tiesų buvo keli sąrašai (jų galėjo būti nuo 7 iki 11), įskaitant ir tą, kuris buvo parduotas 2017 m. Šį sąrašą sudarė Itzhakas Sternas (filme jį įkūnijo Benas Kingsley), jame buvo paties O. Schindlerio, I. Sterno, Amono Gotho sekretoriaus, koncentracijos stovyklos kalinio Mieteko Pemperio atrinkti žmonės.
Pasak D. M. Crowe‘o, kyla daug klausimų. Remiantis tyrimo metu rastais dokumentais, tuo laikotarpiu, kai turėjo sudarinėti sąrašus, O. Schindleris iš tiesų sėdėjo kalėjime. Žurnalisto teigimu, mažiausiai keturis sąrašus sudarė Marcelis Goldbergas, kurį vadina korumpuotu žydų saugumo policijos pareigūnu ir SS karininko padėjėju. Neaišku, kas sudarė kitus sąrašus, kita vertus, O. Schindleris siejamas su sąrašais, nes prisiėmė garbę už šią istorijos dalį.
Gyvenimas toli gražu nebuvo vien juodas ir baltas
O. Schindlerio istorija žavi tuo, kad jis toli gražu nebuvo riteris spindinčiais šarvais, kita vertus, parodė stulbinamą drąsą, rizikavo gyvybe dėl tų, kurie neturėjo teisių, išgelbėjo šimtus gyvybių. Kaip rašoma D. M. Crowe‘o biografijoje (parašytoje remiantis dokumentais, kurių neturėjo galimybės gauti pirmojo romano apie Schindlerį autorius Th. Keneally), O. Schindleris nebuvo iš tų žmonių, kurie nori daryti gera vardan kitų.
Jis pajuto užuojautą tik kiek laiko padirbęs kartu su tais, kuriuos pigiai pasamdė. Anot D. M. Crowe‘o, O. Schindleris niekada nepritarė programoms, sugalvotoms pačioje juodoje nacistinės Vokietijos širdyje. Tiesa, filme rodomi keli O. Schindlerio gyvenimą pakeitę įvykiai (mergaitė raudonu paltu, masinių žudynių Krokuvos gete matymas) – kūrybinė išmonė.
„Iš tiesų nebuvo jokios dramatiškos, viską keičiančios akimirkos, kai O. Schindleris nusprendžia stengtis gelbėti darbininkus žydus, – rašo D. M. Crowe‘as. – Paskutiniais dvejais karo metais jis patyrė stiprią moralinę transformaciją, daugeliu prasmių ėmė save sieti labiau su savo žydais nei su vokiečiais.“
Beldžiant į koncentracijos stovyklos duris
O. Schindleris ne tik klastojo įrašus, pavadindavo moteris ir vaikus vertingais gamyklos darbininkais, meluodavo į gamyklas beldžiantiems SS karininkams. 1944 m., prieš įžengiant sovietų kariuomenei, „Plaszow“ koncentracijos stovyklas evakavo. O. Schindleris pasitelkė visus įmanomus kanalus, kad jam dirbančių koncentracijos stovyklos kalinių neišvežtų. Jį patikino – juos išgabens į „Brunnlitz“ stovyklą. Jų neišvežė, nors 800 vyrų (700 iš jų buvo žydai) išvežė į „Gross-Rosen“, o 300 moterų – į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Tie darbininkai buvo jo sąraše, jis neleido jų išvežti. Teko duoti kyšių, kad kai kuriuos paleistų, kitiems pažadėti mokėti atlyginimą, kai bus išleisti. Pasak istoriko Yado Vashemo, O. Schindlerio pastangos suteikti laisvę savo darbininkams buvo vienintelis atvejis, kai šitokia didelė grupė žmonių išėjo į laisvę iš vis dar veikiančios koncentracijos stovyklos.
Jo gamykla buvo koncentracijos stovykla
Savo gamykloje „Brunnlitze“ O. Schindleris išgelbėjo šimtus gyvybių, bet tai nebuvo vien gamykla. JAV Holokausto memorialinio muziejaus duomenimis, negalėjai tiesiog paprašyti darbininkų ir perkelti juos į gamyklą. Visų pirma, gamykla turėjo būti pavadinta koncentracijos stovykla.
Tikroji gamykla „Emalia“ buvo „Plaszow“ koncentracijos stovyklos poskyris. Teoriškai „Emalijoje“ dirbo tik 1 000 darbininkų, bet iš tiesų O. Schindleris joje įdarbino dar 450 darbininkų iš artimų gamyklų. Kai „Emalijos“ darbininkus priverstinai perkėlė į „Plaszow“, O. Schindleris perkėlė gamyklą į „Brunnlitz“ koncentracijos stovyklą ir pasistengė, kad ji taptų „Gross-Rosen“ koncentracijos stovyklos padaliniu.
Kaip rašoma Žydų virtualioje bibliotekoje, O. Schindlerio gamyklose sąlygos buvo geresnės, bet gyvenimas vis tik buvo sunkus. Nieko nemušė, nesušaudė, nenusiuntė į mirtį, tačiau darbininkai dirbo beveik minusinėje temperatūroje, būdavo dizenterijos, dėmėtosios šiltinės protrūkių.
