Apie ką mes čia…

Gyvendamas pasakiškai atrodančioje Karibų jūros tropikų saloje, Beikeris Dilas dienas leidžia žvejodamas arba rengdamas mažoms turistų grupelėms turus po aplinkines salas.

Tačiau vieną dieną jo ramybę sudrumsčia buvusios žmonos Karen pasirodymas, kuri paprašo Beikerio pagalbos susidoroti su jos dabartiniu despotu vyru Frenku. Apsvarstęs jos prašymą, Beikeris nusprendžia įsivelti į intrigų bei skausmo kupiną Karen gyvenimą ir apsaugoti ją nuo sadistiškai nusiteikusio sutuoktinio.

Kūrinio turinys

Režisierius ir scenaristas Stevenas Knightas su savo keliais populiariais televiziniais serialais ir filmu „Lokas“ pelnė pakankamai didžiulę simpatiją tarp kinomanų visame pasaulyje, todėl nenuostabu, jog kiekvienas jo naujas projektas tampa toks laukiamas. Ir visiškai nesvarbu, ar kalbama apie kiną, ar televiziją.

Taip buvo ir su šia juosta „Apgaulinga ramybė“, kurios premjera turėjo įvykti dar 2018 metų rudenį, bet dėl tam tikrų priežasčių teko ją nukelti į vėlesnį ir labiau šaltesnį laikotarpį. O tai, kaip žinia, nėra labai geras ženklas jokiam perspektyviam filmui.

Dažniausiai filmo premjeros nukėlimas reiškia vieną iš dviejų priežasčių – studija bijo konkuruoti su žymiai stipresniais ir daugiau finansinio potencialo turinčiais oponentais arba ji tiesiog nepasitiki savo projektu ir bando išlaužti dar kažkiek laiko, kad galėtų apdirbti akivaizdžias spragas. Ir šiuo atveju buvo tas antras variantas. Net sunku patikėti, kad scenarijų šiam projektui parašė pats Stevenas Knightas. Bet apie viską po truputį.

Juosta ir jos istorija dalijasi į kelias svarbias dalis, kurios viena be kitos negali egzistuoti, nes viskas, kas yra rodoma, turi užslėptą potekstę ir aišku intrigą, kurią einant link pabaigos bando atskleisti filmo kūrėjas. Bet net ir antroje filmo dalyje intriguojančiai pateiktas siužetas nesugeba kompensuoti viso to, ką žiūrovui bandoma pateikti pirmosios valandos bėgyje. Kodėl? O viskas labai paprasta. Pirmoji šio filmo pusė žiūrisi tikrai sunkiai, nes yra beveik neįmanoma suprasti kas vyksta. Taip pat prie minusų prisideda užtęstas veiksmas ir neįtikinantys dialogai, kurių dėka ekrane yra sukuriamas labai nuobodžiai atrodantis pavidalas. Viso to pasekmė – neįtraukiančiai atrodanti istorija, kuri priverčia ne kartą spoksoti į laikrodį.

Antroje juostos dalyje, o tiksliau likus maždaug keturiasdešimčiai minučių iki pabaigos, prasideda šioks toks įdomumas, nes pagaliau kažkas įvyksta. Kas? Deja, to negaliu atskleisti, nes tai būtų lygu „spoileriui“. Bet, žinot, net ir taip gudriai apgalvotas ėjimas per daug nesužavi, nes jo laukti prireikė itin ilgai ir pakankamai nuobodžiai. Už pastangas, žinoma, reikia padėkoti, nes idėja buvo išties pagirtina. Gaila tik, kad viso to įgyvendinimas gavosi toks, kokį čia pamatėme.

Santykiai tarp filmo herojų irgi žiūrisi ne itin harmoningai, todėl patys personažai kartais atrodo kaip kvėpuojančios bejausmės kartoninės butaforijos.

Pagrindinis filmo veikėjas Beikeris Dilas vienintelis, kurį yra dar kažkiek įdomu stebėti. Jis turi kažkokią paslaptį, kurios nenori atskleisti, ir dėl to jis tampa bent jau kažkiek patrauklus. O ir šio žmogaus charakteris vienaip ar kitaip sugeba pritraukti prie ekrano. Antagonistas Frenkas – išgama, kuris kelia vien tik pasišlykštėjimą. Bet čia toks personažo tipažas, kurio nekenti net ir tada, kai jis padaro kažką gero. Tokių blogiečių galima rasti bet kokiame B kategorijos filme, todėl nieko ypatingo jo asmenyje aš nepamačiau. Aišku, filme dar buvo viso konflikto tarp vyrų priežastis – Karen, su kuria nei vienam iš jų nepavyko surasti bendros chemijos. Valtis filme ir tai buvo labiau išraiškingesnė už ją ir jos emocijas. Kiti veikėjai kaip Konstancija ir Djukas nepadarė didelio įspūdžio, bet ir nesuerzino kaip kai kurie pagrindiniai personažai.

