Vien per pastaruosius keletą metų Lietuvos kino teatrai pademonstravo tokių išskirtinių grupių kaip „Take That“, „Nirvana“, „The Rolling Stones“, „Metallica“, „Muse“, „Coldplay“, „Black Sabbath“ filmus-koncertus, kurie pritraukė itin rimtą publiką. Būtent tai leido stebėti šias juostas su labai dideliu malonumu.

Tačiau ne vien suaugę ir gerą muzikos skonį turintys žmonės galėjo džiūgauti nuo gerbėjų perpildytose kino salėse. Kine be mano paminėtų atlikėjų buvo demonstruojami ir paaugliams skirti Justino Bieberio bei „One Direction“ filmai-koncertai, kuriuos atkentėti galėtų ne kiekvienas adekvatus žmogus.

Žinau, ką sakau. Teko man apsilankyti tiek „One Direction: Tai mes“ bei „Justin Bieber: Tikėk!“ filmuose ir susidaryti savo nuomonę, kad baisiau už jų muziką gali būti tik jų gerbėjai. Tiek daug spiegiančių, klykiančių, šokančių ir akis draskančių mažamečių dar reikėtų gerai paieškoti. Ir tai, vargu ar kur nors rastum tokią publiką.

Todėl DELFI buvau paprašytas apsilankyti naujame panašaus pobūdžio projekte „BTS: Filmas“, nusiteikiau lygiai taip pat, kaip ir eidamas į jau mano paminėtus filmus. Tik šiuo atveju dar ėjau būdamas visiškai tuščiu lapu, nes apie grupę iš Pietų Korėjos „BTS“ nič nieko nežinojau.

Pirmos akimirkos kino salėje buvo lygiai tokios pačios, kaip ir per Justino Bieberio filmą. Patikėkite manimi, pusantros valandos buvimas tarp spiegiančių paauglių gali turėti rimtų pasekmių. Bet, prasidėjus filmui, salė kažkaip nurimo. Nesakau, kad nebuvo šurmulio, bet jis buvo pakenčiamas. Tai labai nustebino ir netgi nuteikė visai ramiai peržiūrai.

Pati juosta, kurioje iš dalies yra pasakojama apie septynių grupės „BTS“ narių kasdienybę ir tuo pačiu pristatomas jų įspūdingai atrodantis koncertinis turas, atrodė pakankamai natūraliai ir nuoširdžiai. Man, kaip žmogui, kuris visiškai nebuvo susipažinęs su šių vaikinų kūryba, tai ir paliko labai teigiamą įspūdį. Tai buvo aiškiai, paprastai ir be jokių išsikalinėjimų iš savo gerbėjų pristatytas pasakojimas, kuriame net ir tokie žali žiūrovai kaip aš galėjo suvokti šių vaikinų sėkmės formulę.

Žinoma, jaunoms panelėms labai yra svarbi išvaizda, nekasdienis stilius ir mieli balsai, kurie savo saldumu sužavėtų net ir vienaragį, bet asmeniškai man čia buvo svarbūs dainų tekstai. Taip, jie banalūs, jie pernelyg cukriniai, bet tuo pačiu metu jie ir labai nuoširdūs. Todėl jeigu turėčiau dukrą, norėčiau, kad ji klausytųsi „BTS“, o ne neapykanta persmelktų tekstų atlikėjų kaip koks XXXTentacion ar Machine Gun Kelly.

Malonu ir tai, jog „Burn the Stage“ filmas neprailgsta. Jame skamba ne tik patys populiariausi grupės kūriniai, bet dar ir daugelis kitų, kurie irgi yra malonūs ausims. Aišku, prie gero poveikio prisideda labai dinamiškas vaizdo montažas, kuris priverčia pasijusti lyg būtum su grupe ne tik užkulisiuose, bet dar ir jų surengtame koncerte.

Tai tikrai pakankamai smagus jausmas. Ypač dar ir dėl to, jog salėje kartu su jais dainavo nemažai žiūrovių. Pasikartosiu – DAINAVO, o ne rėkė kaip per Justino Bieberio filmą.

Prie bendro poveikio prisidėjo ir sustiprintas garsas, kuris leido išspausti maksimalią galią ir vaikinų pasirodymų koncertų metu.

Scenos, kuriose buvo atliekamos dainos, irgi padarė gerą įspūdį. Akivaizdu, kad į jų šou yra investuojami milžiniški pinigai, todėl ir poveikis yra išties galingas. Netgi visai būtų smagu atsidurti jų gyvo garso koncerte ir pasimėgauti pačiu šou. Bent jau sprendžiant iš filmo, dėl to tikrai netektų nusivilti.

Apibendrinus, nes daug kalbėti apie filmą-koncertą yra beprasmiška, pasakysiu, jog juosta man padarė tikrai gerą įspūdį. Bent jau ją žiūrint kino salėje. Ir nors nesu tokios muzikos šalininkas, puikiai suprantu, dėl ko „BTS“ yra taip mylima milijonų žmonių visame pasaulyje.

Jeigu galėčiau lyginti su kitomis vaikinų grupėmis, „BTS“ man labiausiai asocijuotųsi su legendiniais „Backstreet Boys“, kurie savo populiarumo laikais pasiekė ne ką mažiau. Bet, ar ši Pietų Korėjiečių grupė kada nors taps tokiu kultu kaip kokie „Queen“, „The Beatles“ ar „The Doors“ ar tie patys mano paminėti „Backstreet Boys“, abejoju.

Tai yra tiesiog šių dienų greito vartojimo produktas, kuris po kokių 15-20 metų bus užmirštas, o scenose karaliaus kiti berniukai-saldainiukai.

O kol kas, linkiu šiems vaikinams ir toliau išlikti populiarumo viršūnėse, nes iš dabartinių tokio pobūdžio grupių jie yra tikrai geriausi.

Filmo anonsas: