Ant patogios odinės sofos elegantiškai sėdi pilietis juodu sportiniu ir labai firminiu kostiumu. Pilietis žiūri „Don Žuaną“. Tuo pat metu minėtąjį pilietį, kuris vadinasi Donas Džonstonas (su T viduryje, kas yra labai svarbu) meta jo mylima moteris Šerė (akt. Julie Delpy). Mylima moteris susirenka beveik visus savo daiktus, pavadina Doną donžuanu ir nusitempia savo krepšį per labai švarų ir nepatogų tokiems veiksmams šaligatvį. Prieš mesdama poną Doną mylima moteris dar piktai pakomentuoja rausvą voką su raudonu rašalu užrašytu adresu. Taigi darosi beveik aišku, kad ponas Donas yra minėtasis donžuanas, nors jis dar ir nežino, kas parašyta tame rausvame laiškelyje, kurio spalva didžiai dera prie lyriškos rožių puokštės ant stalo. Ponas Donas toliau žiūri „Don Žuaną“. Po kurio laiko ramiai užmiega ant tos pačios patogios sofos. O kai pabunda, tai pajunta, kad jo gyvenimo būde vyksta kažkokios nelabai malonios ir jam visai nereikalingos permainos. Rausvojo vokelio turiniu susidomėjo pono Dono draugas bei kaimynas Vinstonas, laimingas penkių vaikų tėvas ir trijų darbų darbininkas, kuris dar domisi detektyvais, kelionėmis bei morale. Vinstonas išveja poną Doną į kelionę. Po praeitį, meilužes ir prisiminimus.

Donas Džonsonas su T viduryje yra aktorius Billas Murray, jį neseniai matėme puikiame filme „Pasiklydę vertime“. Ten jį kankino nemiga ir japonai. Čia jį kankina Vinstonas, kuriam reikalinga veikla, aiškumas ir atsakomybė. Ir filmas – aktoriaus benefisas, jis vienintelis personažas, kuris funkcionuoja kiekviename kadre. Toksai atsparus visiems dirgikliams pilietis, kuriam visai nereikia jokio bendravimo su pasauliu. Jam visai užtenka sekmadieninių vizitų pas kaimyną, kur už pietų stalo pabendrauja su šokoladinėmis jo atžalomis ir pasako kokį komplimentą jo vaisingai ir gyvybingai žmonai. Praeitis su meilės žygdarbiais, atnešusiais jam bonvivano reputaciją, dabar visai nebeįdomi. Bet režisierius tai reputacijai patvirtinti į savo filmą pakvietė kelias baisiai ryškias dabarties kino žvaigždes, kurios ir yra pono Dono praeities moterys. Lora (akt. Sharon Stone) netyčia įsileidžia jį į lovą, bet išlydi be jokio gailesčio. Dora (akt.Frances Conroy) galbūt dar puošiasi jo dovanotais perlais. Peni (akt. Tllda Swinton) apdovanoja kažkokių neaiškių marginalų smūgiu į akį ir nakvyne kukurūzų lauke. Karmen (akt. Jessica Lang) papasakoja apie seniai nusibaigusį mylimą šunį Vinstoną ir naują pašaukimą, kurį Vinstonas jai padovanojo. Apie patį poną Doną damos prisiminti nenori. Apie bendrą jų praeitį ir jos rezultatus taipogi.

J.Jarmuschas šį kartą pasirinko klasikinį amerikiečių kino žanrą – kelio filmą, kuris apsimeta melodramatiška komedija. Su kažkur klaidžiojančiu hipotetiniu sūneliu ir glėbiais rausvų gėlių puokščių. Ir kalba jis tame filme apie tai, kad žmonėms yra velniškai sunku bendrauti, apie tai, kad vyrai ir moterys apskritai kalba skirtingomis kalbomis ir visai neaišku, kokia buvo kalba, kuria jie bendravo praeityje. Gal toji universali, kuria pradeda aiškintis paauglė Lolita (!) ir vienintelį aiškų skyrybos ženklą pademonstruoja ant riesto pasturgaliuko. Lengviausia bendrauti su praeitimi, patikimai prislėgta sunkiu kapinių akmenuku – paprasčiausiai pagarbiai padėti tas iki šleikštumo rausvas gėlytes su tokiu pat kaspinu ir nepamatyti jokios reakcijos. Saugu, miela ir taip romantiška. Visos novelės baisiai išradingos, kandžios ir ironiškos. Visose yra po kokią detalytę, sukeliančią didžiai intelektualų kikenimą. Nuo surūdijusios rausvos rašomosios mašinėlės žalioje žolėje iki savimi patenkinto katino Ramono, įtariančio apie slaptus Dono kėslus. Dialogai trumpi, konkretūs, labai sąmojingi ir aštrūs. Laimingos pabaigos filme nerasite. Režisierius nelabai pasitiki žmonių sugebėjimu keistis. Na paklajojo ponas Donas po savo gyvenimą automobiliais, lėktuvais ir prisiminimais. Sugrįžo su ta pačia veido išraiška ir išvada – praeities nebėra, ateitis dar neatėjo, lieka tik dabartis. O dabartyje yra labai gerai sėdėti ant sofos ir žiūrėti į televizoriaus ekraną. Pasaulis tavo namuose, kuriems galams į jį eiti.

Tik va, pabaigoje nukirpdamas stambų savo herojaus planą, režisierius tam herojui lyg ir atkeršija – palieka sutrikusį žvilgsnį, kurio tas nulydi iš visų jėgų skuodžiantį jaunikaitį. O gal ten ir buvo tas sūnelis iš rausvojo laiško. Ir gal ponas Donas Džonsonas su T viduryje dabar taip spoksos į visus klajojančius devyniolikamečius...o gal ir ne. Juk su žmonėmis taip sunku bendrauti.