Apie ką mes čia…

Paralyžiuotam nuo kojų iki galvos Niujorko milijonieriui Filipui reikia patikimo slaugytojo. Tačiau kur rasti žmogų, kuris galėtų susitaikyti su turčiaus kaprizais ir jo sunkiu charakteriu? Ir štai, vieną dieną į Filipo namus ateina darbo ieškantis Delas, su kuriuo praleistos akimirkos Filipui taps neįkainojama likimo dovana.

Kūrinio turinys

Kai pirmą kartą 2012 metais festivalyje „Kino Pavasaris“ išvydau lengvai sukramtomą, bet ne banalią ir su atitinkamais dramos elementais prancūzų komediją „Neliečiamieji“, pagalvojau, kad neužilgo šią istoriją turėtų perkurti Holivudas, nes JAV teritorijoje už distribuciją buvo atsakinga godžių brolių Weinsteinų kompanija.

Todėl kai 2015 metais buvo paskelbta naujiena apie tai, kad pasirodys anglakalbiams žiūrovams skirtas šio jautraus pasakojimo perdirbinys, visiškai nenustebau. Tai buvo tik laiko klausimas, kada tokį pelningą projektą bandys pristatyti Amerikoje.

Kas nežino, tai amerikiečių žiūrovai nėra linkę skaityti titrų kino teatruose, todėl pas juos dažnai filmai, kuriuose nekalbama angliškai, užsidirba pakankamai mažai. Apie įgarsinimus irgi negali būti jokios kalbos. Paprasčiau yra perkurti žinomas istorijas su savo aktoriais ir amerikiečiams būdingomis problemomis, nei užsiimti europietiškų ar azijietiškų filmų dubliavimu, į kuriuos taip ar taip nesueis milijonai kino aistruolių.

Režisieriaus Neilo Burgerio filmas „Geroji pusė“ į kino ekranus turėjo pakliūti dar 2017 metais, bet visokiausios teisinės problemos, o vėliau seksualinis skandalas su Harvey Weinsteinu pastūmėjo premjeros datą keliais metais. Gerai, kad filmas išvis pasiekė kino ekranus, nes žinant Holivudą ir jame vyraujančius įstatymus, net ir dėl menko prasižengimo gali būti padėtas kryžius tiek ant kokio nors perspektyvaus projekto, tiek ir ant sėkmingos kažkieno karjeros.

Ir štai, po ilgų dvejų metų „Geroji pusė“ visgi atkeliavo į kino ekranus. Filmą galima vertinti iš dviejų perspektyvų – lyginti jį su originalu arba žiūrėti į jį nuolankiau, kaip į dar vieną šios tikrais faktais paremtos istorijos viziją.

Kaip jau rašiau šiek tiek anksčiau, tai yra filmas, kuris buvo kurtas amerikiečiams ir tiems žiūrovams, kurie nebuvo susipažinę su 2011 metais Europos kino teatruose karaliavusiu originalu. Todėl peikti juostą dar jos nemačius vien dėl to, kad tai yra Jums patikusio filmo perdirbinys mano nuomone yra gan vaikiška. Kalbu taip, nes teko matyti internete nemažai pasipiktinusių žmonių komentarų apie perdirbinį ir koks jis blogas.

Nepamirškime, jog tai nėra pirmas kokio nors žymaus filmo perdirbinys. Ir kartais perdirbiniai būna geresni už originalus. Netikėkite? Štai Jums keli labai gerų juostų, kurios tapo perdirbiniais, pavyzdžiai: „Žmogus su randu“ (1983 m.), „Žmogus, kuris žinojo per daug“ (1956 m.), „Mergina su drakono tatuiruote“ (2011 m.), „Taip gimė žvaigždė“ (2018 m.), „Už saują dolerių“ (1964 m.), „Oušeno vienuoliktukas“ (2001 m.), „Musė“ (1986 m.), „Karštis“ (1995 m.), „Padaras“ (1982 m.) bei „Negarbingi šunsnukiai“ (2009 m.). Ir tai tik dalis to, ką prisiminiau rašydamas šią apžvalgą.

Pats filmas kaip ir originalas, pagal kurį jis ir buvo kurtas, savyje neša kelias paprastas, bet itin patrauklias ir daug kam suprantamas idėjas apie norą tobulėti, tikrą vyrišką draugystę ir aišku ne iš piršto laužtą požiūrį į žmogų pagal skirtingus socialinius sluoksnius. Kiekviena iš šių trijų mano paminėtų temų, kurias kruopščiai bandė filme gvildenti režisierius Neilas Burgeris, savaime išsivysto. Tai leidžia žiūrovui per atitinkamai aiškią perspektyvą suprasti ką norėjo šiuo filmu pasakyti kūrėjas ir tuo pačiu asmeniškai priimti šioje juostoje skleidžiamą žinutę.

Daugelis scenų filme yra tikrų tikriausios originalo kopijos, bet jos visos sukurtos atsižvelgiant į tai, kokiai rinkai šis filmas yra skirtas. Todėl vietoje subtilaus europietiško humoro mes čia gauname itin lengvą ir labai žaismingą amerikietišką. Taip pat filme yra nemažai svarbių epizodų, kurie parodo amerikiečių problemas ir šių problemų sprendimo būdus. Žiūrint į visumą galėčiau teigti, jog šis filmas nors savo pateikimu ir nesiskiria nuo originalo, bet jis yra kitoks. Ar tai gerai, ar blogai, sunku pasakyti. Svarbu, jog peržiūros metu nė vienai akimirkai nesinorėjo žvilgtelti į laikrodį, nes ši istorija išties sugebėjo gerąja prasme patraukti dėmesį.

