Apie ką mes čia…

Šunų priežiūros salone „Dogman“ dirbantis geraširdis ir nuolankus gyvūnų mylėtojas Marčelas beveik kiekvieną dieną priverstas susidurti su nenuspėjamu vietiniu banditu Simone, kuris ateina pas jį reikalaudamas dozės. Matydamas, kad situacija su kiekvienu Simonės apsilankymu tampa vis aštresnė, Marčelas nusprendžia juo atsikratyti itin gudriu būdu.

Kūrinio turinys

Su režisieriaus Matteo Garrone kūryba esu susipažinęs nuo 2008 metų, kai pirmą kartą išvydau jo patį geriausią mano nuomone karjeros filmą „Gomora“. Kiti filmai kaip „Taksidermistas“, „Pirmoji meilė“, „Pasakų pasaka“ bei „Realybė“ irgi paliko pozityvius įspūdžius, bet nė vienas iš jų neprilygo mano paminėtai juostai.

Todėl eidamas žiūrėti „Dogman“ slapčia tikėjausi, kad galbūt pagaliau su šiuo filmu jis aplenks prieš dešimt metų kino ekranuose pasirodžiusią kriminalinę dramą apie šiuolaikinę italų mafiją. Ir nors tai neįvyko, tenka pripažinti, jog Matteo Garrone sukūrė išties nuostabų filmą.

Visas šio filmo pliusas slypi jo paprastume. Tai labai aiškiai atrodantis ir protingas idėjas gvildenantis kino projektas, kurio siužetinės linijos epicentre atsiduria bailus ir nuolankus žmogus. Žmogus, kuris puikiai nupaveiksluoja daugelį iš mūsų. Jis dirba sąžiningą darbą, turi hobius, stengiasi būti geru tėvu savo dukrai ir aišku visais jam žinomais būdais bando suktis iš nepavydėtinų situacijų, kurias jam sukelia aplinkiniai. Stebint pagrindinį filmo personažą Marčelą ne kartą gali kilti klausimas, kodėl jis leidžiasi būti stumdomas ir negerbiamas, nors pats gyvena pagal tam tikrą garbės kodą. Ir čia išaiškėja tiesa, kuri manau atvers kai kuriems žiūrovams akis į esminę žmogaus prigimtį – išgyvenimą.

Be Marčelo, daug dėmesio filme gauna banditas Simonė, kuris nesustodamas siautėja visose vietose, į kurias jį įleidžia. Ir tokių psichiškai nesveikų degeneratų yra tikrai nemažai bet kuriame pasaulio mieste ar net Jūsų gyvenamajame rajone. Jis kelia didžiulę antipatiją, bet taip pat sugeba atskleisti save iš labai aiškios perspektyvos, kuri ir nupaveiksluoja visą jo poelgių eigą. Tai ir metaforiškai pateiktas personažas, kuris sutapatinamas su koviniais šunimis. Pati filmo pradžia aiškiai duoda suprasti, kokių herojų šiame filme netrūks. Ir Simonė yra vienas iš tų herojų, kuris kelia įtampą ir stresą aplinkiniams.

Smurto juostoje netrūksta ir jis nėra toks nekaltai atrodantis. Kraujo upių aišku čia nėra, bet vaizdingų momentų, kuriuose daužomi žmonės, pakanka, kad galėtume suprasti, kokiame žiauriame pasaulyje mes gyvename. Smurtas filme buvo ne tik dėl to, kad žiūrovai galėtų panerimauti, bet ir dėl kitų, rimtesnių priežasčių. Jo dėka veikėjai galėjo evoliucionuoti ir tapti tais, kuriais jiems buvo lemta pavirsti. Žinoma, visa tai buvo pateikta kaip įmanoma tikroviškiau, o ne kaip būna Holivude – šimtas smūgių į galvą ir žmogus vėl stojasi ant kojų.

Šis pasakojimas taip pat neša savyje nemažai metaforų, bet visgi paskutinė juostos scena, po kurios visoje kino salėje pasklis tyla, yra stipriausiu šiuos juostos akcentu. Joje buvo atsakyta į daug labai svarbių klausimų susijusių su visuomene ir vieno paprasto žmogaus tragedija. Bet, ar tai buvo tragedija, tenka spręsti jau mums patiems. Tokiu tonu ir užbaigiama ši istorija, kuri palieka neišdildomą emocionalų įspūdį.

Todėl jeigu prijaučiate geram ir nuoširdžiam europiniam kinui, būtinai apsilankykite „Dogman“ peržiūroje, kuri žada prasmingai praleistą laiką. Kartais gi reikia atsiriboti nuo amerikietiškos produkcijos ir pasinerti į kitokio kino oazę.

Techninė juostos pusė

Iš visos techninės filmo dalies labiausiai į akis krenta nuostabus operatoriaus darbas, kuris reikiamose scenose dar labiau paryškino tiek smurto proveržį, tiek ir kitas itin svarbias šiai istorijai detales.

Meninis apipavidalinimas irgi vertas plojimų. Šiame filme tiesiog fantastiškai buvo pristatytas veiksmo epicentras, kuriame buvo susikoncentruota ties lūšnynais, herojų rūbais, grimu ir paryškinančiomis nesmagiai atrodančios realybės dekoracijomis.

Muzika čia labai paprasta. Ji buvo tinkamai parinkta tam, kad fonas kai kur atrodytų toks idiliškai ramus, bet ir taip pat sukeliantis įvairiausias emocijas po kokio nors rimčiau atrodančio veiksmo.

Ties montažu neturiu jokių priekaištų. Filmo istorijos pateikimas buvo sklandžiai sudėliotas, jog atrodė, kad mes žiūrime ištraukas iš mūsų pačių ar mus supančių žmonių gyvenimo. Keista net, kad tai ne dokumentinis filmas, o išgalvota istorija. Garso montažas irgi nesukėlė jokio diskomforto peržiūros metu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galima teigti, jog Matteo Garrone juostoje pateikiamas dviejų aktorių šou, be kurių nebūtų įmanoma suvokti viso to tikroviškai atrodančio siaubo, kuris taip genialiai atspindėjo esminę filmo idėją.

Aktorius Marcello Fonte suvaidinęs Marčelą buvo fantastiškas kiekvienoje scenoje, kurioje jam teko džiaugtis, liūdėti, kentėti ir jausti malonumą. Tai buvo tikras emocijų ugnikalnis. Tuo tarpu Simonė įkūnijęs Edoardo Pesce irgi neatsiliko nuo pagrindinio vaidmens atlikėjo. Jam atiteko irgi ne tokia paprasta rolė. Visgi suvaidinti tikrą degeneratą ir psichiškai nestabilų asmenį nėra taip lengva, o jis su tuo susidorojo puikiai.

Visi kiti antraplaniai aktoriai neįsimena, nes tiesiog jų rolės čia buvo pernelyg mažos ir ne tokios svarbios kaip pagrindinio dueto. Bet, ar kuris nors iš jų suerzino savo pasirodymu? Tikrai ne. Visi buvo vietoje ir laiku.

Verdiktas

„Dogman“ – meistriškai nufilmuota, puikiai suvaidinta ir įtampoje laikanti nauja italų kino virtuozo Matteo Garrone juosta, kurioje itin išraiškingu būdu įvyksta silpno bei savimi nepasitikinčio žmogaus transformacija, nulėmusi jo požiūrį į tolimesnį gyvenimą.