Prieš metus buvau sudaręs pakankamai žinomų ir savo indelį į kino istoriją įdėjusių filmų, kaip „Psichopatas“ (anng. „Psycho“), „Švytėjimas“ (angl. „The Shining“) ar „Rozmari kūdikis“ (angl. „Rosemary‘s Baby“) sąrašą.

Dabar pristatysiu septynias kino juostas, kurios, galbūt, ir yra žinomos tarp kino gurmanų ir tų, kuriems kinas nėra vien paprasta pramoga, o visas gyvenimo būdas.

Tačiau tokie filmai dažniausiai apeina masinį žiūrovą, kuriam reikia pigių „siaubo šoklių“ ir buko siužeto, kurie dažniausiai priverčia šypsotis, o ne jausti baimę.

„Daktaro Kaligario kabinetas“ (angl. „The Cabinet of Dr. Caligari“), 1920 m.

Galima teigti, jog šis, beveik prieš šimtmetį sukurtas vokiečių režisieriaus Roberto Wiene‘o filmas yra pirmasis kino istorijoje pilnametražis siaubo filmas, kuris savo pasirodymu turėjo įtakos šio unikalaus ir pakankamai populiaraus tarp kino mylėtojų žanro vystymosi krypčiai.

Juostos pasakojimas rutuliojasi Hostenvalio miestelyje, į kurį atvyksta paslaptingasis daktaras Kaligaris (akt. Werner Krauss). Vyras turi nedidelį šou, į kurį vedami smalsumo eina vietiniai žmonės. Tarp jų yra ir jaunas vyras Francisas (akt. Friedrich Feher), kuriam tenka galimybė sudalyvauti pasirodyme. Tačiau jis net nenutuokia, jog savo noru tapo kraupaus Kaligario eksperimento auka.

Šio klasikinio filmo unikalumas slypi tame, jog jis tapo visiškai kitokio vokiško nebyliojo kino pavyzdžiu nei iki jo pasirodę darbai. Juosta turėjo aiškią pradžią ir pabaigą, o siužetinė linija buvo vystoma pakankamai nuosekliai.

Pats siaubas, kuris šiame filme tampa labai svarbiu akcentu, atskleidžiamas ganėtinai lėtai, bet tuo pačiu, įtampa, kuri pamažu auga su kiekviena rodoma scena, sukuria išties solidų pamatą netikėtam išgąsčiui. Ir, be abejo, prie viso to prisideda puikūs aktoriai, dėka kurių baimė ekrane tampa labai tikroviškai pateikta.

„Karklų žmogus“ (angl. „The Wicker Man“), 1973 m.

Debiutuodamas didžiajame kine, britų režisierius Robinas Hardy‘is 1973 metais sukūrė išties įsimintiną bei tuo pačių vienintelį savo karjeroje gerą filmą, kurio pagrindine tema tapo sekta ir žmogaus egzistencija uždaroje bendruomenėje.

Į vieną nedidelę salą šalia Škotijos krantų atplaukia inspektorius Hovis (akt. Edwardas Woodwardas), kuriam yra patikėta dingusios paauglės byla. Tačiau vos tik atsidūręs saloje, jis sulaukia labai daug piktų žvilgsnių iš policininko atvykimu nepatenkintų vietos gyventojų. Norėdamas kuo greičiau išsiaiškinti mergaitės dingimo priežastį ir dingti iš salos, Hovis sužino baisią paslaptį apie salą ir joje gyvenančius žmones.

Tai pakankamai paprastai, bet labai įtraukiančiai papasakota istorija apie paslaptingos salos gyventojus ir jų ritualus, susijusius su pagoniškomis senovės keltų tradicijomis, kurios priverčia kartais ir aiktelti. Filmo siužetas padalytas į dvi itin įdomias perspektyvas – viena susijusi su policininko anų laikų pasaulėžiūra, o kita – su vietos gyventojų šimtmečiais atsidavusiems makabriškiems protėvių papročiams.

Dėl to siaubas čia įgauna kitokią prasmę, nes daugelyje filmų apie maniakus ar vaiduoklius. O viskas dėl to, jog jis čia išties realistiškas.

„Juodosios Kalėdos“ (angl. „Black Christmas“), 1974 m.

Prieš sukurdamas kultinę jaunimo komediją „Kiaulysčių namai“ (angl. „Porky‘s) bei vieną geriausių visų laikų kalėdinių filmų „Kalėdų pasaka“ (angl. „A Christmas Story“), režisierius Bobas Clarkas buvo sukūręs vieną šiurpiausių savo karjeroje darbų – siaubo trilerį „Juodosios Kalėdos“.