Pagrindiniai filmo herojai, ant kurių likimo ir buvo statytas šio pasakojimo pamatas, ne tik maloniai nustebina, bet ir funkcija, kurią atliko originalios juostos kūrėjai su herojais, buvo įgyvendinta ir čia. Abu personažai pasikeičia ir tampa neatpažįstami tiek sau, tiek ir aplinkiniams. Dėl to galima tik pasidžiaugti ir suprasti, kad kartais mus į gerąją pusę gali pastūmėti kito žmogaus žodžiai ar darbai.

Delas sužavi savo paprastumu ir ryškiu charakteriu, kuris dažnai pasireiškia pačiose svarbiausiose kokio nors esminio veiksmo akimirkose. Tai labai paprastas, širdyje geras ir tuo pačiu nelaimingas žmogus, kuris dėl tingaus gyvenimo būdo negali suteikti savo brangiausiam visame pasaulyje žmogui reikiamo rūpesčio.

Tuo tarpu Filipas – snobas ir pasikėlęs turčius, kuriam niekas nerūpi apart jo paties. Ir į Filipo gyvenimą atėjus visiškai jo kultūrinio lygio nepasiekusiam Delui, paralyžiuotas vyras pradeda gyvuoti ir skleistis iš dar jam pačiam nematytų perspektyvų.

Maloniausia, jog žiūrint į šiuos du vyrus tu jais tiki. O tai yra labai svarbu stebint tokio jautraus pobūdžio istoriją, kuri priverčia juos suprasti ir jaudintis dėl jų likimo.

Neišpasakojant svarbiausių filmo elementų, norėčiau pasakyti, jog tai yra išties neblogas perdirbinys ir pakankamai žaisminga bei lengva dramedija, kuri nepretenduoja į geriausio metų filmo titulą, bet ir nedaro gėdos originalui. Ir nors pasiekti 2011 metų juostos „Neliečiamieji“ lygio čia nebuvo lemta, visgi šis filmas tapo malonia šių kino metų pradžios staigmena, kuri suteikė peržiūros metu gerą pramogą.

Techninė juostos pusė

Labai gerą ir itin lengvą atmosferą filme sukuria garso takelis, kuris susideda iš puikių ir melodingų dainų. Tarp įsimintiniausių muzikinių kompozicijų galėčiau įvardyti Arethos Franklin dainas „Border Song“ ir „Think“, Mileso Daviso kūrinį „Doxy“ bei Bobo Marley‘io hitą „Lively Up Yourself“. Kiekviena iš šių dainų buvo puikiai įterpta į rodomą sceną, kad galėtų ne tik ją pagyvinti, bet dar ir sukelti reikiamus jausmus.

Kameros darbas nekliudė. Tai buvo pakankamai standartinis ir labai tikslus tokio pobūdžio filmams operatoriaus darbas, dėka kurio žiūrovai galėjo iš itin vaizdingos pusės susipažinti su filmo herojais ir aplinka, kurioje jie gyvena.

Vaizdo ir garso montažas taip pat nesukėlė jokio diskomforto. Siužetinė linija buvo vystoma iš labai paprastos ir aiškios pozicijos, scenos neužsitęsdavo bei nebuvo nerangiai apkirptos, o sustiprinto garso dėka buvo galima pasijusti lyg pats dalyvautum rodomame veiksme.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galėčiau teigti, jog šiam filmui buvo surinktas išties puikus aktorių kolektyvas, kuriam pavyko pademonstruoti įtikinamą ir neerzinančią vaidybą.

Dažniausiai visokiausių klounų vaidmenis įkūnijantis komikas Kevinas Hartas šįkart susitupėjo ir atliko pačią dramatiškiausią rolę savo karjeroje. Taip, jis čia buvo panašus į tuos herojus, kuriuos vaidino tokiuose filmuose „Džiumandži: Sveiki atvykę į džiungles“, „Galvok kaip vyras“ ar „Būk kietas“, tik su vienu bet – šioje juostoje jis tikėjo tuo, ką daro. Jis buvo pilnai atsidavęs Delo vaidmeniui, todėl peikti jo nedrįsčiau. Ne Omaras Sy, bet pakankamai stebinantis pasirodymas.

Dėl Bryano Cranstono išvis nereikia jaudintis. Nuostabus ir milijonus žmonių visame pasaulyje su serialu „Bręstantis blogis“ sužavėjęs profesionalas čia irgi pademonstravo visą savo talentą. Juo galima patikėti jau nuo pat pirmų filmo akimirkų ir neprarasti pasitikėjimo iki finalinių titrų, todėl mano nuomone šis jo įkūnytas veikėjas visiškai nenusileidžia prancūzų aktoriui Francoisui Kluzetui.

Antraplanėse rolėse filme buvo galima pamatyti pono Filipo asistentės vaidmenį atlikusią Nicole Kidman. Tai buvo pernelyg sausas vaidmuo, todėl ši „Oskarą“ pelniusi aktorė ir pasiliko dviejų pagrindinių aktorių šešėlyje.

Verdiktas

„Geroji pusė“ – amerikiečių mentalitetui pritaikytas tiesioginis žymiojo prancūzų kino hito perdirbinys, kuris kaip nekeista lygiai taip pat kaip ir originalas sugeba sužavėti aiškiai išdėstytomis tiesomis apie draugystę ir gyvenimo džiaugsmą, pakankamai lengvai vystoma siužetine linija bei pagrindiniu aktorių duetu.

Tačiau nors ir kaip gerai atrodytų šis Neilo Burgerio filmas, jis nesukels netikėtumo efekto tiems, kurie jau yra susipažinę su šia neįtikėtinai jautria ir įtraukiančia istorija.