Apie ką mes čia…

Išgyvenanti šeimos krizę psichoterapeutė Jurga niekaip negali sau surasti vietos. Jai nesugeba padėti net ir jos dukra Laura. Supratusi, kad sugniuždytai moteriai reikia palaikymo, į Jurgos namus atvažiuoja jos charizmatiška mama Vilma, kuri visais įmanomais būdais bando ją prablaškyti. Tik nežinia ar sudaužyta Jurgos širdis kada nors vėl galės pajausti šiltus jausmus priešingai lyčiai.

Kūrinio turinys

Režisieriaus Donato Ulvydo darbai man visuomet kelia susidomėjimą, nes šis žmogus tikrai moka pritraukti prie kino ekranų kokybiškais ir įdomiais projektais, kurie kardinaliai skiriasi nuo tam tikros Lietuvos kino ekranuose pasirodančios nacionalinės produkcijos. Todėl neslėpsiu – laukiau ir šio romantinio filmo, kuris žadėjo jaukią ir šiltą pramogą kino salėje.

Tačiau kai tik išvydau pirmąjį būsimos juostos anonsą, nustebau. Klipas atrodė nuobodžiai ir labai nepatraukliai, lyg mums bandytų įpiršti kažkokio nenusisekusio televizinio serialo perdirbinį. Net ir noras nueiti į kiną sumažėjo iki minimumo, nes kažkaip per pastaruosius keletą metų jau užtektinai prisikentėjau žiūrėdamas mūsų šalies kino kūrėjų filmus. Manau ne aš vienas tą pajaučiau pamatęs „Ir visi jų vyrai“ reklaminę kampaniją.

Būtent čia ir yra šuo pakastas. Tai yra pakankamai geras ir labai protingas mintis skleidžiantis filmas, kurio atstumianti reklama privers žiūrovus jį aplenkti ir pasirinkti kokį niekam tikusį projektėlį. Todėl prieš pradedamas trumpą filmo apžvalgą, šiek tiek dėmesio skirsiu tiems žmonėms, kurie nesugebėjo reklamos pagalba padoriai atskleisti šio puikaus filmo pliusų.

Pirmiausia – pernelyg dažnai buvo akcentuojamas Donatas Ulvydas. Man, mano kolegoms, kine dirbantiems žmonėms ir labai aršiems kinomanams šio režisieriaus pavardė tikrai yra žinoma. Bet ar ją žino kokia nors Stasė iš Jurbarko ar Valakampiuose gyvenantis Zigmas? Ne. Eilinis žiūrovas, kuris ir turi sunešti pinigus, žino tik du lietuviško pramoginio kino režisierius – Tadą Vidmantą ir Emilį Vėlyvį. Kiti kino kūrėjai yra atpažįstami dėl savo darbų. Todėl kokio velnio plakatuose ir anonsuose yra akcentuojamas Donatas Ulvydas, kai dėmesį buvo galima skirti jo išties populiariems filmams. Gi net Holivudas dažnai taip daro, nors ten kuriančių režisierių pavardės yra labai žinomos.

Antra – filmo reklamoje yra peršama mintis, jog tai romantinė komedija. Ne, tai nėra romantinė komedija, bet ne tame esmė. Norint pristatyti filmą kaip romantinę komediją reikia padirbėti prie anonsų, kurie skleistų tą žinią. Nes pamačius visą video medžiagą susidarė įspūdis, jog tai eilinė melodrama arba dar blogiau – dar vienas depresiją skleidžiantis lietuviškas marmalas, kuris bus įdomus pseudointelektualams su monokliu akyje.

Atsiprašau už tokį įvadą, bet man buvo labai pikta išėjus po šio filmo. Nes tai geras projektas, kuris gali patirti nesėkmę dėl kreivarankių marketingo specialistų.

