Geras siaubo filmas priverčia nugara lakstyti šiurpuliukus, širdį smarkiau plakti, o kvėpavimą dažnėti. „IndieWire“ pateikia geriausių, jų nuomone, siaubo filmų penketuką. Šiuos juostos tikrai privers jus šiurpti.
Pateikiame baisiausių filmų 5-tuką:
5. „Helovinas“ (Johnas Carpenteris, 1978 m.)
Iki šios legendinės Johno Carpenterio juostos tikrai buvo sukurta nemažai siaubo filmų, tačiau „Helovinas“ atrado tobulą formulę, kaip vaiduokliškas atostogas paversti nepamirštamomis. Dėl intriguojančio siužeto ir nuostabios vaidybos (pagrindinį Laurie Strode vaidmenį sukūrė Jamie Lee Curtis), šis filmas amžiams pakeitė siaubo filmų žanrą.
Po to, kai per Heloviną dėl nepaaiškinamos priežasties nužudė savo vos šešerių metų seserį, Michaelas Myersas didžiąją dalį savo gyvenimo praleido psichiatrijos ligoninėje. Tačiau tą lemtingą 1978 metų Helovino naktį jis grįžta namo į Hadonfildą, kad vėl žudytų ir terorizuotų Laurie ir jos draugus. Savo subjaurotą veidą slėpdamas po baisią balta kauke, M. Myersas persekioja ir žudo viso filmo metu, būdamas tarsi atsparus kulkoms ir smūgiams. Nors techniškai J. Carpenteris jį nužudo antroje filmo dalyje „Helovinas II“ (1980 m.), M. Myersas buvo toks populiarus, kad atgijo 1988 metais ir šiurpino Hadonfildo gyventojus.
4. „Egzorcistas“ (Williamas Friedkinas, 1973 m.)
Net ir praėjus beveik pusei amžiaus po šio siaubo filmo premjeros, „Egzorcistas“ išlieka vienu iš baisiausių siaubo filmų dėl vienos paprastos priežasties: kontrastas tarp nekaltos mergaitės ir jos sielą užvaldžiusio demono vis dar sukelia pirmykštę baimę. Lindos Blair fantastiškai suvaidinta dvylikametė Regan, kurios galva sukasi aplinkui, kai ji taškosi vėmalais, demoniškai juokiasi ir svaidosi keiksmais, įkūnija idėją, kad nieko nėra švento. Net ir Bibliją besinešiojantis Maxas von Sydow negarantuoja, kad vargšei Regan ir jos šeimai viskas baigsis gerai.
Imdamasis „Egzorcisto“ W. Friedkinas suteikė Williamo Peterio Blatty romano ekranizacijai tokio pat rafinuotumo, kaip ir kitų žanrų filmams, kuriuos režisavo per savo karjerą. Tapęs vienu iš pelningiausių filmų istorijoje, „Egzorcistas“ davė pradžią keliems tęsiniams ir net televizijos serialui. Tačiau nė vienam iš jų nepavyko pakartoti originalo pasiektų rezultatų.
3. „Rozmari kūdikis“ (Romanas Polanskis, 1968 m.)
Nuo pat filmo pradžios, kai Mios Farrow vaidinama herojė pradeda dainuoti, Romano Polanskio šedevras tave įtraukia ir nebepaleidžia. Blogis nėra nesuvokiamas dalykas šioje istorijoje apie moterį, kurią gąsdina jos vyras ir jos kaimynai. Tai šalia gyvenantis Šėtonas. Nėštumas jau ir taip yra įtemptas laikotarpis, nors naktimis už lango ir nesusirenka pulkas raganų. Tačiau šioje juostoje nerimą dar labiau padidina vargšės Rozmari įtarimai, kad vyras ir jos kaimynai susivienijo su Šėtonu dėl jos negimusio kūdikio. Laikui bėgant, filmas „Rozmari kūdikis“ sukelia vis nepatogesnių minčių, ypač žinant tai, ką R. Polanskis padarė prieš daugiau nei 50 metų.
2. „Kruvinos skerdynės Teksase“ (Tobe'as Hooperis, 1974 m.)
Aštuntasis dešimtmetis amžiams pakeitė siaubo filmų žanrą, ir „Kruvinos skerdynės Teksase“ buvo savotiškas katalizatorius. Grupė draugų patenka į tikrą siaubo namą Teksase, kuriame gyvena išprotėjusių kanibalų šeima, kuriai vadovauja vienas iš baisiausių siaubo filmų veikėjų – Odaveidis. Jis ant veido dėvi iš žmogaus odos pasiūtą kaukę.
Pabėgusi iš benzininiu pjūklu ginkluoto Odaveidžio gniaužtų Sally tampa ta paskutine išsigelbėjusia mergina. Nors tokios paskutinės merginos bėgant metams gerokai pakito, toks personažas yra laikomas vienu didžiausių feminisčių pasiekimų siaubo filmuose.
1. „Švytėjimas“ (Stanley Kubrickas, 1980 m.)
Visa kaltė slypi ne vaiduokliuose, kurie mus persekioja, bet mumyse. Ar Jackas Torrance'as (Jackas Nicholsonas) bet kokiu atveju būtų nusiritęs tuo psichopatišku keliu „Švytėjime“? Kai pirmą kartą su juo susipažįstame, jis jau buvo įsivėlęs į smurto šeimoje incidentą su savo sūnumi. J. Nicholsonas vaidina taip, tarsi jis yra išprotėjęs nuo pat pradžių.
„Švytėjime“ yra tam tikros sapnų logikos – Kaip ir po devyniolikos metų S. Kubricko režisuotame filme „Plačiai užmerktos akys“. Ji leidžia teigti, kad viskas, ko bijome, gali būti tiesa. Tas virpulys pilve tau nemeluoja. Jeigu tavo instinktai sako, kad tavo vyras gali mėginti nužudyti tave ir tavo sūnų, tai veikiausiai tokiam instinktui yra gera priežastis. Neigimas labai dažnai yra būtinas, kad galėtum gyventi, galėtum išgyventi kiekvieną dieną, tačiau siaubo filmai visuomet parodo, kad aklas neigimas gali tave pražudyti. Jis beveik pražudo Wendy ir jos sūnų Danny „Švytėjime“. Tačiau jie atsibunda, pasikeičia ir pamato realią situaciją be jokių pasiteisinimų, todėl išvyksta. O daugelis mūsų to nedaro. Mes aklai žygiuojame per gyvenimą, tarsi įšalę sniege ir kartodami tas pačias klaidas.