Istorija čia yra labai paprasta. Nenorėdama likti viena per žiemos atostogas, Barb (akt. Margot Kidder) paprašo kelių savo geriausių draugių su ja dar kelioms dienoms pasilikti Universiteto miestelyje. Vieną vakarą, suskambus telefonui, Barb pakelia ragelį, tačiau kitame laido gale išgirsta tik nejaukią tylą. Galiausiai, susinervinusi mergina apšaukia „pokštininką“, kuris jai pasako, jog ji labai greitai mirs. Taip Barb ir jos draugėms prasideda pati ilgiausia ir kruviniausia naktis jų gyvenimuose.

Ši kanadiečių produkcija labai primena daugelį šiuolaikinių siaubo filmų su ne itin gudriu jaunimu ir serijiniu žudiku, kuris smaginasi atimdamas iš jų gyvybes. Tačiau šis filmas ne tik yra vienu iš tokio jau dabar labai nuvalkioto siužeto pirmtakų, bet ir juosta, kuri labai gerai sudėlioja pagrindinius akcentus ties pačiais veikėjais ir jų poelgiais, dėl kurių jie yra baudžiami. Todėl ir pats žudikas čia neatrodo kaip dar vienas kraujo ištroškęs monstras, o itin rimtu motyvu vedamas nusikaltėlis.

Ties vaidyba gal ir galima būtų prisikabinti, nes kai kurie aktoriai ne itin tikroviškai bandė išspausti siaubą, bet visumoje, atmetus šiuos menkus niuansus, niekaip nedarančių įtakos bendram filmo poveikiui, galima teigti, jog iki kultinio „Helovino“ (angl. „Halloween“) pasirodymo ši juosta, kartu su „Kruvinosiomis skerdynėmis Teksase“ (angl. „The Texas Chainsaw Massacre“), buvo geriausiu aukos/žudiko temos pavyzdžiu aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje.

„Ragana“ (angl. „The VVitch: A New-England Folktale“), 2015 m.

Kelis metus iš eilės savo netipiniu požiūriu į siaubo žanrą stebinanti studija „A24“ 2015 metais išleido vieną iš įdomesnių ir geriausių savo projektų – šiurpą keliantį bei mitais paremtą pasakojimą „Ragana“.
Iš vienos Naujosios Anglijos puritonų kolonijos 1630 metais dėl savo ilgo liežuvio Viljamas (akt. Ralph Ineson) yra gėdingai ištremiamas. Jis kartu su savo šeima nusprendžia įsikurti atokiame žiemės lopinėlyje šalia didelio senojo miško. Po kelių mėnesių nuo įsikūrimo, Viljamui ir jo žmonai Ketrin (akt. Kate Dickie) gimsta dar vienas vaikas. Tik džiaugsmas pagausėjusia šeima labai greitai nuslopinamas, kai vieną dieną naujagimis dingsta. Vienintelė teorija – vaiką į mišką nunešė vilkas. Tačiau tiesa yra visiškai kitokia nei jie galvoja...

Režisieriaus Roberto Eggerso pasakojimas kardinaliai skiriasi nuo daugelio šiuolaikinių siaubo filmų, nes siaubas jo sukurtoje juostoje pateikiamas per visiškai kitokią prizmę – laukimą. Žiauri ir negailestinga rodomo laikotarpio realybė taip pat prideda savų pliusų, o folkloras, kuriuo yra remiamasi, dar labiau pagardina bendrą filmo siaubo koncepciją.

Todėl čia itin meistriškai žaidžiama žiūrovo emocijomis, kurios neakivaizdžiai tampa vienu iš pagrindinių įrankių vystyti šį pakankamai įtraukiantį ir labai nemalonų akims pasakojimą. Filmas įtraukia, jis turi labai nestandartinę pabaigą, o ir aktoriai, kurie šioje juostoje atliko pagrindines roles, pasidarbavo išties puikiai. Prie viso to pridėkime dar gerai filme pateiktą epochą vaizduojančias dekoracijas, herojų kostiumus bei grimą ir gauname itin realistišką kūrinį, kurį įstengs iki galo pažiūrėti ne kiekvienas siaubo žanro gerbėjas.

„Sodriai raudona“ (angl. „Deep Red“), 1975

Legendinis italų režisierius ir scenaristas Dario Argento visuomet mokėjo šokiruoti publiką labai atvirais kino projektais ir nestandartiniais eksperimentais, kuriais tapdavo įvairiausios temos – pradedant kaubojais ir užbaigiant serijiniais žudikais. Ir vienu iš tokių jo eksperimentų tapo detektyviniais motyvais papuoštas siaubo trileris apie žmogžudį.

Filmo siužetas sukasi aplink įvykį, kuris prasidėjo per parapsichologijos paskaitą, kurią vedė viena moteris. Paskaitos metu ji bandė atspėti dalyvaujančių vardus ir tai, ką jie slepia savo kišenėse, kol ją neištiko šokas – ji pamatė mirtį. Tą patį vakarą moteris yra žiauriai nužudoma. Kas įvykdė šį nusikaltimą, neaišku. Žinoma tik tiek, jog kažkur gatvėse vaikšto žudikas, galintis tą pakartoti.

Šis detektyvinį pamatą turintis Dario Argento psichologinis siaubo trileris leidžia pasinerti į paslapčių kupiną istoriją, kurioje auka gali tapti bet kas. Todėl intriga, „hičkokiškas“ saspensas ir, žinoma, įtampa sugeba taip stipriai įtraukti į „Sodriai raudona“ filmo siužetą, jog net sunku pastebėti, kaip greitai prabėga laikas peržiūros metu. Be abejo, siaubo čia irgi yra. Nežinomybė – vienas iš šios juostos siaubo variklių. O kas gali būti geriau už įdomiai papasakotą istoriją, šiurpą keliančius vaizdus ir nuostabiai įkomponuotą baugią atmosferą? Toks klasikinis siaubo modelis ir dabar sukelia diskomfortą žiūrint šį filmą.

„Jis tave seka“ (angl. „It Follows“), 2014 m.

Dar vienu įsimintinu studijos „A24“ kino projektu tapo 2014 metais pasirodęs režisieriaus Davido Roberto Mitchello psichologinis siaubo trileris, kuris buvo pagerbtas nominacija prestižiniame Kanų kino festivalyje žiniasklaidos apdovanojimo kategorijoje.

Juosta pasakoja apie devyniolikmetę merginą Džei (akt. Maika Monroe), kuri susižavi paslaptingu ir labai galantišku jaunuoliu Hju (akt. Jake Weary). Po nuostabaus pasimatymo, atsidavusi aistrai, Džei su Hju pasimyli. Ji net nenutuokia, jog už mielo ir nuoširdaus Hju veido slepiasi viltį praradęs žmogus, kuris gelbėdamas savo kailį nuo nepaaiškinamo blogio, perduoda jai košmarišką estafetę.

Siužetas šiame itin puikiai papasakotame filme jau nuo pat pirmų akimirkų intriguoja originalumu, kurio tikrai galima pasigesti daugelyje šių dienų siaubo žanrui priklausančių filmų apie nepaaiškinamas antgamtines jėgas.

Taip pat ši juosta iki pat finalo neleidžia atsikvėpti, nes nežinomybė, kuri su kiekviena scena vis labiau beldžiasi į žiūrovo pasąmonę, sukuria labai svarbią šiam pasakojimui atmosferą. Dėl to kyla didžiulė įtampa, priverčianti labai stipriai įsitraukti į pasakojimo vidų.
Filme nėra jokių pigių „siaubo šoklių“, jame nėra jokių nekokybiškų CGI efektų, o natūraliai sukuriamas siaubas, kurio didžiausiu koziriu tampa kameros darbo manevrai ir aktorių vaidyba.

„Šmėklos“ (angl. „The Haunting“), 1963 m.

Padovanojęs vienus iš pačių įsimintiniausių visų laikų miuziklų „Muzikos garsai“ (angl. „The Sound of Music“) ir „Vestsaido istorija“ (angl. „The West Side Story“), kraupų siaubo filmą „Žmonių kačių prakeiksmas“ (angl. „The Curse of the Cat People“), mokslinės fantastikos šedevrą „Diena kai sustojo žemė“ (angl. „The Day the Earth Stood Still“), fantastinį trilerį „Andromedos štamas“ (angl. „The Andromeda Strain“) ir „Oskarinę“ dramą „Smėlio garbanos“ (angl. „The Sand Pebbles“), penkis JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus pelnęs režisierius Robertas Wisesas 1963 metais sukūrė dar vieną įsimintiną filmą – nepralenkiamą vaiduoklių temos juostą „Šmėklos“.

Filmo istorija sukasi aplink daktarą Džoną Markvėjų (akt. Richard Johnson), kuris, norėdamas ištirti vieno seno ir labai baisaus namo paslaptį, pasikviečia eksperimentui tris žmones, dėka kurių jis nori sužinoti, ar vaiduokliai iš tikrųjų egzistuoja ir kas gi iš tikro nutiko ankstesniems šio namo savininkams.

Klasikiniai filmai apie vaiduoklius žavi tuo, jog juose galima pastebėti netipiškai atrodančias šmėklas, kurios nebando įlįsti į žmonių kūnus, paverčiant juos savo įrankiais, o meistriškai žaidžiančias psichologinius žaidimus su aukomis dėl vieno tikslo – išvesti jas iš proto. Ir šis filmas yra būtent toks. Netikėti siužetiniai vingiai, siaubą sukeliančios situacijos ir labai gerai apgalvoti personažų veiksmai leidžia pasinerti ne tik į puikiai papasakotą istoriją, bet dar ir patirti natūralų baimės jausmą, kurs neapleidžia net ir filmui pasibaigus.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (18)