O dabar apie filmą. Naujasis Donato Ulvydo filmas „Ir visi jų vyrai“ yra romantinė drama su komedijos elementais, todėl jokiu būdu negalima šios juostos priskirti prie romantinių komedijų, nes būtent ant dramos pamato buvo statomas siužetas ir jame įterpti humoristiniai elementai. Gi čia ne „Tarp mūsų berniukų...“ ar „Lietuviški svingeriai“, kuriuose komedija ir buvo pagrindiniu akcentu. Todėl šis filmas turi gilesnę potekstę ir jo istorija nėra tokia paprasta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pagrindinė tema – amžius. Kodėl? Viskas labai paprasta. Juostoje žiūrovams yra pristatomos trijų skirtingų kartų moterys, kurios leidžia suvokti labai svarbias gyvenimiškas tiesas ir savo asmenyse supažindina su žmonėmis, kurie gyvena taip, kaip nurodo jų amžius. Bent jau stereotipiškai tai tikrai. Jauniausia filmo herojė Laura – maksimalistė, kuri bando džiaugtis jaunyste ir nepergyventi dėl rytojaus, jos mama Jurga – besivadovaujanti protu ir galvojanti apie savo veiksmų pasekmes, o vyriausioji šeimos dama Vilma – imanti iš gyvenimo viską lyg tai būtų paskutinė jos gyvenimo diena. Šios moterys itin taikliai parodė, jog būtent amžius dažnai vadovauja mums ir priverčia daryti tai, kas jaunam ar vyresniam atrodytų neteisinga.

Kita tema tampa santykiai su vyrais. Aš nenoriu čia atskleisti visų režisieriaus užslėptų filmo kortų, bet pabandysiu neišpasakojant svarbiausių elementų pristatyti šios temos svarbą bendrai juostos siužetinės linijos koncepcijai. Taigi vyrai šiame filme yra itin svarbiu įrankiu norint atskleisti moterų mąstymą. Aš suprantu, kad tai yra sunku, nes dar niekas nėra parašęs knygos apie tai, bet režisierius bent jau pabandė padaryti viską, kad ši tema būtų išvystyta kuo patraukliau.

Bet ne vien seksas ar potraukis kitai lyčiai čia buvo svarbus, o požiūris į žmogų ir jausmus. Todėl filme bandoma vystyti dar ir kelias kitas mini temas kaip neištikimybė bei noras būti išgirstam ir pamatytam. Tiesa, kai kurios scenos privertė mane pasijusti blogai. Visgi neištikimybė save gerbiančiam žmogui nėra priimtinas poelgis. Ir nors tai tik buvo bejausmis lytinis aktas, tai nekeičia fakto, kad tavo antroji pusė nuėjo į kairę. Ar galima su tuo susitaikyti, ar visgi paleisti žmogų ir keliauti toliau? Į šiuos klausimus mes gauname labai aiškų atsakymą. Ir, mano nuomone, teisingą atsakymą.

Be Jurgos, Vilmos ir Lauros filme taip pat pasirodė keturi vyrai, kurie vienaip ar kitaip privertė šias tris žavias moteris pasikeisti. Vienas savo intelektu ir pokalbiais, kitas nepažabota jaunyste, trečias nedovanotinu poelgiu, o ketvirtas – charizma. Todėl humoro, jausmų ir dramos dėka šių keturių eržilų tikrai netrūko.

Neerzino filme ir reklama. Gi mes visi žinome, kad norint bent jau kažkiek atpirkti filmavimo išlaidas, reikia turėti partnerių. Tik kad ne visi moka pareklamuoti vieną ar kitą produktą taip, kad reklama nerėžtu akių. Gal tik vienintelis epizodas mane sunervino. Kalbu apie netikroviškai atrodančią nealkoholinio alaus reklamą. Joks, dar pasikartosiu, joks save gerbiantis vyras būdamas namuose su draugu negers to šlykštaus nealkoholinio gėralo, kurį kažkas vadina alumi. Taip gyvenime nebūna. Visur kitur – malonumas akims.

