Apie ką mes čia…
Nelsas Koksmanas – paprastas, darbštus ir įstatymus gerbiantis pilietis, kuris vieną vakarą atsiduria dėmesio centre. Jam iškilmingoje ceremonijoje yra įteikiamas Denverio miesto metų piliečio titulas. Ir kas galėjo pagalvoti, kad visai netrukus jam teks stoti į žiaurią kovą su nusikaltėlių sindikatu, kuris atsakingas už jo mylimo sūnaus mirtį.
Kūrinio turinys
Debiutavusi 2014 metais prestižiniame Berlyno kino festivalyje, režisieriaus Hanso Petterio Molando juosta „Metų pilietis“ tapo vienu iš ryškiausių tų metų skandinaviškų filmų, kokį teko matyti. Bet, kaip dažnai būna, populiarūs ir Holivudui patrauklūs ne anglakalbiams žiūrovams skirti filmai anksčiau ar vėliau sulaukia savo perdirbinių. Dažnai tie perdirbiniai būna nekokie, o kartais, labai retai, sugeba nustebinti. Geriausias to pavyzdys - visai neseniai kino ekranuose rodyta komiška drama „Geroji pusė“.
Tačiau būna dar ir tokie atvejai, kai pirmtakų kūrėjai, gaudami nemenkas pinigų sumas iš holivudinių studijų už savo originalių darbų panaudojimą, patys nusprendžia režisuoti perdirbinius. Deja, tai irgi ne visuomet veikia. Puikiais itin vidutiniškų perdirbinių pavyzdžiais tapo Michaelo Hanekes „Pakvaišę žaidimai“, Takashio Shizimo „Pagieža“ ir Baltasaro Kormakuro „Kontrabanda“.
Bet tik ne šiuo atveju. Hansas Petteris Molandas sugebėjo sukurti ne tik gerą ir dėmesio vertą, bet gal netgi ir brutalesnį pasakojimą apie sniego valytuvo vairuotoją Nelsoną Koksmaną.
Kaip ir originaliame filme, taip ir čia, visas veiksmas vyksta atšiauriame miestelyje, kuriame netgi ir įvykus sunkiam nusikaltimui, sunku būtų rasti už jį atsakingą žmogų. Taip nutinka ir su Nelsono sūnumi, kuris pasitinka mirtį ne itin garbingu būdu.
Todėl, neturėdamas kitos išeities, tėtukas privalo rasti visus atsakingus už savo atžalos netektį. Tik yra vienas BET. Jeigu originaliame filme veiksmas buvo pateiktas iš pakankamai lėtos perspektyvos, tai šičia viskas yra atvirkščiai.
Tai dinamiškas ir įtampos nestokojantis projektas, kuris dar ir nenutoldamas nuo originalios idėjos barjero sugeba labai patraukliai papasakoti pagrindinę istoriją. O tai yra svarbu, nes 2014 metų filme būtent keršto istorija ir buvo didžiausiu cinkeliu, o ne beprasmiai nužudymai, kuriuos makabriškais būdais vykdė įsisiautėjęs tėtis. Bet iš kitos pusės, kai kurios mirtys aname filme buvo kupinos absurdo ir juodojo humoro.
Režisierius humoro aspektais nenutolo nuo savo vizijos ir čia. Mums per dvi valandas buvo leista pasimėgauti ne tik žiauriomis egzekucijomis, bet ir sodriu ir ne tokiu banaliu humoru kaip dažniausiai būna tokio pobūdžio amerikietiškuose filmuose. Todėl ir peržiūra neprailgsta, ir po kraupių vaizdų galima šiek tiek atsikvėpti pasijuokiant iš rodomų situacijų.
Kaip jau minėjau, filmas turi labai daug dinamiško veiksmo, dėl ko jį labai malonu žiūrėti nepaisant visų smurto elementų, kurie čia paryškinti iki maksimalaus lygio. Aišku, šiuo atveju galima bus pamatyti tiek originaliai atrodančias scenas, tiek ir originalui duoklę atiduodančius epizodus. Ir, kaip nekeista, visos anksčiau matytos scenos veikia puikiai ir čia.
Herojai naujame filme irgi charizmatiški. Šiuolaikinis verslininkas blogietis, geraširdis svieto lygintojas, idiotai smogikai ir nesusipratėliai pareigūnai. Mes čia gauname visą puokštę išskirtinių ir išties smagių personažų. Ir filme pristatytų herojų pateikimo esmė paprasta ir logiška. Tiesiog pagrindinis herojus to nenorėdamas tampa žudiku, kuris keršija už savo vaiką.
Ir jeigu kokiame nors eiliniame keršto temos filme tu tiesiog žiūri į susidūrimą su antagonistais, tai čia nuo pradžios iki pat finalo tu sergi už herojų ir netgi jaudiniesi dėl jo likimo. O jaudintis tikrai reikia, nes iki pat galo nežinai, ar režisierius čia panaudos originalo finalą, ar visgi sukurs kažką kito. Ši intriga dar labiau pagyvino peržiūrą.
Apibendrindamas pasakysiu, jog pasibaigus filmui, norėjosi dar ir dar. Kodėl? Nes „Šaltas kraujas“ kol kas šiais metais yra pačiu įdomiausiu ir patraukliausiu trilerio žanro atstovu, kurį ateityje būtinai peržiūrėsiu dar ne kartą. Ir nesvarbu, kad tai yra puikios juostos perdirbinys, nes jis savo kietumu tikrai nenusileidžia originalui. Todėl jeigu Jums patinka neprailgstantys ir labai dinamiški veiksmo trileriai, mėgstate keršto temą ir esate užkietėjęs „Metų piliečio“ gerbėjas – šis filmas Jums.
Techninė juostos pusė
Savo vaizdais kraują kaitinantis ir smurto nevengiantis trileris turi dar kelis neblogus kozirius. Vienu iš jų tapo kameros darbas, kurio dėka buvo puikiai nupaveiksluotas miestelis, kuriame ir vyko pagrindinio herojaus susidūrimas su vietine mafija. O ką jau kalbėti apie makabriškus elementus, kurie buvo dar labiau paryškinti operatoriaus filmavimo įgūdžiais.
Garso takelis taip pat šaunus. Vien ko vertas momentas fone išgirdus kultinę 90-ųjų dainą „Barbie Girl“ iš grupės Aqua. Be jos filme galima išgirsti kantri muzikos legendos Tammy Wynette hitą „Stand By Your Man“, nuostabų Creedence gabalą „Bad Moon Rising“ bei grupės Pretenders dainą „2000 Miles“.
Vaizdo montažas labai dinamiškas ir suteikiantis nemažai nenuspėjamų momentų filmo peržiūroje, kai tuo tarpu garso montažas dėka sustiprinto pavidalo leido jausti įtampą nuo pradžios iki pat finalo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kai 2008 metais pasirodė žymusis „Pagrobimas“, niekas net negalėjo pagalvoti, kad aktorius Liamas Neesonas taps kiečiausiu pastarojo dešimtmečio svieto lygintoju kine. Beveik visi jo filmai, kuriuose jam teko vaidinti, buvo apie kerštą arba glaudžiai susiję su šia tema. Ir žinot ką? Jam tiesiog puikiai sekasi spardyti blogiukams užpakalius. Ne išimtis ir šis naujas kino projektas, kuriame aktorius mano nuomone suvaidino ne ką prasčiau už originale pasirodžiusį Stellaną Skarsgardą.
Antraplaniuose vaidmenyse filme pasirodė tokie aktoriai kaip pagrindinio veikėjo žmoną įkūnijusi Laura Dern, Nelsono brolio rolę suvaidinęs Williamas Forsythe‘as, detektyvės vaidmenį atlikusi Emma Rossum bei blogiečio amplua išbandęs Tomas Batemanas. Kiekvienas buvo savo vietoje, neerzino ir leido puikiai atsiskleisti pagrindiniam herojui ir jo mirtiniems įgūdžiams.
Verdiktas
„Šaltas kraujas“ – labai geras ir dinamiškai susuktas perdirbinys, kuris kaip ir originalas siūlo įdomiai nenuspėjamą istoriją, netradicinius ir esminių klišių išvengusius herojus, ne banaliai į įvairiausias situacijas įterptą sodrų juodą humorą bei akis džiuginantį žiaurumo perpildytą veiksmą.
Su šiais svarbiais elementais nauja režisieriaus Hanso Petterio Molando juosta tampa puikiu laisvalaikio praleidimo būdu tiems, kurie pastaraisiais mėnesiais kino ekranuose pasigedo brutalių ir įtampos nestokojančių trilerių.
Filmo anonsas:
