Apie ką mes čia…
Daug vilčių teikiantis bėgikas Saulius vieno svarbaus bėgimo metu sunegaluoja ir neužbaigia pradėtos distancijos. Po šio skaudaus įvykio vaikinas priverstas važiuoti atstatyti savo sveikatos į už miesto įsikūrusią paauglių sanatoriją, kurioje jis susipažįsta ir su kitais panašias bėdas turinčiais jaunuoliais.
Tarp jų Saulius pastebi paprastą, bet labai žavią merginą Mildą, kuri jam patiko iš pirmo žvilgsnio. Netrukus ir Milda pradeda domėtis Sauliumi. Tačiau nežinia, ar jaunuoliai sugebės pasidžiaugti jaunyste, meile ir kitais gyvenimo malonumais, kai jų gyvenimo laikrodis tiksi sparčiau nei sveikų žmonių.
Kūrinio turinys
Štai, per nepilną mėnesį sulaukėme dar vienos lietuviškos kino premjeros, kuri kardinaliai skiriasi nuo dviejų pastarųjų juostų – pagirtino Tado Vidmanto režisuoto projekto „Lietuviški Svingeriai“ ir kalėdine atmosfera pulsuojančios komedijos „Melagiai“. Visgi čia jau yra drama, kurią ir vertinti reikia kitaip nei komedinius filmus.
Asmeniškai nesu didelis šiuolaikinių lietuviškų dramų gerbėjas, nes dauguma iš jų yra tokios nuobodžios, jog jas bežiūrint galima tiesiog nusmigti lygioje vietoje. Žiūrint tokius filmus kaip „Šerkšnas“, „Amžinai kartu“, „Senekos diena“ ar „Kvėpavimas į marmurą“ tiesiog atrodo, kad kai kurie kino režisieriai kuria filmus tik sau ir keliems savo draugams „menininkams“, o ne žiūrovams, į kiną atėjusiems palaikyti lietuviškos produkcijos. Vien dėl to stengiuosi kuo dažniau apeiti tokius pilkus ir dėmesio nevertus projektus.
Tačiau pamačius filmo „Širdys“ anonsą maloniai nustebau, nes jis mane tikrai sudomino. Istorija atrodė pakankamai šviežia, atsižvelgiant į lietuviško kino realijas, o taip pat nemažas viltis šiam projektui suteikė pats režisierius Justinas Krisiūnas, kurio pastarasis darbas „Dėdė, Rokas ir Nida“ buvo labai šviesiu 2015 metų įvykiu Lietuvos kino padangėje. Todėl tikėjimas šiuo jo nauju projektu buvo ir jis buvo tikrai nemenkas.
Aišku, galima būtų pasakyti, kad anonsai tam ir yra skirti, kad galėtų sudominti potencialų kino teatro lankytoją. Ir Jūs būsite teisūs. Bet nepamirškime, kad tai lietuviško filmo anonsas. Dažniausiai lietuvių kino kūrėjai nemoka net ir sukalti gerai atrodančio klipo, kuris nepabostų po 30 sekundžių rodymo, o ką jau kalbėti apie pilnametražį projektą, kuris priverstų kino salėje išsėdėti dvi valandas. Šiuo atveju gavosi dvejopas jausmas. Anonsas buvo išties įtraukiantis, o filmas dviprasmiškas.
Eidamas žiūrėti dramos tikiuosi stiprių personažų, įdomios istorijos ir aišku noriu sulaukti kažkokio gero pamokslo, kuris galbūt priverstų į tam tikrus dalykus žiūrėti šiek tiek kitaip. Ir šiame filme viskas iš to ką paminėjau kaip ir yra, tik ar tai pateikta taip, kad tu tuo patikėtum? Deja, bet ne.
Pirmiausia pakalbėsiu apie personažus, kurie sudarė esminį pamatą šiai istorijai. Pagrindinis filmo herojus Saulius – apgailėtinas tipas, kuris mato tik save, kuris myli tik save ir kuriam rūpi tik jis pats. Ir jeigu jis bando kažką pakeisti savo gyvenime, jis anksčiau ar vėliau grįžta prie to paties – savęs mylėjimo. Todėl jokio progreso stebint šį veikėją nesimato, nes tu juo paprasčiausiai netiki. Netiki jo daromais sprendimais, netiki jo pokalbiais su jam patinkančia mergina, netiki jo draugyste su keliais sanatorijos vaikinais. Ir jis turi būti pavyzdžiu žiūrovui? Tikrai ne.
Užtat tikru pavyzdžiu tampa vienas iš sanatorijos auklėtojų Andrius, kuris siužetinės linijos metu visais įmanomais būdais bando padėti savo globotiniams surasti tinkamą gyvenimo kryptį. Ironiška, nes padėdamas kitiems, jis nesugeba padėti nei sau, nei savo žmonai. Todėl atsižvelgiant į Andriaus pateikimą, galėčiau drąsiai pasakyti, jog čia buvo pats natūraliausias ir geriausiai išreikštas personažas šiame filme. Manau kiekvienas iš mūsų pažįsta tokį Andrių, kuris yra geras kitiems, bet ne savo artimiausiems.
Prie stipresnių teigiamų personažų filme prisidėjo sanatorijos direktorius bei Andriaus žmona. Gal pasireikšti jie ir neturėjo pakankamai daug ekraninio laiko, bet keliose scenose jie sugebėjo užgožti visus kitus herojus.
Mildos personažas blankus, nors iš šono jos istorija atrodė žymiai patrauklesnė už Sauliaus ar kitų vaikų. Man netgi buvo sunku suvokti, ką jau ten tokio joje iš pirmo žvilgsnio pamatė Saulius, kad jam suvirpėjo... širdis. Suvirpėjo širdis. Bet tiek to. Ne apie skonį moterims čia yra kalba.
Tai pat filme yra ir antagonistų arba kitaip tariant chuliganų, kurie bandė sukiršinti pagrindinius herojus ir neleisti jiems vystyti romantinių santykių. Ir čia aš tikrai turiu ką pasakyti. Jeigu filmo veiksmas rutuliotųsi dabar, viskas būtų gerai. Tačiau filmo istorija vystoma paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai ir žmonės buvo šiek tiek kitokie, ir, žinoma, banditai buvo kitokie. Man atrodo, kad filmo režisierius nebuvo susidūręs su 90-ųjų chuliganais, nes kitaip jų paveikslas būtų visiškai kitoks. Tai, ką mes pamatėme čia, yra tikrų tikriausia parodija. Toks „vierchas“ ateitų į rajoną, kuriame aš gyvenau ir bent sekundei pažiūrėtų į vietinius vaikus, jį jau po kelių minučių išneštų iš kiemo tie patys vaikai. Jau nekalbu apie rimtus bernus. Todėl patikėti tokiais snargliais, kurie bando įvesti savo tvarką sanatorijoje yra neįmanoma, nes jie kelia juoką, o ne išgąstį.
Tiesa, ne vien chuliganai filme buvo blogi. Vienas iš sanatorijos auklėtojų pravarde „Snapas“ taip pat įrodė, koks jis yra išgama ir niekingas padaras, nemokantis civilizuotai bendrauti su jį supančiais žmonėmis. Įdomus veikėjas, kuris daugumai scenų suteikė įtampos ir dramatizmo.
Aišku, balansas tarp gerai ir blogai pateiktų personažų čia yra išlaikomas ir dar dėl kelių žmonių. Jais tampa trys Sauliaus kambariokai, kurie kaip ir auklėtojas Andrius yra pakankamai žmoniški. Tai paprasti vaikinai, kurie suteikė kai kurioms scenoms nemažai peno apmastymams. Ir jie visi juostos metu keičiasi. Net keista, kad antraplaniai herojai čia turi daugiau reikšmės už pagrindinį duetą – Saulių su Milda.
Bet be personažų, filmas mums negali beveik nieko doro pasiūlyti, nes viskas ir laikosi ant Sauliaus, Andriaus, Mildos ir kitų herojų pečių. Pats pasakojimas nėra kažkoks ypatingai naujas. Žvelgiant į jį galima prisiminti ne vieną ir ne du panašius projektus, kurie atkeliavo iš Holivudo ar Europos. Bet blogiausia čia yra ne tai.
Mano nuomone didžiausiais minusais filme tapo nulaižytas siužetinės linijos pateikimas ir jo trukmė. Filmas yra tiesiog per ilgas, todėl sulaukus trečiojo akto darosi nuobodu. Jeigu būtų atsisakyta paskutinių trijų scenų, o pabaiga būtų šiek tiek perdaryta su ta mintimi, kad žiūrovai patys galėtų pasirinkti per savo prizmę matomą tiesą, efektas būtų žymiai stipresnis. Pavyzdžiui „Kuždesių sala“ bei „Pradžia“ irgi turi atvirus finalus, kurie tapo išties stipriomis šių filmų dalimis. Aišku, Justinas Krisiūnas ne Christopheris Nolanas ar Martinas Scorsese, bet net nereikia būti jais, kad sukurti tikrai stiprų finalą. Ypač, kad jis čia tikrai buvo. Tik po jo dar buvo pridėtos visiškai nereikalingos scenos, kurios sugriovė išties prasmingą šios istorijos apibendrinimą.
Visumoje, tai nėra bloga drama. Filme yra nemažai šviesių akimirkų, kurios nors ir nesugeba sugraudinti, bet užtat leidžia maloniai stebėti rodomas jaunų žmonių situacijas būnant sanatorijoje. Kartais net ir su humoru, todėl didelis ačiū režisieriui, kad bent jis nebandė mums pateikti dar vieno depresija kvepiančio niekalo, o sukūrė tikrai žiūrimą, nors ir turintį savus minusus projektą, kuriame pakankamai neblogai yra vystoma mintis apie gyvenimo svarbą.
Techninė juostos pusė
Vertindamas lietuvišką kino produkciją dažniausiai atkreipiu dėmesį į kameros darbą. Ką jau ką, bet lietuviai filmuoti tikrai moka. Ne išimtis ir „Širdžių“ operatoriaus Juliaus Sičiūno atliktas darbas, kurio nufilmuoti gamtos kadrai kartais privertė išsižioti iš nuostabos.
Taip pat paminėčiau smagų garso takelį, atkeliavusį tiesiai iš 90-ųjų, bei visai gerą montažą. Scenos čia buvo pakankamai gerai sudėliotos, dėl ko istorija išlaikė vientisą pasakojimo tempą. Ir jeigu ne mano anksčiau paminėtos trys finalinės scenos, viskas būtų pateikta žymiai efektingiau.
Kostiumai, grimas, šukuosenos... Šie techninės pusės aspektai pridavė pakankamai daug natūralumo jausmo bendrai vizualinei daliai. Čia lyg būtume nukeliavę į ne tokią tolimą praeitį, kurioje dauguma iš mūsų augo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jau ne kartą buvau sakęs, kad didžiule problema lietuviškame kine yra aktoriai ir jų teatrinė vaidyba. Šiame filme yra šiek tiek kitaip. Nesakau, kad tai yra „Oskarų“ verti pasirodymai, bet jie visiškai nerėžė akių.
Man patiko paprastas, bet nuoširdus Rolando Kazlo pasirodymas Andriaus vaidmenyje, patiko ir Algirdo Gradausko įkūnytas „Snapas“, o taip pat ir sanatorijos direktoriaus personažas, kurį suvaidino Liubomiras Laucevičius.
Jauni aktoriai irgi buvo savo vietose. Gal kažkur buvo nenatūraliai pateiktos emocijos, kažkur buvo nugrybauta, bet bendrai nė vienas iš filme pasirodžiusių jaunos kartos aktorių nekliudė.
Verdiktas
„Širdys“ – pakankamai rimtą potekstę turinti drama, kuri kartais sugeba ne tik prajuokinti, bet dar ir suteikti visai malonią, nors ir tam tikrais momentais užtęstą peržiūrą apie sergančių jaunų žmonių meilės, draugystės ir jų asmeninio noro gyventi peripetijas.
Filmo anonsas:
