Šįkart už naujojo filmo pastatymą, kuris tampa tiesioginiu 1978 metų juostos tęsiniu, buvo atsakingas nuostabios kriminalinės dramos „Džo“ bei jausmingo tikrais faktais paremto pasakojimo „Dar stipresnis“ režisierius Davidas Gordonas Greenas, kuriam į pagalbą atėjo pats originalios juostos kūrėjas Johnas Carpenteris.

Šie talentingi ir rimtai nusiteikę vyrai nusprendė ne tik atgaivinti kino legendą, bet ir pristatyti žiūrovams tokį „slasherį“, kurio mes laukėme ilgus dešimtmečius.

Apie ką mes čia…

Keturiasdešimt metų išbuvęs psichiatrinėje ligoninėje, serijinis žudikas Maiklas Majersas ištrunka į laisvę. Visą tą laiką keturių sienų apsuptyje jis gyveno tik su vienu tikslu – nužudyti tą, kuri liko gyva per 1978 metų Helovino naktį. Jos vardas – Lorė Stroud ir ji visus tuos metus irgi nesnaudė besiruošdama lemiamam susidūrimui su blogio įsikūnijimu, pražudžiusiu visus jos draugus.

Kūrinio turinys

1978 metais kino teatrų ekranuose pasirodęs Johno Carpenterio režisuotas „Helovinas“ kardinaliai pakeitė siaubo žanrą. Dėka šio filmo gimė masinėje kultūroje populiari kino sąvoka „slasher“, kuri apibūdina skerdynių temos filmus.

Žinoma, galima teigti, jog pirmuoju tikru „slasheriu“ buvo 1974 metų Tobe‘io Hooperio sukurtas kraupus filmas „Kruvinosios skerdynės Teksase“, tačiau jis buvo labiau eksperimentiniu bandymu šokiruoti publiką, o ne suteikti jai įtampos kupiną malonumą stebint maniako siautėjimus ir tuo pačiu susikoncentruojant į jo asmenybę.

Būtent todėl „Helovinas“ tapo būsimų tokio pobūdžio filmų tėvu ir įkvėpimo šaltiniu, dėka kurio dienos šviesą išvydo tokios kultinės juostos kaip „Penktadienis 13-oji“, „Košmaras Guobų gatvėje“, „Mano kruvinasis valentinas“, „Nepažįstamasis“, „Pamišėlis“ ar „Siaubo traukinys“. Visi šie mano paminėti filmai turėjo labai daug panašumų su Johno Carpenterio juosta, bet nė vienas iš jų nesugebėjo prilygti jai. Kaip sakoma, kas pirmesnis, tas gudresnis. Visuomet yra paprasčiau kopijuoti tai, kas jau yra įgyvendinta.

Pats „Helovinas“ tėvynėje tapo labai svarbiu kultūriniu fenomenu. Tai ypač buvo pastebima spalio 31 dieną, kai į gatves prašyti saldainių išeidavo vaikai ir paaugliai ant galvos užsimovę pabalintą Williamo Shatnerio kaukę.

Kas nežino, tai pirmojo filmo biudžetas buvo toks kuklus, jog kūrėjams teko improvizuoti, ir jie, nusipirkę kapitono Kirko („Žvaigždžių kelias“) kaukę, ją tiesiog išdažė baltai. Taip ir gimė kultinis Maiklo Majerso įvaizdis.

Pirmoji juosta, kurios biudžetas siekė vos 300 tūkstančių dolerių, iš kurių didžiausia dalis atiteko įrangos nuomai, vien tėvynėje užsidirbo stulbinančius tiems laikams 47 milijonus dolerių. Toks filmo populiarumas paskatino kūrėjus imtis pratęsimo. Pirmasis iš jų pasirodė 1981 metais, o paskutinis praėjus lygiai po dvidešimties metų nuo originaliosios juostos pasirodymo. Bendrai, „Helovino“ serija sulaukė net septynių tęsinių, kurie buvo vienas už kitą prastesni.

Pajamos krito su kiekvienos juostos kokybe, todėl buvo priimtas sprendimas kuriam laikui sustabdyti Maiklo Majerso nuotykių produkciją. Ir tik 2007 metais jis ir vėl atgijo ekrane. Tiesa, tai įvyko jau originaliosios juostos perdirbinyje, kurios režisieriumi tapo Robas Zombie. Filmas mano manymu gavosi tikrai neblogas, su kraupia atmosfera ir tiksliu susikoncentravimu ties pačiu Maiklu ir jo psichologiniu portretu bei santykiais su motina. Deja, apie tęsinį to paties pasakyti negaliu. Tai buvo vienas klaikiausių serijos filmų. Jis taip pat negalėjo pasigirti ir savo finansiniais pasiekimais, dėl ko apie trečiąją dalį keliems metams buvo užmiršta.

Projektas atgijo 2012 metais, kai kino studija „Miramax“ pradėjo galvoti apie trečiąją perdirbinio serijos dalį, kuri turėjo vadintis „Helovinas 3D“, o jo režisieriumi vėl tapti Robas Zombie. Bet norai ir liko norais. Negautas finansavimas vėl keliems metams užšaldė planus apie Maiklo Majerso pasirodymą kino ekranuose.

Ir tik 2017 metais, kai pats sėkmingiausias šiuo metu Holivudo prodiuseris Jasonas Blumas ir jo mažo biudžeto siaubo filmuose besispecializuojanti kompanija „Blumhouse“ nusprendė įsikišti ir pasiūlė idėją naujam filmui, projektui buvo suteikta žalia šviesa. Taip pat naujojo „Helvino“ idėja taip patiko originaliosios juostos kūrėjui Johnui Carpenteriui, jog jis pareiškė norą prisidėti prie filmo kūrimo kaip patarėjas scenarijaus rašyme, garso takelio kompozitorius ir prodiuseris. Tokia galinga komanda negalėjo pavesti. Beliko tik sulaukti filmo ir įvertinti, ką jau tokio ypatingo mums pateiks originalaus „Helovino“ keturiasdešimties metų jubiliejaus progą.

O dabar, po tokios ilgos įžangos, kurioje bandžiau trumai pristatyti originalų filmą ir jo tęsinius, prie esmės.

2018 metų „Helovinas“ – tai filmas, kuris tapo tiesioginiu originalios juostos istorijos pratęsimu. Todėl prieš jo peržiūrą patartina pasižiūrėti 1978 metų juostą. Visos kitos dalys, kurios pasirodė po pirmtako, čia yra ignoruojamos, todėl jeigu neturite pakankamai daug laiko, jų galite nežiūrėti, nes jos neturės nieko bendro su šia nauja juosta.

Filmas prasideda labai žvaliai, dėl ko jau nuo pat pradžių yra kuriama pakankamai gera įtampa, kuri laikui bėgant tik stiprėja. Įtampos dėka yra išlaikoma baugi ir nežinomybe dvelkianti atmosfera, kuri buvo būdinga prieš keturis dešimtmečius pasirodžiusiam pirmtakui. Ir tai yra nuostabu, nes žiūrint šį filmą atrodo, kad grįžtame į tuos laikus, kada tik prasidėjo „slasherių“ mada.

Todėl vien dėl atmosferos ir jos pateikimo galima drąsiai teigti, jog šis filmas atiduoda duoklę originalui. Ir man, kaip tokių senų filmų gerbėjui, tai labai patiko. Bet, iš kitos pusės, atsižvelgiant į šiuolaikines tendencijas siaubo žanre, toks kūrėjų sprendimas gali tapti problema naujos kartos žiūrovui, kuris priprato prie kitokių „slasher“ filmų kaip „Tiesa ar drąsa“, „Tu kitas“ ar „Pjūklas“.

Be meistriškai pateiktos atmosferos, daug dėmesio čia gauna ir patys herojai, kuriais tampa gyva išlikusi Lorė Stroud ir, žinoma, Maiklas Majersas. Jų konfrontacija šiame filme verta plojimų.

Pirmiausia pakalbėkime apie Lorę. Tai jau ne ta mergaitė, vos vos išvengusi mirties nuo Maiklo peilio. Dabar ji solidi, daug ką mačiusi moteris, kuri visą gyvenimą laukė akimirkos dar kartą susidurti su ta pabaisa, kuris per 1978 metų Helovino šventę atėmė 5 žmonių gyvybes. Pats Lorės pateikimas labai primena dvi kultines kino moteris – Sarą Konor ir Elen Riplį. Jos, kaip ir Lorė, taip pat pirmuose filmuose buvo trapios, bet jau tęsiniuose davė vaizdų. Tai dar vienas pliusas į kūrėjų daržą, kurie sugebėjo atiduoti duoklę tokiam stiprių moterų tipažui, kuris buvo labai aktualus 80-90-aisiais.

Maiklas Majersas lygiai toks pats, kaip ir pirmajame filme. Nieko nesakantis, veikiantis paslapčia ir visuomet atsirandantis ten, kur ir reikia. Ir šioje vietoje galima būtų pasakyti, jog tai yra tipinis klišių maišas. Bet leiskite paklausti, nuo ko prasidėjo toks požiūris į beveik „nemirtingus“ maniakus? Taip, teisingai, nuo „Helovino“! Todėl kritikuoti kūrėjus dėl jų noro sukurti labai panašų filmą į originalą tiek savo atmosferą, tiek ir siužetinės linijos vingiais, man neapsiverstų liežuvis. Nes tai yra tikrų tikriausias grįžimas prie ištakų, kuo negalėjo pasigirti nė vienas iš devynių vėliau pasirodžiusių filmų.

Kalbant apie kitus svarbius filmo siužetui personažus, tai jų buvo keletas tokių įdomesnių. Gaila, kad daktaro Samuelio Loomiso čia nėra, bet tai kartu ir didelis pliusas kūrėjams. Aktorius Donaldas Pleasence‘as yra miręs, tai tikrai gerbtina, jog jo įkūnyto personažo neatliko kas nors kitas kaip buvo su filmu „Helovinas: H20“. Todėl vietoje legendinio daktaro, gauname naująjį jo pakaitalą – daktarą Sartainą, kuris irgi susidoroja su savo misija pristatyti Maiklą kaip tikrą monstrą.

Lorės Stroud dukra ir anūkė – tipinės kvaišos, galvojančios, kad jų giminaitė yra išprotėjusi, nes ji tiki, kad Maiklas vieną dieną peržengs jos namų slenkstį. Be jų filme yra dar ir kitų herojų, kurie tampa Maiklo aukomis. Kaip jis smaginasi su jais... Neatskleisiu kas šiame filme miršta, nes nebus taip įdomu žiūrėti. Bet kelios mirtys buvo tiesiog vertos plojimų vien dėl to, kad tie personažai, kuriuos nužudė Majersas, buvo tokie erzinantys, jog net palengvėjo, kai jais atsikratė.

Siaubas šioje juostoje yra specifinis. Aš dažnai rašydamas siaubo filmams apžvalgas paminiu, jog kiekvienas žmogus siaubą priima individualiai, todėl piršti jo iš asmeninės prizmės nesiruošiu. Man asmeniškai nebuvo baisu ar šlykštu, kai Maiklas nužudydavo žmones, bet užtat įtampa šiame filme mane paveikė labai. Kai nežinai kada kas iššoks iš už kampo yra tikrai nejauku. Būtent tas nejaukus laukimas ir buvo šiurpiausia šios įdomios ir gerai papasakotos istorijos dalis. Bet čia tik man.

Apibendrinant, nes tikrai nenoriu daugiau atskleisti jokių detalių, susijusių su šios juostos siužetu, galiu pasakyti, jog tai ne tik geriausia po originaliosios juostos pasirodymo „Helovino“ serijos dalis, bet ir kol kas geriausias mano matytas „slasher“ filmų tęsinys, kuris puikiu būdu atidavė duoklę prieš keturis dešimtmečius pasirodžiusiam kultui.

Techninė juostos pusė

Neįsivaizduoju, ar yra mėgstančių kiną žmonių, kurie nėra girdėję kultinės Johno Carpneterio sukurtos melodijos originaliam „Helovinui“. Naujajam filmui pirmtako kūrėjas taip pat parašę muziką, kuri ne vieną kartą privertė pašiurpti odą. Kiekviena muzikinė kompozicija filme buvo įterpta taip meistriškai, jog scenos, kuriose jos skambėjo, įgavo dar daugiau šarmo ir suteikė papildomos įtampos žiūrint į nelygią kovą su Maiklu Majersu.

Kameros darbas fantastiškas. Visos scenos, kuriose parodomas Maiklas, nufilmuotos iš kelių labai įdomių perspektyvų – Maiklo, jo aukų ir, žinoma, nežinomybės. Pastarasis aspektas tampa įtampos augimo įrankiu, dėka kurio žiūrovui palaipsniui yra pateikiamas pilnas žvilgsnis į smurtą šioje juostoje. Todėl filmas ir gavo N-18 mūsų šalyje, nes ten tikrai yra kuo pasibaisėti.

Vizualiai – grimas, šukuosenos, herojų kostiumai ir bendra aplinka irgi prideda filmui žavesio. Lyg žiūrėti seną versiją, kurios veiksmas vyksta dabartyje.

Garso montažu likau patenkintas, nes jis buvo sustiprintas ten, kur to labiausiai reikėjo – susidorojimuose. Vaizdo montažas puikus. Istorija vystoma vientisai, bet tuo pačiu žiūrovui leidžiama patirti nostalgijos jausmą prisiminimuose, kurie filme tampa irgi labai aktualūs.

Aktorių kolektyvinis darbas

Penktąjį kartą įkūnijusi Lorę Stroud, aktorė Jamie Lee Curtis pakankama įtikinamai suvaidino šį savo kultinį veikėją. Jos atliekamo personažo akyse buvo galima pamatyti baimę ir norą susidoroti su Maiklu, dėl ko jos herojė kardinaliai skyrėsi nuo to pateikimo, kokį mes matėme kituose serijos filmuose.

Akivaizdu ir tai, jog aktorė išties stengėsi kuo įmanoma geriau įkūnyti Lorę, nes visgi kaip ne kaip, bet pirmasis „Helovinas“ jai tapo ne tik debiutu didžiajame kine, bet ir durimis į Holivudą. Ši juosta – jos įsimintinu grįžimu į kiną.

Antraplanėse rolėse buvo galima pamatyti Judy Greer, Andi Matichak, Haluką Bilginerį, Willą Pattoną, Rhian Rees ir Jeffersoną Hallą. Vaidyba kaip vaidyba, todėl priekaištų tikrai nėra. Visi buvo savo vietose ir atliko standartinius aukų ir persekiotojų vaidmenis.

Verdiktas

„Helovinas“ – ne tik geriausia kultinės filmų serijos po originalo dalis, bet ir geriausias visų laikų „slasher“ stiliaus filmų pratęsimas, kurio mes laukėme lygiai keturis dešimtmečius.

Juosta gali pasigirti nostalgija kvepiančiu ir įtampoje iki pat finalinių titrų laikančiu siužetu, ypatingai baugia bei pirmtakui prilygstančia atmosfera, pakankamai įtraukiančiu veiksmu, įsimintinu garso takeliu ir galingai atrodančiu finaliniu legendinio Maiklo Majerso ir Lorės Stroud susidūrimu ten, kur viskas ir prasidėjo 1978 metų Helovino naktį.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)