Apie ką mes čia…
Norėdamas atrasti vidinę ramybę bei pamatyti kitokias spalvas, skurdžiai gyvenantis iš savo brolio malonės dailininkas Vincentas van Gogas iškeliauja į Prancūzijos pietinę dalį. Apsistodamas mažame Arlio miestelyje, jis išgyvena ne tik didžiausią savo gyvenime dramą, bet ir nutapo pačius žymiausius paveikslus, kurie po jo mirties tapo neįkainojamais meno kolekcininkų lobiais.
Kūrinio turinys
Prieš metus kino teatrus šturmavęs ir daug apdovanojimų visame pasaulyje pelnęs animacinis lenkų kino projektas „Jūsų Vincentas“ sugebėjo puikiai perteikti kiekvieno šio didžiojo dailininko paveikslo esmę. Tačiau skirti daugiau dėmesio jo žmogiškai prigimčiai nebuvo lemta. Iš vienos pusės, tai yra gerai, nes per kūrybos prizmę buvo galima suvokti jo matomą pasaulį, bet iš kitos, žiūrovui nebuvo duota galimybė susipažintu su juo kaip su asmenybe gyvenančia tarp milijonų kitų to laikotarpio žmonių.
Todėl reikia tik džiaugtis, jog režisierius Julianas Schnabelis savo naujame filme pabandė mums atskleisti šį žmogų iš kelių itin taiklių bei daug apmąstymų reikalaujančių perspektyvų. Tačiau neapsigaukite galvodami, kad tai bus kažkoks sausas faktų paradas. Nors tai ir yra biografinė drama, ji visiškai neprimena to, ką mums padovanojo Vincente‘as Minnellis savo 1934 metais sukurtoje juostoje „Geismas gyvenimui“.
Visgi tais laikais žmonėms rūpėjo paprasti savo turiniu ir daug apmastymų nereikalaujantys kino projektai, kuriuos žiūrint turėjo būti suteiktas malonus laikas kino salėje. Čia jau po „Piliečio Keino“ pasirodymo išaugo reikalavimai kino kūrėjams. O iki mano paminėto filmo pasirodymo panašaus pobūdžio biografinės dramos neturėjo kelti jokių pašalinių klausimų. Net ir tada, kai režisierius norėjo nuo savęs pridėti kokį nors retorinį klausimą žiūrovui arba dar kitaip paveikti jo sukurto filmo peržiūrą.
Filmas „Prie amžinybės vartų“ turi nemažai sąsajų su vienu labai puikiu ir šiek tiek neįvertintu režisieriaus Mike‘o Leigho filmu „Ponas Terneris“. Čia kaip ir ten beveik visa pasakojimo esmė yra atskleisti menininko asmenybę per jo kūrybą ir santykius su jį supančiais žmonėmis, kurie vienu ar kitu būdu sugeba paveikti jo numatytą kelią į šlovę. Todėl jeigu ir galėčiau lyginti šį naują Juliano Schnabelio filmą, tai tik su „Ponu Terneriu“.
Svarbiausiu ir manau taikliausiu šioje juostoje momentu buvo Vincento van Gogo aplinka. Jo prisirišimas prie žmonių buvo toks didžiulis, jog kiekvieną kartą jam patyrus kokį nors išsiskyrimą arba dar blogiau, netektį, visos jo gyvenimo spalvos pavirsdavo į pilką ir atgrasų vaizdą, kuris akivaizdžiai buvo susietas su dailininko depresijos požymiais. Visur kitur, kur jam teko malonumas būti kažkieno draugijoje, gyvenimas tryško spalvomis.
Spalvos taip pat atskleidė jo kaip dailininko asmenybę. Įkvėpimas, kuris ateidavo akimirksniu arba po tam tikro laiko irgi buvo neatsiejamu šios istorijos varikliu, priverčiančiu žiūrovus savo kailiu patirti Vincento van Gogo begalines kančias ir laikiną džiaugsmą.
Tą suprasti padėdavo ir paties dailininko monologai, kuriais buvo pradedami nauji jo gyvenimo skyriai. Dialogai filme taip pat puikūs. Čia yra kalbama apie meną, apie požiūrį į kitus artistus bei gyvenimo prasmę iš labai vaizdingos meninės perspektyvos. Aišku, be Vincento van Gogo dėmesio šiuo klausimu filme sulaukė dar ir kiti žymūs dailininkai. Vienu iš jų buvo Polas Gogenas, su kuriuo Vincentas praleido labai gražias akimirkas Arlio miestelyje. Bet ne vien Gogeno kūryba turėjo įtakos van Gogo vystymuisi. Klodas Monė, Franciskas Goja, Diegas Velaskesas, Paolas Veronezė ir Eženas Delakrua – žmonės, kuriais domėjosi ir kurių kūrybą gerbė Vincentas ir apie kuriuos trumpai, bet aiškiai buvo užsiminta šiame poetiškai filosofiniame kino projekte.
Kelionė į Arlį, kuri tapo pagrindiniu siužetinės linijos akcentu, privertė grožėtis tuštuma ir laisve, į kurią žengė Vincento protas. Išties nemažai epizodų filme yra be jokių dialogų ar monologų. Kartais užtenka tik pamatyti tam tikrą detalę, kuri pasako daugiau už tūkstantį nereikalingų ir beprasmių žodžių, galinčių savo ruožtu tik sujaukti rodomą akimirką.
Būtent tokiu filmu ir yra „Prie amžinybės vartų“ – ramiu, menišku ir pakankamai aiškiu požiūriu į nesuprastą bei labai artistišką Vincento van Gogo asmenybę, kuris po mirties dalį mums paliko spalvinguose ir jo gyvavimo laikais nesuprastuose paveiksluose.
Techninė juostos pusė
Svarbų darbą šioje juostoje atliko prancūzų operatorius Benoitas Delhomme‘as, kuriam dėka drebančios kameros manevrų pavyko pagyvinti rodomą vaizdą. Kartais atrodė, kad mes viską matome per Vincento perspektyvą, o kartais lyg stebėtume iš šono tai, kas vyksta aplinkui jį ir jo matomą pasaulį. Išties neįprastas potyris, kuris galbūt ne visiems bus priimtinas. Taip pat šiame filme gerai atrodė kiekvienos patalpos detalizacija ir spalvingų kraštovaizdžių pateikimas norint leisti į kiną atėjusiam žiūrovui suprasti tai, dėl ko į Arlio miestelį ir važiavo dailininkas.
Muzikinė dalis šiame filme irgi ypatinga. Garso takelis susidėjo iš nuostabaus bei ramybe alsuojančio fortepijono skambesio, kuris privertė mėgautis šiuo filmu lyg skaitytum kokią įtraukiančią ir atsipalaidavimo poveikį suteikiančią knygą.
Gerai pasidarbavo ir juostos grimuotojai bei kostiumų dizaineriai, kurie leido atsidurti XIX amžiaus pabaigoje kartu su iškiliausiais meno atstovais ir tais, kurie buvo šalia jų.
Vaizdo montažas labai patrauklus akims su visais intarpais bei perėjimais nuo vienos scenos prie kitos, o garso montažas reikiamose scenose buvo specialiai sustiprintas norint dar labiau paveikti žiūrovo pasąmonę rodant menininko depresijos ir netgi menkus šizofrenijos požymius.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Williamas Dafoe jau ne kartą buvo nustebinęs savo rolėmis viską mačiusius kino kritikus ir sinefilus, todėl nemanau, ar reikėtų stebėtis jo vaidybiniais sugebėjimais. Vincento van Gogo rolė – tai dar vienas puikus jo talento įrodymas, kuris pastaraisiais metais vis dažniau išryškėja įvairaus pobūdžio filmuose – pradedant svajingomis dramomis ir užbaigiant kelis šimtus milijonų dolerių kainuojančiais blokbasteriais apie superherojus.
Antraplanėse rolėse taip pat buvo į ką žiūrėti. Epizodiškus, bet įsimintinus vaidmenis filme atliko Oscaras Isaacas, įkūnijęs Polą Gogeną, Rupertas Friendas, atlikęs Vinceto brolio Teo rolę, kunigą suvaidinęs Madsas Mikkelsenas ir daktaro Polo Gašeto rolėje pasirodęs Mathieu Amalricas.
Trumpam į filmavimo aikštelę taip pat buvo užsukę Vincentas Perezas, Emmanuelle Seigner, Nielsas Arestrupas ir Amira Casar.
Verdiktas
„Prie amžinybės vartų“ – reikšmingas, spalvingas ir labai filosofinis monumentas Vincento van Gogo kūrybai bei jo trapiai ir labai meniškai asmenybei, kurią nepriekaištingai ekrane įkūnijo trims „Oskarams“ nominuotas Williamas Dafoe.
Filmo anonsas:
