Apie ką mes čia…
Dirbantis purviną darbą oro uoste Farrokhas Bulsara net negalėjo įsivaizduoti, jog visai netrukus apie jį sužinos visas pasaulis. Ir visa tai dėl to, jog vieną vakarą tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku jis susipažino su grupės „Smile“ atlikėjais – Brianu May‘umi ir Rogeriu Tayloru. Ši lemtinga pažintis pakeitė jų gyvenimus. Taip gimė grupė „Queen“, taip gimė legenda apie Freddie Mercury.
Kūrinio turinys
Biografinės dramos apie muzikantus visuomet traukdavo žiūrovų dėmesį, nes juose buvo bandoma parodyti tą trapią ir labai žmogišką jų pusę, o ne blizgančiai atrodantį melą. Būtent todėl tokias juostas kaip „Rėjus“, „Ties jausmų riba“, „Rožinis gyvenimas“, „The Doors“ ar net „Tiesiai iš Komptono“ yra malonu žiūrėti dėl daugelio priežasčių – puikios muzikos, personažų santykių, nemaloniai atrodančios tikrovės ir, žinoma, dėl atvirų scenų, be kurių nebūtų įmanoma įsigilinti į rodomą visumą.
Tokiu filmu turėjo tapti ir biografinė juosta apie beveik 250 milijonų įrašų visame pasaulyje pardavusią grupę „Quuen“ bei jos lyderį Freddie Mercury, kuris paliko šią nuodėmingą žemę 1991 metais.
Beveik trisdešimt metų Holivudo kino studijos bandė įkalbėti likusius grupės narius Brianą May‘ų ir Rogerį Taylorą suteikti galimybę ekranizuoti jų ir jų draugo gyvenimus. Tačiau be rezultato. Ledai pasistūmėjo tik 2013 metais, kai projektu susidomėjo komikas Sacha Baronas Cohenas, kuris norėjo ekrane perteikti labai tikrovišką Freddie Mercury paveikslą. Toks žingsnis įsiūtino grupės narius, nes jiems norėjosi filmo, kurį galėtų įvertinti ne vien tik suaugę žmonės, bet ir jaunimas. Pasitraukus Cohenui, projekto likimas ir vėl pakibo ant plauko.
Bet galiausiai, kažkokiu stebuklingu būdu 2017 metais studijos „20th Century Fox“ vadovams bei prodiuseriui Bryanui Singeriui pavyko susitarti su užsispyrusiu gitaristu bei būgnininku ir gauti iš jų palaiminimą.
Kaip ir buvo galima tikėtis, juosta buvo kuriama su pakankamai švelniu PG-13 cenzu, kas leido suprasti, jog jokių amoralių scenų filme, kuriame vienu iš svarbiausių akcentų yra grupės „Queen“ lyderis, nebus. Aišku, nenorėdami sukelti panikos, filmo kūrėjai daug kartų akcentavo, jog tai nebus filmas apie Freddie Mercury, o apie grupę „Queen“, todėl jaudintis dėl lengvo turinio nereikėtų.
Ir, žinote ką, jie labai melavo. Daugiausiai ekraninio laiko gavo Freddie personažas. Bet ar jis buvo atskleistas kaip asmenybė? Deja, bet ne. Bet prie to grįšiu šiek tiek vėliau.
Pats filmas gavosi labai dviprasmiškas, jeigu kalbėtume apie jo scenarijų ir siužetinės linijos pateikimą. Žiūrėdamas jį uždaviau sau kelis klausimus, į kuriuos, žinoma, gavau labai paprastus atsakymus. – Ar tai filmas apie grupę „Queen“? – Ne; – Ar tai filmas apie Freddie Mercury? – Ne; – Ar tai filmas apie muziką? – Bingo!!!
Taip, tai yra filmas apie muziką ir labai visiems žinomų muzikinių kūrinių, kuriais mus palepino „Queen“, atsiradimo istorija. Filme pakankamai paprastu, bet itin įdomiu būdu mums buvo pristatytos dainų „Love of My Life“, „We Will Rock You“, „Bohemian Rhapsody“, „Another One Bites the Dust“ ištakos ir priežastys, dėl kurių šie muzikiniai kūriniai yra tokie, kokius mes juos pažįstame. Be abejo, nemažai dėmesio gauna ir koncertai, kuriuose buvo atliekamos beveik visos žinomos „Queen“ dainos. Ir tai buvo pati geriausia šios juostos dalis, kuri tikrai nuoširdžiai sujaudino. Neslėpsiu, čia galbūt sužaidė ir tas faktorius, jog prieš metus teko dalyvauti Žalgirio Arenoje vykusiame grupės koncerte, kuriame už vokalą buvo atsakingas Adamas Lambertas. Bet, esmės nekeičia – muzikiniai pasirodymai čia dieviški ir labai profesionaliai atlikti.
Bet jeigu mes atmesime nuostabią muziką, įdomų pasakojimą apie kūrinių atsiradimą ir jų ilgą kelią į radiją bei didingą dvidešimties minučių finalą Wembley stadione, filmas tampa labai nykus. O nykus jis todėl, jog visas siužetas atrodo lyg nukopijuotas iš „Wikipedia“ puslapio, norint pateikti kelis svarbius faktus apie grupę ir jos vokalistą. Nors, apie kokią ten grupę, tiesiog apie Freddie Mercury.
Kaip jau buvau minėjęs anksčiau, tai yra filmas, kuriame dominuoja tik vienas asmuo – Freddie. Bet dominuoja jis ne kaip spalvinga asmenybė, o kaip žmogus, kuriam patinka dainuoti, šokti ir būti scenoje. Todėl gilių išvedžiojimų apie jo išties nelengvą kelią į muzikos Olimpą bei amoralų elgesį čia beveik nerasta. Taip, buvo scenos, kuriose buvo bandoma labai steriliai pateikti šio žmogaus gyvenimo būdą per vakarėlius su nykštukais ir homoseksualius santykius su vyrais, bet nė vienoje filme parodytoje scenoje aš nepatikėjau tuo, ką pamačiau. Kur tikras rokenrolas? Kur narkotikai ir orgijos?
Kur, galų galiausiai, alkoholis?
Palyginimui, įsivaizduokite „Tamsos riterį“ be Džokerio ir kas gausis? Betmenas, lakstantis po miestą ir trankantis smulkiems chuliganams snukius. Tai čia lygiai tas pats. Kvaišalai ir seksualiniai santykiai su tos pačios lyties atstovais ir buvo Freddie Džokeris, kuris galiausiai ir pakenkė jam.
Santykiai su šeima ir draugais irgi buvo labai padrikai atskleisti, todėl įsigilinti į bendrą problemą nebuvo kada, nes tam tiesiog niekas neskyrė laiko. Bet buvo gražu matyti, kai vienoje scenoje konservatyvių pažiūrų Freddie tėvas parodė, kaip didžiuojasi savo sūnumi. Ir tai vienintelis jaudinantis momentas, kuris buvo susijęs su filmo personažais.
Maloniai nustebino komedinė juostos dalis, kuri susidėjo iš šmaikščių frazių bei kelių įvykių, kurie vėliau leido išspausti šypseną veide. Ties tuo mano nuomone buvo sužaista tikrai gerai, nes jau jeigu negauname rimtos biografinės dramos apie labai iškilią asmenybę, tai bent jau smagiai praleiskime laiką kino salėje su juoku.
Nemanau, kad reikia ką nors daugiau sakyti apie šios dviprasmiškos dramos siužetinę liniją. Tiesiog tai pakankamai geras filmas apie muziką, bet tuo pačiu itin klaikus biografinis projektas, kuriame buvo bandoma nuslėpti tikrus pagrindinių herojų veidus. Svarbu, kad filmas bent jau suteikia malonų įspūdį vien dėl to, jog jame yra atliekami išties nuostabūs muzikiniai kūriniai, kurių klausė mūsų tėvai, nes ir net neabejoju, jog po šimto metų jų klausysis mūsų palikuonys.
Techninė juostos pusė
Techniškai – tai vienas gražiausių šių metų kino projektų, kokį teko matyti kino salėje. Pirmiausia norėčiau pagirti šio filmo grimuotojus, stilistus ir dizainerius dėl labai tikroviškai atkurtos Freddie Mercury, Briano May‘aus, Rogerio Tayloro ir Johno Deacono išorės. Žinoma, ir kiti svarbūs šiai juostai personažai buvo pateikti labai tikroviškai.
Dekoracijos irgi vertos dėmesio. Jų dėka buvo nuodugniai atkurtos ne tik tos vietos, kuriose koncertavo „Queen“, bet ir kur gyveno grupės nariai. Aplinka irgi suteikė atskiro šarmo norint žiūrovams pristatyti rodomą laikotarpį.
Garso takelis... Na čia aš tikrai neturiu žodžių. Filme skambėjo visi žinomi „Queen“ kūriniai, todėl žiūrint juostą kino salėje norėjosi tiesiog dainuoti kartu su grupe. Nuostabus potyris, lyg praktiškai būtum koncerte.
Garso montažo darbai nepriekaištingi. Vaizdo montažas – greitas. Kartais net per greitas. Šokinėjimas nuo vienos scenos prie kitos ir faktų išdėstymas, lyg vartytum kokią nors brošiūrą apie svarbiausius grupės įvykius, neleido bent jau trumpam įsigilinti į tai, kas yra rodoma ekrane.
Užtat kas leidžia įsijausti bent jau į filmo vizualinį grožį, tai labai stiprus operatoriaus darbas. Personažai gavo dėmesio, kelios siužetinei linijai svarbios detalės, susijusios su homoseksualiais Freddie reikalais, gavo dėmesio ir, žinoma, dekoracijos, be kurių ši juosta taip neblizgėtų, gavo dėmesio. Ypatingai stiprus kameros darbas buvo matomas per paskutines 20 filmo minučių, kai Wembley stadione Freddie parodė tai, dėl ko mes jį mylime.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinomas iš populiaraus serialo „Ponas Robotas“ bei filmų „Drugelis“ ir „Internatas“, aktorius Ramis Malekas atliko savo gyvenimo rolę. Nejuokauju, tai yra vienas stipriausių mano matytų vyriškų vaidmenų per daugelį metų. Jis ne tik vizualiai persikūnijo į Freddie Mercury, jis tapo Freddie Mercury – pradedant kalbėsena, judesiais ir energija, kurią šis legendinis vokalistas spinduliavo kiekviename savo pasirodyme. Tikiuosi JAV kino meno ir mokslo akademijos nariai nebus akli ir skirs šiam talentingam aktoriui „Oskaro“ nominaciją. Jis tikrai yra jos vertas.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė Gwilymas Lee, Josephas Mazzello ir Benas Hardy‘is. Visa trijulė labai buvo panaši į Briana May‘ų, Johną Deaconą ir Rogerį Taylorą. Jų vaidyba taip pat buvo aukštame lygmenyje.
Kitus personažus įkūnijo ne ką mažiau talentingi aktoriai kaip užgrimuotas iki negalėjimo Mike‘as Myersas, iš „Karibų piratų“ trilogijos žinomas Tomas Hollanderis, pastaraisiais metais vis dažniau įdomiuose kino projektuose pasirodanti Lucy Boynton, „Sostų karų“ žvaigždė Aidanas Gillenas ir teatro aktorius Allenas Leechas. Kiekvienas iš jų gavęs progą pasirodyti ekrane šalia Rami Maleko stengėsi bent iš dalies jam prilygti. Ir jiems tas pavyko. Vaidyba nerėžė akių.
Verdiktas
„Bohemijos rapsodija“ – viena netiksliausių ir steriliausių biografinių dramų per daugelį metų, bet kartu, tai vienas įspūdingiausių ir maloniausių akims bei ausims muzikinių filmų, kuriame ne vien tik atgijo legendiniai grupės „Queen“ kūriniai, bet ir dėka nepriekaištingos Rami Maleko vaidybos pats Freddie Mercury.
Filmo anonsas:
