Apie ką mes čia...
Po 77 dienų narkotikų nevartojimo Benas sugrįžta į namus su savo šeima atšvęsti Kalėdas. Tačiau ne visi yra patenkinti šiuo vizitu, kuris gali atnešti daug skausmo. Tik viena Beno mama tiki, kad jis pasikeitė. Tačiau ar jos aklas pasitikėjimas pasiteisins? Štai kur didžiausias klausimas.
Kūrinio turinys
Filmai, kurių tema yra narkomanija bei į tai įsivėlę žmonės, beveik visada sukrečia ir sukelia itin nemalonias emocijas, kurios po peržiūros gali dar ilgai persekioti. Todėl prieš einant žiūrėti panašias juostas visuomet reikia morališkai pasiruošti tam, kad jos nesukels pozityvių akimirkų, o gali tik dar labiau apsunkinti gyvenimą, jeigu esi pernelyg jautrus.
Bet ar galėčiau filmą „Benas grįžo į namus" statyti šalia tokių juostų kaip „Rekviem svajonei", „Kendė", „Krepšininko dienoraštis", „28 dienos" bei „Traukinių žymėjimas"? Manau, kad nelabai, nes šiame filme labiau akcentuojamas žmogaus elgesys išėjus iš klinikos, o ne jo kasdienybė įnikus į narkotikus. Jeigu ir būtų galima sulyginti jį su kokiu nors kino projektu, tai iš dalies juo taptų 2018 metų drama „Gražus vaikinas". Ten, kaip ir čia, vyksta mylinčio tėvo kova dėl sūnaus gerovės. Tik su vienu skirtumu – filme „Gražus vaikinas" parodoma jaunojo narkomano kasdienybė ir jo bandymas padedant tėvui gyventi dorai be svaigalų.
Šioje įtraukiančioje ir pamokančioje juostoje visas dėmesys yra skirtas motinai ir jos kovai dėl sūnaus gerovės. Tuo paremtas ir visas filmo siužetas, kuris lėtai atskleidžia itin svarbias namo atvykusio Beno praeities klaidas. Tai yra tikrai įdomu, nes mums pateikiamas labai paprastas neteisingą gyvenimo kelią pasirinkusio žmogaus paveikslas, kuris dar ir sugeba atlikti pamokslo funkciją. Tokio pobūdžio filmai išties leidžia pamatyti nelengvą tokių žmonių gyvenimą ir galbūt tokiu būdu privers jaunąjį žiūrovą pagalvoti apie nedovanotinus padarinius, kuriuos sau ir aplinkiniams gali sukelti nekaltas uždraustų kvaišalų pabandymas.
Filme yra du antraplaniai herojai. Benas – savyje užsidaręs, bet praeitį suvokiantis žmogus, kuriam tiesiog reikia meilės ir supratimo. Holė – stipri savo charakteriu ir labai savo sūnų mylinti motina, kuri nuvers kalnus, kad tik jos atžalai nieko nenutiktų. Judviejų pokalbiai, nesusikalbėjimas ir skirtingi požiūriai į gyvenimą tampa labai svarbiu akcentu šioje istorijoje, kuri sugeba sukelti išties nemažai emocijų. Viskas pateikta konkrečiai ir be jokių filosofinių išvedžiojimų apie nieką.
Intriga filme yra, nes iki galo neaišku, ar Benas vėl pasiners į narkotikus, ar visgi jis bus lojalus mamai ir nenorės jos skaudinti, nes ji ir taip perėjo tikrą pragarą dėl jo. Ir kas maloniausia, ši intriga sugeba palaikyti filmui gyvybę. Išties malonus jausmas, kai ateini į kiną žiūrėti slegiančio filmo, o išeini nepastebėjęs, kaip greitai prabėgo laikas.
Todėl, be jokių abejonių, ši juosta tampa vienu iš malonesnių 2018 metų nepriklausomo amerikiečių kino projektų, kuris sugeba ne tik aiškiai išdėstyti savo su ganėtinai jautria tema susijusias mintis, bet ir suteikti rimto peno apmąstymui po pamatytos istorijos.
Techninė juostos pusė
Slegiančią filmo atmosferą paryškina ir pilkšvai melsvas filtras. Vizualiai tai priduoda filmui atskirtą efektą, kuris nustumia į šoną bet kokias pozityvias mintis. Ir tai yra teisinga, nes nieko čia pozityvaus mes negalime pamatyti, kai gvildenama tokia jautri ir aktuali tema kaip narkomanija.
Gerą įspūdį palieka melancholiškas garso takelis, kruopštus operatoriaus darbas, kuris nepraleido nei vieno efektingesnio kadro su herojų išgyvenimais, ir taip pat kai kurių personažų grimas norint paryškinti jų priklausomybę narkotikams.
Vaizdo montažas – be priekaištų. Istorija vystoma labai sklandžiai ir natūraliai, o garso montažo darbai taip pat nelieka nuošalyje bei paverčia tam tikras scenas į labai emocionalius epizodus dėka sustiprinto garso ir muzikinio takelio įterpimo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kai gerai papasakotoje istorijoje susitinka du puikūs aktoriai, filmas tampa dar šviesesnis ir malonesnis akims. Žinoma, kalbu apie „Oskarą" laimėjusią Julią Roberts ir jaunąjį talentą bei šios juostos režisieriaus sūnų Lucasą Hedgesą, kuris taip pat jau buvo pastebėtas JAV kino meno ir mokslo akademijos narių.
Tarp abiejų aktorių aiškiai buvo matoma chemija, o ir jų natūraliai išreikštos emocijos privertė mane žiūrint į ekraną pajusti tiek skausmą, tiek džiaugsmą, tiek ir liūdesį bei nusivylimą.
Antraplanėse rolėse nebuvo pernelyg daug kitų aktorių, kuriuos būtų galima išskirti iš minios. Nebent paminėčiau Beno patėvį suvaidinusį Courtney'į B. Vance'ą, kuris pasižymėjo keliose scenose labai piktu požiūriu į atvažiavusį namo vaikiną.
Verdiktas
„Benas grįžo į namus" – rimtas, slegiantis ir tikroviškas filmas apie begalinę motinos meilę savo paklydėliui sūnui, kuriame be itin prasmingai papasakotos istorijos ir svarbaus pamokslo kiekvienam iš mūsų, galima pamatyti ir itin puikų Julios Roberts bei Lucaso Hedgeso dueto pasirodymą, dėka kurio šis kino projektas sukuria stiprią emocinę būseną.
