„Idėja sukurti pasakojimą apie „mulus”, žmones, susiviliojusius lengvais, greitais pinigais ir iš Pietų Amerikos į Europą sutikusius pargabenti narkotikus, gimė prieš šešerius metus, Kolumbijoje, kuriant vieną iš kelionių projektų televizijai“, - apie dokumentinio filmo gimimą pasakojo M. Starkus.
Pamatyti M. Starkaus kūrinį šį vakarą atvyko Marijonas Mikutavičius, Ieva Daugirdaitė, Saulius Urbonavičius-Samas, Marius Berenis-Tru Sabaka, Mindaugas Ponomariovas-Ozis, Mindaugas Meškauskas, Edgaras Jankauskas, Jolanta Svirnelytė, Egidijus Rainys, Gidonas Šapiro, Vytaras Radzevičius ir daugelis kitų.
Neseniai apie filmą režisierius papasakojo ir LRT Plius laidoje „Už kadro“.
– O kaip gimė jūsų filmo idėja, Jūs daug keliaujate?
- Taip, būtent iš kelionių ir atsirado. Prieš šešerius metus pirmą kartą buvau Kolumbijoje ir bendravau su Jurgio Didžiulio seneliais. Laima Didžiulienė kažkada buvo garbės konsulė. Mes su ja kelis vakarus praleidome kartu, ji pasakojo įvairiausių istorijų ir pradėjo kalbėti apie mulus bei apie ten esančius lietuvius. Ir man kažkas įstrigo galvoje.
– Bet kelionėje daug įspūdžių būna, kodėl būtent ši tema?
- Ji turbūt labiausiai ir įstrigo, ji kitokia. Kai 10 metų keliauji, esi pasiruošęs įspūdžiams, bet maždaug žinai, kas būna. Kai kurios istorijos užkabina, kai kurios ne. Vėliau buvau Meksikoje, Panamoje, ten buvo panašios istorijos. Gali tai numesti pasakęs – „Kada nors“. Gali pabandyti padaryti – aš pabandžiau.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti?
- Pati tema turbūt diktuoja tai, kad tai nebuvo pasivaikščiojimas po parką sekmadienį. Mes kalbame net ne apie kitą Europos valstybę, ne apie Jungtines Amerikos Valstijas, mes kalbame apie Pietų Ameriką, kur taisyklės yra, bet jų kaip ir nėra. Kalbam apie sudėtingas aplinkybes, visai kitą kultūrą, kitą kalbą.
Visas filmas buvo sudėtingas, jis yra apie kalėjimą, apie žmones, kurie pateko į kalėjimą. Tai nėra sėkmės istorija. Tai buvo ilgai trunkantis komandinis darbas. Buvo daug sutapimų, daug pavykusių akimirkų, daug dienų, kada norėjosi tik keiktis ir eiti į alaus barą ir daugiau nieko nebedaryti. Bet toks gyvenimas.
– Ar ieškojote kažkokių kontaktų, pažįstamų, kurie gyvena ten?
Šalia visos komandos, kuri dirbo, buvo žmonės, kurie bendravo su kaliniais. Buvo žmogus, kuris atliko gan sudėtingą kastingo darbą.
– Reikėjo kastingo ir ten?
- Be abejo. Ateini į kalėjimą, tai ne į čempionų vakarėlį. Ir tam kalėjime sakai – „Norim papasakoti jūsų istoriją“. Čempionų vakarėlyje sakytų – „Štai aš, klauskit ko tik norit“, o ten geriausiu atveju sako – „Eikit, iš kur atėję“.
– Filme pasakojama apie mulus, o mulai yra žmonės, kurie bandė gabenti narkotines medžiagas, buvo suimti, ir tie kaliniai yra lietuviai. Kiek lietuvių dabar ten kali?
- Kintantis skaičius, labai sunku tiksliai sužinoti. Kai mes ėjome į kalėjimą, žinojome, kiek yra lietuvių. Juos sušaukia ir kalbiesi su jais, kai kurie nenori filmuotis, todėl iš karto atkrenta, kiti galbūt sutinka, bet nenori rodyti veido. Bet anoniminis pasakojimas nieko vertas, reikia tikrų žmonių, tikrų istorijų.
– Ar buvo tokių kadrų, kurie buvo nufilmuoti, bet nebuvo įdėti į filmą, nors buvo sunku ir gaila atsisakyti?
- Mes neturėjome labai daug iš ko rinktis, nes turėjome limituotą laiką ir lipdėm istoriją iš to, ką turėjom. Buvo keletas gražių scenų, bet teko aukoti, nes iškrito iš konteksto. Filmo kūrime ar knygos rašyme turi padaryti taip, kad tavo auditorija skaitytų, ar žiūrovas norėtų dar šiek tiek, o ne būtų persisotinęs ir galvotų, kada jau čia baigsis. Jei taip yra – blogai.
– Martynai, kas jūsų filme liko už kadro?
- Mums buvo milžiniška patirtis tvarkant visus tuos dokumentus, kada lemiamu metu reikia gauti dokumentą žmogui, kuris turi išskristi. Tuo pat metu derini reikalus, kad kažkoks pareigūnas rytoj turi palydėti, nes tokios taisyklės. Žodžiu, čia Pietų Amerika, čia „manjana“, o jei dar Peru žaidžia futbolą su kokia nors Naująja Zelandija, tai nieko nesitikėk! Bet kada tau pavyksta, po viso to sėdi ir galvoji – „Vau, kas čia buvo?“ Mes beveik trejus metus darėm šį filmą.
– Trejus metus?
- Tai čia laikmetis, duok Dieve, jeigu būtume turėję tiek laiko filmavimui, nes pats filmavimas tai buvo staigūs etapai, o visą kitą laiką – darbas elektroniniu paštu, skambučiai, derinimas, derinimas, kalbos, kalbos, kalbos. Aš net šiek tiek ispaniškai išmokau.
– Buvo momentų, kai jau sviro rankos?
- Buvo, bet tada supranti – vardan ko mes visa tai darom? Tiesiog susikaupi ir eini toliau. Taip atsiranda sportinis pyktis – „Nu ne, palauk!”. Taip ir teko eiti, vienos durys užsidarė, kitos atsidarė, kitų ieškojom.
– Kiek žmonių dirbo jūsų komandoje, kuriant šį filmą?
Mūsų komanda buvo maža, nes kuriant tokį filmą privalai būti mažas, mobilus, su mažom kamerom, mažom grupelėm – viskas turėjo būti staigu. Mes buvom penkiese, įskaitant kunigą Edmundą Putrimą, kuris iš Kanados kiekvieną kartą skraidydavo pas mus. Jo dėka labai daug kas pavyko, nes Pietų Amerikoje labai stipriai valdo katalikai. Bažnyčia ir vyskupai mums labai padėjo kovoti su biurokratija.
– Kiek truko nuo idėjos sugalvojimo iki įgyvendinimo?
Labai svarbu, jeigu yra gera komanda – darbas iš karto malonesnis ir greičiau dirbi. Manau, labai daug priklauso nuo komandos.
– Kokius žmones jūs sutikote?
- Čia mažiau šviesos šiame pasakojime ir mažiau optimizmo. Vienas iš filmo sakinių – „Kiek kainuoja akimirka beprotybės?“, akimirka, kai tu sutinki paimti daiktą ir jį kažkur atvežti. Paskui jau supranti, kad kažką ne taip darai, galų gale, atsiranda savisaugos instinktas, darosi baisu, bet jau esi supančiotas.
Daugeliui žmonių reikėjo greitų pinigų, kiti turėjo skolų, tretiems tai buvo nuotykis, ketvirti norėjo atostogų ir panašiai. Mulų istorijos unikalios, bet juos visus sieja tai, kad tau reikia pinigų dabar, greitai ir lengvai. Kiekvienas iš jų galvojo – „Su manim tai nenutiks, aš tai jau tikrai pralįsiu“.