Gamyklos uždarymas, karo ir O. Schindlerio turtų pabaiga
Schindleriai pardavė visą nuosavybę, kad užtikrintų laisvę savo darbininkams. Pardavė net Emilie papuošalus, kad galėtų nupirkti maisto ir vaistų. Dalį gamyklos pavertė sanatorija, į kurią atgabeno juodojoje rinkoje pirktą įrangą. Mirusiems surengdavo padorias laidotuves ir palaidodavo slaptose žydų kapinėse.
Pasibaigus karui O. Schindlerių prašymą dėl leidimo gyventi JAV atmetė. Kelerius metus pakeliavę po Europą, Emilie, Oskaras ir jo meilužė atsidūrė Argentinoje. Ten, pasak Emilie, jis išleido visus gautus pinigus (iš žydų organizacijos „Joint“) „nedideliems malonumams ir daiktams, kuri nereikėjo <...> didžiąją dalį pinigų išleido su viena iš savo merginų“.
Po neilgai trukusio bandymo auginti vištas ir galvijus O. Schindleris išvyko iš Argentinos, o jo žmona paliko šalį 1957 m. Jie daugiau vienas kito nematė. Keturiasdešimt metų Emilie gyveno viena, gyvenimo pabaigoje sulaukė pripažinimo dėl dalyvavimo O. Schindlerio operacijoje. Emilie susitiko su daugeliu pasaulio lyderių, bet didžiausią įspūdį jai paliko moteris, kartą priėjusi padėkoti „už šokolado plytelę, kurią jai daviau beveik prieš pusę amžiaus“.
Jis mirė neturtingas, remiamas žydų šeimos
O. Schindleris Argentinoje paliko ne tik ūkį, bet ir žmoną bei meilužę. Kažkiek laiko jis pagyveno Izraelyje, o paskutinius gyvenimo metus praleido vieno kambario bute Frankfurte. Turtų ir sėkmės jis nebepasiekė, gyveno iš norėjusių atsidėkoti žydų šeimų paramos.
O. Schindleris mirė 1974 m. Tiesa, jo išgelbėti žmonės ir jų palikuonys nepaliovė juo rūpintis. Grupelė tokių žmonių galiausiai pasiekė, kad O. Schindlerį galiausiai palaidotų ant Siono kalvos Jeruzalėje. Pasak Th. Keneally, jis – vienintelis Nacių partijos narys, palaidotas toje vietoje.
Prisimenamas kaip nacis ir šnipas
Tačiau ne visi gimtojo O. Schindlerio miestelio Svitavai gyventojai prisimena jį ne vien kaip žydų gelbėtoją. Pavyzdžiui, Radoslavas Fikejzas sakė DW žurnalistui, kad O. Schindleris buvo nacis, šnipas, pagal kilmę – vokietis ir Nacių partijos narys.
Dar prieš karą O. Schindlerį išmetė iš mokyklos už bandymą suklastoti dokumentus. Kai prie O. Schindleriui tėvams priklausiusio namo norėjo pasatyti jam paminklą, miestelio bendruomenė priešinosi, o dabartinis namo savininkas nesutiko nė memorialinės lentelės prikalti. Kaip rašo „The Guardian“, gimtajame O. Schindlerio miestelyje nepasakoja, kad jis išgelbėjo šimtus žydų, čia prisimenama jo ikikarinė reputacija.
Iš dalies dėl prastos reputacijos jo gamyklos tuometinėje „Brunnlitz“ koncentracijos stovykloje (dabartinis Brneneco miestelis) buvo apleistos ir paliktos griūti. Laimė, atsirado žmonių, dėjusių pastangas išsaugoti šią istorijos dalį.
Jauniausio O. Schindlerio išgelbėto žmogaus prisiminimai
Vis tik Oskaro ir Emilie darbai nepamiršti ir įamžinti ne vien S. Spielbergo filme – juos prisimena jų išgelbėti žmonės. 2013 m. Leonas Leysonas parašė memuarus „Berniukas ant medinės dėžės“, kuriuose pasakojo apie savo vaikystę karo metais ir darbą O. Schindlerio gamykloje. Jis buvo vienas jauniausiųjų sąraše – kai gavo 289 numerį, jam tebuvo 13 m.
O. Schindleris vadino jį mažuoju Leysonu. Berniukas iš tiesų buvo mažo ūgio, iš čia ir knygos pavadinimas – kad galėtų dirbti gamykloje, jam tekdavo pasilypėti ant medinės dėžės. Iki gamyklos jis su tėvais gyveno stebimas nenuspėjamo A. Gotho, vėliau juos pasamdė O. Schindleris, kurį L. Leysonas prisimena kaip santūrų, bet geros širdies žmogų, kuris „elgėsi taip, lyg jam būtume svarbūs“.
1949 m. L. Leysonas emigravo į JAV. Po 20 metų jis vėl sutiko O. Schindlerį. Tuomet jau 35 m. L. Leysonas bijojo, kad jo nepažins. Bet O. Schindleris priėjo prie jo oro uoste ir pasakė: „Žinau, kas tu toks. Tu – mažasis Leysonas.“ L. Leysonas tapo JAV kariuomenės veteranu ir mokytoju. Deja, jis mirė prieš pat pasirodant jo knygai.