Kalbant apie pliusus šioje juostoje tenka pripažinti vieną taikliai pateiktą aspektą – jo temą. O filmo pagrindine tema tampa buitinis smurtas. Jis čia pateiktas iš dviejų perspektyvų – psichologinio bei fizinio. Viskas šiuo atveju atrodė labai tikroviškai ir nemaloniai. Matyt todėl, kad tai itin aktuali problema visuomenėje, su kuria tenka susidurti milijonams žmonių. Ir nesvarbu, ar tai smurtas prieš moterį, vyrą ar vaiką, pats to faktas priverčia jaustis blogai.

Pasibaigus šiam nuobodžiam trileriui, nepajaučiau ničnieko. Man nebuvo smagu, bet ir nebuvo pikta. Toks eilinis, vienkartinis ir laisvą laiką užpildyti skirtas projektas, kuris net nepraėjus valandai po išėjimo iš salės užsimirš.

Techninė juostos pusė

Kai žiemos metu eini į filmą, kuriame dominuoja vaizdai iš rojaus kampelio, neturi kitos išeities kaip tik susišildyti iš ekrano atkeliaujančiais saulės spinduliais ir šiltai atrodančiais pasiplaukiojimais jūra. Būtent tas ir neleido pasijausti blogai peržiūros metu. Aišku, visa tai buvo įmanoma dėka operatoriaus Jesso Hallo, kuris privertė su nuostaba grožėtis Karibų jūros peizažais ir salos, kurioje vyko pagrindinis filmo veiksmas, privalumais.

Garso takelis filme irgi buvo neblogas. Patiko man muzikinės kompozicijos, už kurias buvo atsakingas kompozitorius Benjaminas Wallfischas. Jos antroje juostos pusėje suteikė kažkiek įtampos, kuri taip buvo reikalinga norint pagyvinti pirmajame akte užsistovėjusį veiksmą.

Kitos detalės kaip dekoracijos, herojų kostiumai, šukuosenos ir grimas žiūrėjosi įtikinamai. Tikrai taip. Akims buvo vienas didelis malonumas stebėti šį filmą, atsižvelgiant į maloniai atrodančią jo išorę. Gaila, kad turinys gavosi toks prastas.

Vaizdo montažas šiame filme labai chaotiškas, todėl pati istorija pačioje pradžioje buvo pernelyg neaiški ir netgi nuobodi. Užtat garso montažas ir jo sustiprinimas veiksmo scenose reikiamu momentu leido pajusti šiokią tokią filmo gyvybę.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pastaraisiais metais Matthew McCanaughey‘is pasirenka kažkokius neaiškius ir visiškai nepatrauklius filmus bei pakankamai sausas roles, kurios nesugeba atskleisti jo vaidybinio talento. Šiame filme jis buvo toks pats kaip kokiose 2000-ųjų komedijose ir nuotykių filmuose. Bet net ir tokia vidutinė ir daug kartų kituose filmuose matyta jo vaidyba buvo geresnė už visus kitus šiame filme pasirodžiusius aktorius.

Visuomet šelmiškai nusiteikusi ir kupina energijos „Oskaro“ laureatė Anne Hathaway čia vaidino kažkokį bejausmį medį. Net liūdna buvo žiūrėti į tokį jos pasirodymą, kuris būtų lygus Kristen Stewart pasirodymui „Saulėlydžio“ sagoje.

Kiti filme pasirodę talentingi aktoriai Jasonas Clarke‘as, Diane Lane ir Djimonas Hounsou taip pat netryško emocijomis. Antagonistą įkūnijęs Jasonas išvis erzino savo vaidyba kiekvieną minutę jam pasirodžius ekrane. Kiti du JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams nominuoti aktoriai vaizdavo statistus, nors ir turėjo šiek tiek laiko pasireikšti.

Verdiktas

„Apgaulinga ramybė“ – nuobodus ir labai chaotiškas, tačiau kaip nekeista, visiškai nenuspėjamas psichologinis trileris, kurio didžiausiais pliusais tampa itin patraukli išorė bei aiškiai vystoma rimta tema apie buitinį smurtą.

Filmo anonsas: