Apie ką mes čia...

Gavusi skubią užduotį pavogti iš JAV nacionalinės saugumo agentūros serverių itin pavojingą programą geniali švedų programišė Lisbet Salander patiria tikrą fiasko. Programa atsiduria labai blogų žmonių rankose, kurie nori ją parduoti nežinomam pirkėjui. Nenorėdama sukelti chaoso pasaulyje Lisbet nusprendžia panaudoti visą savo talentą ir ją atgauti. Ji net nenutuokia, jog tai bus ne tik pats sudėtingiausias darbas jos gyvenime, bet dar žūtbūtinė misija, paliesianti jos praeitį.

Kūrinio turinys

Kai 2009 metais kino ekranuose pasirodė tarptautinio pripažinimo sulaukusi Stiego Larrsono literatūriniais kūriniais paremta „Millennium" trilogija, niekas net negalėjo pagalvoti, jog vos po dvejų metų Holivudas sugebės sukurti nuosavą šios išties įdomios istorijos versiją.

Filmo „Mergina su drakono tatuiruote", kuris turėjo tapti solidžiu pamatu būsimai trilogijai, režisieriumi tapo iš trilerių „Septyni", „Kovos klubas" ir „Zodiakas" žinomas Davidas Fincheris. Jis sugebėjo sukurti ne tik tamsesnį, bet ir masiniam žiūrovui patrauklesnį filmą, kuris laikė įtampoje virš pustrečios valandos. Tačiau, nors filmas ir buvo puikiai sutiktas žiūrovų bei kritikų, gavo nemažai nominacijų prestižiniuose kino apdovanojimuose, jis nepateisino finansinių studijos „Sony" lūkesčių.

Juosta, kuri kainavo 90 milijonų dolerių, visame pasaulyje užsidirbo tik 236 milijonus. Toks rezultatas netenkino filmo kūrėjų, todėl jų entuziazmas imtis antrosios knygos „Mergina, kuri žaidė su ugnimi" ekranizacijos akimirksniu išgaravo. Vienintelis Davidas Fincheris dar tikėjo, jog studija apsigalvos ir leis jam sukurti tęsinį, bet su metais ir jis palaidojo savo viltis pristatyti žiūrovams antrąją dalį, kuri jam pačiam buvo pati įdomiausia iš visos Stiego Larrsono trilogijos.

Ir kai jau viltys dar kartą pamatyti Lisbet Salander kino ekranuose buvo seniai palaidotos, studija „Sony" 2017 metais maloniai nustebino. Buvo nuspręsta duoti dar vieną šansą šiai istorijai. Tik šįkart į prodiuserių akiratį pateko ne Stiego Larrsono kūriniai, o 2015 metais išleista rašytojo Davido Lagercrantzo knyga „Mergina voratinklyje", kurioje buvo pratęstas mums visiems žinomas pasakojimas.

Prisipažinsiu, eidamas į šį filmą visiškai nebuvau susipažinęs su šia ketvirta „Millennium" ciklui priklausančia knyga, todėl nežinojau ko tikėtis. Būtent dėl šios priežasties šią Federico Alvarezo režisuotą juostą vertinsiu per kino prizmę lygindamas ją su kitomis jau pasirodžiusiomis ekranizacijomis.

Naujasis filmas savo pasakojimo maniera labai skiriasi nuo švedų trilogijos, tiek ir nuo Davido Fincherio juostos. Čia jau nebeliko tos puikiai įgyvendintos detektyvinės atmosferos, kuri iki pat galo neleisdavo nuspėti siužetinės linijos eigos. Todėl vietoje detektyvo su trilerio elementais, žiūrovai gauna pakankamai supaprastintą veiksmo juostą, kurioje dominuoja šnipų tema.

Taip, perskaitėte teisingai. Čia yra ne detektyvinė istorija, o eilinis šnipų filmas, kuris akivaizdžiai buvo įkvėptas ne tik Davido Lagercrantzo kūrinių, bet dar ir tokių žymių filmų kaip Džeimso Bondo epopėjai priklausantys filmai „Operacija Skyfall" bei „Spectre". Neatmetu ir to, jog kai kurios detalės buvo paskolintos ir iš „Džeisono Borno" kino juostų.

Dėl to peržiūra tampa gal ir gyvesnė, bet ne tokia intriguojanti kaip anksčiau matyti filmai. Viskas žiūrovams yra tiesiog pateikiama kaip ant lėkštutės, todėl įsigilinti į rodomą istoriją netenka, nes nuo pat pradžios mums yra pateikiamas bendras vaizdas į pagrindinį siužetinės linijos konfliktą.

Herojai filme taip pat nėra įdomūs, nes jie neatsiskleidžia kaip asmenybės. Ir čia buvo didžiausia šio filmo kūrėjų klaida. Kodėl? Nes filmas pirmiausiai yra pristatomas kaip savarankiškas pasakojimas, kuriame dominuoja Lisbet Salander. Tačiau žiūrovas, kuris nėra susipažinęs su knygomis ir jų ekranizacijomis, ateidamas į filmą tiesiog daug ko nepagaus. Jam bus sunku suprasti, kodėl Lisbet Salander yra ieškoma, kokie ryšiai ją sieja su žurnalistu Mikaeliu Blomkvistu ir išvis, kodėl ji yra tokia, kokia yra.

Lisbet Salander portretas šioje juostoje yra labai paviršutiniškas. Mes žinome, jog ji rūko, turi tatuiruotes, kartais miega su moterimis ir laisvalaikiu baudžia niekšus vyrus, bet pateikti psichologinį jos portretą nebuvo lemta. Gal tik pačioje pabaigoje šiek tiek atsiskleidžia jos uždaras charakteris.

Kiti filme pasirodę personažai buvo blankūs ir tiesiog užspausti siužetinių vingių sūkuryje. Labiausiai nuvylė Mikaelis Blumkvistas, kuris filme atrodė kaip koks nevykėlis, kuris buvo įkištas tik tam, kad jis bent kažkiek būtų susijęs su Lisbet darbeliais. Jau nekalbu apie antagonistę. Čia iš karto prisiminiau mano paminėtus „Bondiados" filmus ir Silvos bei Blofildo personažus. Trumpai tariant, jeigu jie pasimylėtų ir jiems gimtų vaikas, tai jis būtų tiek vizualiai, tiek ir charakteriu panašus į Kamilę.

Iš pozityvių šios istorijos akimirkų galima būtų išskirti vieną labai svarbų šios istorijos elementą – Lisbet praeitį. Bent kažką naujo buvo galima sužinoti apie šį išties daugiasluoksnį personažą. Bet bendras to pateikimas buvo itin banalus ir daug kartų jau matytas kituose filmuose. Nesinori man išduoti, bet tai susiję su blogiečiu ir jo santykiu su pagrindine heroje.

Tiesa, atmetus visas pretenzijas į labai paprastą istoriją, filmas veža dėl savo neblogo veiksmo. Žinoma, jis neprilygsta nei „Borno" serijos filmams, nei tuo labiau didingai atrodantiems „Bondiados" epizodams, bet jis yra malonus akims dėl dažnų muštynių, įtampos nestokojančių gaudynių ir patrauklių susišaudymų.

Apibendrinant – filmas yra labai nelygus. Nei tai toks tamsus ir intriguojantis trileris, kokį mums 2011 metais pristatė Davidas Fincheris, nei tai labai geras veiksmo žanro atstovas, kuris bandė lygiuotis į Džeimso Bondo filmų seriją. Tai tiesiog dar vienas greitai užmirštamas projektas, kuris suteikia tikrai pakankamai neblogą ir nenuobodžiai atrodančią pramogą kino salėje.

Galbūt tai dar ir dėl to, kad knyga nusileidžia originaliai Stiego Larrsono parašytai trilogijai? Bet neskaičius negalima lyginti. Teks matyt įsigyti Davido Lagercrantzo kūrinį ir pačiam įsitikinti, ar čia kūrėjų aplaidumas sukurti tokį neįsimintiną filmą, ar visgi pati knyga yra silpna savo neišvaizdžia istorija.

Techninė juostos pusė

Užtat techniniai filmo rodikliai mane sužavėjo. Labai gerai dėka pilkesnės spalvų paletės buvo atkurta šaltai atrodanti skandinaviškiems filmams būdinga atmosfera. Žinoma, aplinka, grimas, dekoracijos ir herojų šukuosenos irgi prie to prisidėjo. Toks stilingai švediškas vaizdas čia yra ir dėl to reikia dėkoti žmonėms, kurie buvo atsakingi už filmo meninį apipavidalinimą.

Kameros darbu irgi negalima skųstis. Mano nuomone, čia buvo visai tvarkingai nufilmuotas veiksmas – pradedant gaudynėmis ir užbaigiant neblogai surengtais susišaudymais. Todėl išoriškai juosta paliko išties malonų įspūdį.

Garso takelis neįsimintinas. Čia nors ir buvo trileriams būdingų skambesių, bet jiems nepavyko sukruti tokios įtampos, kuria mes galėjome mėgautis anksčiau pasirodžiusiuose filmuose. Jau nekalbu apie juostos įvadinę dalį. 2011 metais Davido Fincherio sukurtoje juostoje galėjome ne tik matyti labai įspūdingą intro, bet dar ir girdėti prie jo priderinta legendinės grupės Led Zeppelin hitą „Immigrant Song". Čia ne tik, kad vizualiai intro buvo silpnesnis, tai dar ir kūrinys kažkoks blankus.

Garso montažas stiprus, kaip ir priklauso veiksmo filmams. Vaizdo montažas irgi neapkrauna peržiūros. Gal kartais tik pernelyg greitai buvo pereinama nuo vienos scenos prie kitos. Dėl to įsijautimas į bendrą istoriją buvo pakankamai skubotas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galėčiau teigti, jog visame filme yra tik vienas aktorius – Claire Foy, kuri savo charizma užgožia kitus juostoje pasirodžiusius žmones. Aktorei išties visai gerai pavyko įkūnyti savo vaidinamą heroję.

Aišku, galima sakyti, jog jos personažo pateikimas nusileido Noomi Rapace bei Rooney Mara įkūnytiems Lisbet Salander prototipams, bet čia tikrai ne aktorės kaltė, o juostos scenaristų ir režisieriaus, kurie nesugebėjo deramai įsigilinti į šį įdomų ir daugiasluoksnį personažą.

Antraplanėse rolėse filme pasirodė Sylvia Hoeks, kuriai teko pasirodyti antagonistės vaidmenyje. Visai įtikinamas pasirodymas, nors kaip jau sakiau, ne toks ryškus kaip Claire Foy.

Vyriškas aktorių ansamblis nenustebino. Filme labai jau neišvaizdžiai vaidino Sverriras Gudnasonas, Lakeithas Stanfieldas, Cameronas Brittonas ir Stephenas Merchantas. Tik pastarasis iš jų dar leido pasimėgauti savo vaidyba. Bet čia nieko keisto – Stephenas puikus komedinis ir draminis aktorius.

Verdiktas

„Mergina voratinklyje" – filmas, kuris visomis prasmėmis nusileidžia tiek intriguojančiai originaliai trilogijai, tiek ir nuostabiai Davido Fincherio 2011 metais pristatytai juostai. Tačiau, nors filmas ir nesukelia jokių didelių emocijų, tai visgi yra pakankamai nenuobodus, skandinaviškų filmų atmosferą skleidžiantis ir nemažai veiksmo turintis kino projektas, kuriame visą savo talentą demonstruoja charizmatiškoji Claire Foy.