Nuotaikingomis kino komedijomis „Mažylis Tomis“, „Pykčio terapija“, „50 pirmų pasimatymų“, „Ilgiausias jardas“, „Ieškokit Gudručio“ ir serialu „Begėdis“ mus palepinęs režisierius Peteris Segalas sugrįžta su dar vienu smagiai atrodančiu projektu – romantine komedija apie laimės paieškas su pačia Jennifer Lopez priešaky.
Apie ką mes čia…
Sunkiai ir uoliai 15 metų dirbanti mažmeninės prekybos parduotuvėje, ketvirtąjį dešimtmetį perkopusi Maja svajoja apie naują gyvenimą ir darbą, kuris teiktų jai malonumą. Tačiau, kai neturi rimto užnugario bei gero išsilavinimo, visi norai ir lieka svajonėmis.
Vieną dieną, Maja dėl savo amžino pesimizmo išveda iš kantrybės savo bičiulės sūnų, kuris nusprendžia jai padėti ne itin doru būdu. Jis tyčia pakoreguoja jos CV ir socialinius tinklus, kad gerų įmonių darbdaviai pagaliau į ją atkreiptų dėmesį. Ir taip atsitinka, kad vienos prestižinės kontoros vadovų akys nukrypsta tiesiai į išgalvotus moters duomenis.
Kūrinio turinys
Kažkaip labai jau seniai mūsų kino teatrų repertuare buvo galima išvysti paprastą, mielą ir romantiškai nuteikiančią komediją. Būtent dėl šios priežasties ir laukiau šio naujojo Peterio Segalo darbo, kuris turėjo suteikti tokį pat gerą jausmą kaip ir ankstesni jo komediniai projektai.
O komedijos žanre šis kelis dešimtmečius Holivude dirbantis žmogus yra tikras asas. Užtenka tik atsižvelgti į tai, ką jis buvo sukūręs 1995 („Mažylis Tomis“), 2003 („Pykčio terapija“) ir 2004 („50 pirmų pasimatymų“) metais ir taps aišku, su kokiu kino kūrėju mes turime reikalų.
Tačiau aklas pasitikėjimas šiuo projektu tik iš dalies pateisino mano lūkesčius išvysti smagų reginį kino salėje. Bendrai – tai toks didelis žingsnis atgal į 2000-uosius, kada tokio pobūdžio romantiniai filmai buvo madingi kartu su serialais „Seksas ir miestas“ bei „Nusivylusios namų šeimininkės“. Ir tai gal nėra taip blogai, bet ir nėra gerai.
Kaip ir dažnai būna tokiuose filmuose, pagrindiniu varikliu tampa gyvenimo nuskriausta moteris, kuriai gyvenimas suteikia antrą šansą ištaisyti savo jaunystės klaidas. Aišku, ji juo pasinaudoja, bet, kad įgyvendintų savo užmojį, jai tenka meluoti. Todėl trumpai kalbant – filmas yra ne apie savo svajonių įgyvendinimą, o apie melą, kuris gali padėti išpildyti tas svajones.
Todėl susitapatinti su pagrindine heroje yra sunku, nes tai, ką ji daro, nėra iš širdies. Nors, ką aš čia kalbu... Pats Majos personažas tiesiog yra sukurtas iš visiems jau ne po vieną kartą tokio pobūdžio filmuose matytų klišių, kuriomis kažkodėl mus bando nustebinti filmo režisierius. Deja, bet laikai pasikeitė ir tokiais pigiais triukais, kurie veikė filmuose „Mergina iš Džersio“, „Tai nutiko Manhetene“ bei „Ne anyta, o monstras“ nepakerėsi. Per daug yra gerų šiuolaikinių komedijų, kurios turi ir originaliai atrodančius scenarijus, puikiai parašytus dialogus ir aišku įdomius herojus, kurie įsimena.
Be to, filmas yra be galo užtęstas. Nemažai scenų nesuteikia bendram juostos pamatui nič nieko. Atrodė, kad nereikalingais pokalbiais buvo bandoma ištęsti filmo trukmę. Todėl praėjus valandai nuo filmo pradžios tampa tiesiog nuobodu stebėti siužetinės linijos eigą. Manau, kad atsikračius 15 minučių, bendras vaizdas būtų patrauklesnis akiai.
Aišku, čia yra kelios scenos, kurios iš pradžių sukelia diskomfortą dėl ant galvos išpilto banalybių kibiro, bet vėliau, dėka logiško tų kelių su Majos jaunyste susijusių scenų paaiškinimo, viskas yra ne taip ir blogai. Bent jau ši filmo dalis atrodė išdirbta.
Taigi, tęsiant apie personažus, jie buvo ne kokie. Maja, ant kurios pečių ir laikosi ši istorija, akimirksniu pasiverčia į savimi pasitikinčią moterį, kuri tampa labai žymios kompanijos konsultante. Ir kas gali tuo patikėti? Net ir jos graudinančiai skambanti istorija apie praeities nuodėmes nesukelia jokių emocijų. Nors, apie kokias emocijas gali kalbėti, kai nesimpatizuoji pačiam personažui?
Antraplaniai filmo veikėjai irgi kartoniniai bei nesukeliantys pozityvių akimirkų kaip žmonės. Nekalbu apie situacijas į kurias jei pakliūva, o apie bendrus portretus. Jų veiksmai tiesiog verti tikrų padugnių vardo.
Majos geriausia draugė Džoana tipinė puskvailė, kuri geriau suvokia, ko reikia Majai, nors pačios gyvenime dedasi visiška betvarkė. Ji geria, daug rūko, šneka nesąmones ir aišku keikiasi. Labai atgrasi moteris, labai. Jos vaikai aišku ne geresni. Bet jų čia beveik nebuvo, todėl net ir nesinori liesti šios temos. Žinau tik viena – gyventų ji Lietuvoje, tai iš jos būtų atimti vaikai.
Taip pat yra ir keli niekingi šunsnukiai, kurie daro tai, ką ir darytų bet kokiame tokio pobūdžio filme apie melą ir norą pasiekti kažką daugiau – bando pakenkti pagrindiniam personažui ieškant visokiausių kabliukų. Kaip sakau – 2000-ieji vėl su mumis.
Tiesa, užmiršau. Gi turi būti keli klounai, ant kurių laikysis dalis humoro. Ir tokiais tampa Majos pavaldiniai – Ariana ir Čeisas. Keista porelė, bet ji tikrai privertė ne kartą nusišypsoti.
Vieninteliais adekvačiais filmo personažais tapo įmonės, į kurią atėjo dirbti Maja, direktorius bei jo dukra. Jų dalies aš neliesiu, nes galiu netyčia išpasakoti ko nereikia. Bet jie tikrai paliko pozityvų įspūdį, nes šioje istorijoje jie ir buvo tais žmonėmis, iš kurių galima imti pavyzdį.
Pabaigai dar užsiminsiu apie humorą. Filme yra ne viena ir ne dvi juokingos scenos, kurios tikrai priverčia ir pasijuokti, ir ilgiau veide išlaikyti šypseną, bet ar tai yra ta komedija, kurią norėtum rekomenduoti kažkam? Deja, bet ne. Tai yra vienkartinis filmas, kurį galima pasižiūrėti ir namie. Todėl patariu pasitaupyti pinigus artėjančioms šventėms, nes visai netrukus kino teatrų repertuaruose pasirodys išties dėmesio verti kino projektai.
Techninė juostos pusė
Labai didelį pliusą iš manęs gauna šio filmo garso takelis. Man užteko išgirsti vieną dainą ir pamatyti jos pateikimą į bendrą šios istorijos kontekstą, kad pradėčiau judinti koją ir linguoti savo galvą. Be kalbų – hip-hopo legendų Salt‘N‘Pepa hitas „Push It“ yra tuo muzikiniu kūriniu, kuris niekada nepabos ir suteiks šarmo bet kam, kur jis bus panaudotas.
Kiti techniniai niuansai ne taip krito į akis. Kameros darbas labai standartinis tokio pobūdžio filmams. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie montažą. Garsas ir vaizdas suderinti tvarkingai, be jokių ypatingų manevrų iš šios juostos kūrėjų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Po trejų metų į didįjį kiną grįžusi Jennifer Lopez stebina tik dėl vieno – savo įspūdingos išvaizdos ir kūno linijų. Sunku patikėti, kad šiai moteriai jau beveik 50 metų. Visur kitur – tai ta pati Jennifer, kuri buvo sužavėjusi mus 2002 metų juostoje „Tai nutiko Manhetene“. Ir rolė panaši, ir tokia pat vaidyba.
Antrame plane buvo galima pamatyti Vanessa Hudgens, Milo Ventimiglia, Treatą Williamsą, Freddie‘į Stromą, Larry‘į Millerį, Charline Ly, Alaną Aisenbergą ir Leah Remini. Visi iš jų apart Leah Remini nepademonstravo nieko įdomaus ar išskirtinio. Jie tiesiog buvo kadre. Pastaroji privertė jos nekęsti visos peržiūros metu dėl savo bukos ir degeneratiškos rolės.
Verdiktas
„Antrasis šansas“ – visiškai neįpareigojanti romantinė komedija, kurioje galima atrasti nemažai pozityvių momentų, kaip ir detalių, kurios yra būdingos šimtams panašaus pobūdžio filmų apie gražiai gyventi norinčias Pelenes.
