Apie ką mes čia…

Važiuodama metro, Fransė ant vienos sėdynės aptinka paliktą rankinuką, kurio viduje ji surado savininko adresą. Norėdama padaryti gerą darbą, mergina nusprendžia pati pristatyti radinį į savininko namus. Tačiau ji net nenutuokė, jog atvažiavus į nurodytą vietą, visas jos gyvenimas pasikeis akimirksniu.

Kūrinio turinys

Maniakai, sadistai, žudikai, sociopatai... Kiek daug puikių tokio tipažo personažų buvo sukurta per visą kino gyvavimo istoriją. Tačiau dažniausiai tokiais kine tapdavo vyrai ir tik labai retai buvo galima filmuose tokiuose amplua pamatyti dailiosios lyties atstoves. O gaila, nes moteris maniakė manau yra žymiai baisiau už nuspėjamą vyrą. Puikiu to pavyzdžiu galima laikyti nuostabų 1990 metų trilerį „Mizerė“, 1992 metais pasirodžiusį Paulo Verhoeveno filmą „Esminis instinktas“, kultinių siaubo filmų serijos originalą „Penktadienis 13-oji“ ar sadistiškai teisingą juostą „Ledinukas“. Manau, kad prie šių mano paminėtų filmų drąsiai galima įrašyti ir naują režisieriaus Neilo Jordano trilerį „Greta“.

Juosta jau nuo pat pradžios nuteikia pakankamai įdomiam ir intrigų nestokojančiam kino seansui, kuris išties neprailgo bei suteikė malonumą stebėti užsuktą ir ne taip lengvai nuspėjamą siužetą. Ir jeigu pagalvojote, kad filmo anonsas Jums viską parodė, tai labai klystate. Neapsigaukite, nes ten buvo pateikta tik istorijos esmė, bet ne jos vystymo principas.

Šio naujojo Neilo Jordano filmo siužetinės linijos ašimi tampa du skirtingi, bet labai vienas kitą veikiantys personažai, kurie lyg ir papildo vienas kitą, bet tuo pačiu priverčia dėl tam tikrų priežasčių vienas kitą kentėti. Negaliu, deja, išpasakoti kas, kaip ir kodėl, nes tai reikštų labai milžinišką „spoilerį“, bet ką galiu, tai pabrėžti labai svarbią šios istorijos mintį bei jos temą. Pagrindinė tema – vienatvė ir prisirišimas, kuris gali kainuoti daugiau nei laisvę. Užtat mintis, kuri yra gvildenama filme, puikiai nupaveiksluoja tam tikrus mūsų visuomenei priklausančius žmones, kurie nesugeba gyventi savarankiškai ir būti tik su savimi. Manau, kad kiekvienoje draugų kompanijoje galima būtų atrasti bent vieną žmogų, kuris visą laiką bando ieškotis poros tik dėl to, kad nebūtų vienišas. Ir jam nesvarbu, ar tas žmogus atitinka jo gyvenimo būdą ir standartus, nes jam svarbus pats efektas.

Todėl didžiausias filmo akcentas – dvi moterys. Viena – vyresnė ir žinanti ko nori iš gyvenimo Greta, sukuria iš pirmo žvilgsnio patikimos ir jaukios vyresnės damos paveikslą, po kuriuo slepiasi nelaimingas ir sutryptas žmogus, sugebantis ne tik save apgauti, bet ir norintis pabėgti iš nenusisekusios realybės. Kita – jauna, naivi ir labai patikli mergina Fransė, kurios gyvenimas irgi nėra rožėmis klotas. Tačiau, joms susitikus, jų gyvenimai akimirkai pasikeičia. Vienai – tai būdas atitolti nuo rutinos, kitai – rasti draugę. Bet, kai draugystė pavirsta į nesveiką potraukį, situacija pasikeičia neatpažįstamai. Ir tai tampa didžiausiu filmo cinkeliu, nes iki pat finalo sunku suprasti, kuri iš jų taps susiklosčiusios situacijos nugalėtoja.

Stebint šių dviejų moterų konfrontaciją, nepasidaro nuobodu, nes filme netrūksta ir įtampos, ir netikėtų siužetinių posūkių, kurie pagyvina pačią peržiūrą. Todėl manau, kad trilerių gerbėjai neliks nusivylę, nes ir pati istorija nėra pernelyg nuvalkiota, o ir personažai savo elgesiu sugeba laikyti įtampoje visą filmo rodymo laiką. Mano nuomone, filmas puikiai atitiko savo žanrą, kuris šiais metais kol kas ne itin džiugino Lietuvos kino teatrų lankytojus.

Techninė juostos pusė

Asmeniškai labai mėgstu stilingus trilerius, kuriuose galima išvysti akis kerinčią, bet ne per daug išpūstą aplinką, tikrovišką grimą bei stilistų pagražintus žmones, puikiai aprengtus personažus ir aišku kruopščiai prie rodomo konteksto priderintas dekoracijas. Ir šis filmas būtent toks yra. Jį yra labai malonu žiūrėti vien dėl jo meninio apipavidalinimo, už kurį be jokių abejonių ši juosta iš manęs gauna riebų pliusą.

Kitais techniniais niuansais, kurie irgi nepagadino bendro įspūdžio, tapo taiklus kameros darbas, sugebėjęs apčiuopti visas reikiamas detales, susijusias su pagrindine siužetine linija.

Garso ir vaizdo montažas visiškai netrikdė peržiūros metu, o juostos muzikinis takelis labai puikiai nupaveikslavo ekrane tvyrančią atmosferą, dėl ko įtampa dar labiau augo, kol vienu momentu nepriėjo savo apogėjaus. Bet dėl šito manau nereikia stebėtis, nes filmo kompozitoriumi tapo „Oskarui“ už „Fano labirinto“ muziką nominuotas Javiere‘as Navarrete‘as.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinį vaidmenį filme atlikusi Chloe Grace Moretz nustebino ne tik savo vaidybiniais sugebėjimais, bet dar ir pasistengė sukurti tokį personažą, kuris nesiasocijuojasi su jos ankstesnėmis rolėmis. Mane įtikino tiek jos ekrane pateikta paranoja, tiek ir suvaidinta baimė. Tas išties privertė jaudintis dėl jos vaidinamo Fransės personažo.

Tačiau, nors ir kaip bebūtų šaunu stebėti jaunos Holivudo aktorės vaidybą, bet ji visgi neprilygo ekrano veteranei ir „Oskarui“ už 2016 metų juostą „Ji“ nominuotai prancūzei Isabelle Huppert. Ši dama sugebėjo idealiai įkūnyti persekiotojos ir psichiškai nestabilios moters portretą, dėl ko žiūrint šį filmą buvo išties nejauku.

Antraplanėse rolėse filme sužibėjo tik Maika Monroe, kuriai atiteko geriausias Fransės draugės Erikos vaidmuo. Visi kiti filme aktoriai atliko standartines ir visiškai neįsimintinas roles.

Verdiktas

„Greta“ – įdomiai ir pagal senas tokio pobūdžio filmų tradicijas išties įtraukiančiai sukaltas psichologinis trileris, kurio pažibomis be įtemptai vystomo siužeto ir žaviai atrodančio meninio apipavidalinimo tapo dviejų skirtingų aktorių kartų atstovės Isabelle Huppert bei Chloe Grace Moretz.