Apibendrinus, galiu teigti, jog tai vienas maloniausių ir prasmingiausių lietuviško pramoginio kino pavyzdžių, kuris neprailgsta, suteikia pozityvią energiją, kartais prajuokina, o kartais ir nuliūdina ir kas svarbiausia – priverčia susimastyti. O tai išties yra labai gerai.

Techninė juostos pusė

Jau ne kartą buvau rašęs, kad lietuviški filmai sugeba sunervinti savo istorijomis, bloga vaidyba ir prastu siužetu, bet dažniausiai nustebina kokybiška išore. Čia visgi yra du viename – geras scenarijus ir labai patraukli vizualinė dalis.

Gerą įspūdį padarė operatoriaus darbas, kuris labai išvaizdžiai tiek stambiais, tiek ir tolimais planais sugebėjo parodyti Klaipėdos ir Nidos grožį. Buvo vienas malonumas stebėti pagrindinį juostos veiksmą, kuris ir vyko mano paminėtose vietovėse.

Muzikiniu filmo takeliu irgi esu patenkintas. Jauki ir romantiška muzika, kuri aišku sugebėjo sukelti tiek jausmus, tiek ir suteikti svarbioms scenoms filme atitinkamai taiklią atmosferą.

Garso ir vaizdo montažas nerėžė nei akių, nei ausų. Siužetinė filmo linija nebuvo užtęsta, kas jau priverčia duoti didžiulį pliusą, o garsas malonus. Visgi čia ne veiksmo filmas, kad sėdint kino salėje norėtųsi pajausti įtampos jausmą dėka sustiprinto garso.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausi komplimentai teatro ir kino grandei Kristinai Kazlauskaitei, kuri pakankamai seniai buvo pasirodžiusi didžiajame ekrane. Ir nors jos vaidyba iš dalies buvo teatralizuota, bet tai nieko nereiškė, nes jai pavyko pristatyti savo vaidinamą Vilmą iš pačių geriausių pusių. Be jokių abejonių – tai buvo įsimintiniausias filmo personažas.

Taip pat malonu buvo žiūrėti ir į labai sklandžią Ingos Jankauskaitės įkūnytą Jurgos rolę. Ne tik žavi moteris, bet ir mokanti natūraliai išspausti visas reikiamas emocijas reikiamu laiku. Galėtų ji ir dažniau rodytis ekrane, nes kartais jau nusibosta beveik kiekviename filme matyti Stasiulytę ir Valiukaitę.

Aušra Giedraitytė... Vertinti jos vaidybos aš nelabai noriu, nes ji man pasirodė pernelyg sausa, bet pripažinsiu, tai buvo pakankamai drąsi rolė. Kodėl? Na, ši jauna ir be galo žavi mergina nusimetė visus drabužius ir pademonstravo visus savo privalumus, kurie ir užtemdė jos pačios vaidinamą Lauros personažą.

Antraplanėse rolėse buvo galima pamatyti Audrių Bružą, Šarūną Januškevičių, Andrių Bialobžeskį ir Giedrių Savicką. Pastarasis filme buvo gal tik kelias minutes, užtat kiti vyrukai pasidarbavo visai neblogai. Net keista, kad nesinori peikti vaidybos lietuviškame kine.

Verdiktas

„Ir visi jų vyrai“ – pakankamai protingas gyvenimiškas tiesas skleidžianti romantinio pobūdžio juosta, kurios privalumais tampa gerai parašytas scenarijus, akims maloni aktorių vaidyba, patraukliai atrodanti vizualinė dalis ir aišku nenuobodžiai vystoma siužetinė linija. Be jokių abejonių – tai dar vienas režisieriaus Donato Ulvydo laimėjimas bei puikus įrodymas, kad ir lietuviškas pramoginis kinas gali vežti ne ką prasčiau už Holivudines melodramas.