Menininkas Larsas – menininkas Džekas, ar bent jau norintis juo būti. Žmonių kūnai – tai įrankis kūrybai, įrankis leidžiantis pasireikšti jo vidiniam kūrėjui, rašoma pranešime spaudai.
Lyginamas su filmu „Amerikos psichopatas“ (American Psycho, 2000), vaizduojančio amerikietiškos svajonės išugdytą serijinį žudiką, kuris tikrai nesukėlė malonių emocijų, „Namas, kurį pastatė Džekas“ šokiruoja ne ką mažiau. Šiame filme taip pat rodomas serijinis žudikas (akt. Matt Dillon), krauju laistantis, bet dėl savo obsesinio kompulsinio sutrikimo visada jį kruopščiai išvalantis, Vašingtono miestą. Jo aukos yra ganėtinai erzinančios moterys, o ir be vaikų žalojimų neapsieinama.
Jau pats filmo veikėjo vardas nurodo, kad čia yra sąsajų su legendine asmenybe – Džeku Skerdiku. Tačiau L. von Trieras įkvėpimo sėmėsi iš Alano Moore‘o grafinės novelės „Iš pragaro“, kurioje Džekas vaizduojamas kaip išsilavinęs gydytojas, žmogžudystes lyginęs su garsiojo Londono bažnyčių architekto darbais.
Filmo veiksmas nukelia žiūrovą į 8-9 dešimtmečio Vašingtoną. Penkios istorijos, kuriose Džekas auga ir vystosi kaip serijinis žudikas. Psichopatas, mizantropas, šaltakraujis pagrindinis filmo veikėjas į savo darbą žiūri kaip į meną. Jis siekia būti architektu. Džeko kūryba yra žiauri ir tamsi. Tačiau menininkui juk leidžiama viskas?
Sakoma, kad kelias į pragarą gerais norais grįstas. Tačiau nepanašu, kad Džekas turi gerų norų. Nebent jo „kūrybą“ galėtume vertinti, kaip kažko aukštesnio siekimą. Jo kelias veda į pragarą, o galbūt per pragarą. Panašu, kad pats gyvenimas L. von Triero požiūriu yra pragaras.
„Namas, kurį pastatė Džekas“ nėra patogus filmas. Tačiau ar galime ko nors kito tikėtis iš L. von Triero? Psichologinis siaubo filmas atvirai rodo kraupias žudymo scenas, kurias atlieka emocijų stokojantis Džekas. Filmas puikiai tinka tiems, kurie mėgsta kruvinas siaubo istorijas ir L. von Triero kūrybą. Bet kokiu atveju abejingų čia neliks.
„Namas, kurį pastatė Džekas“ kino teatruose nuo lapkričio 30 d.
