Apie ką mes čia…
Lina turi viską, ko gali trokšti žmogus – darnią ir ją mylinčią šeimą, gerus draugus ir ramų gyvenimą tėvynėje. Ji taip pat turi ir labai žemišką svajonę – Lina nori Kaune studijuoti dailę. Tačiau vieną dieną jos gyvenimas sudraskomas į šipulius, kai į jos namus pasibeldžia NKVD pareigūnai...
Kūrinio turinys
Šio filmo pradėjau laukti tik šiais metais, kai užbaigiau skaityti to paties pavadinimo Rūtos Šepetys parašytą romaną. Knyga buvo nuostabi ne vien tik savo itin lengva ir į siužetinę liniją labai įtraukiančia pasakojimo maniera, puikiai perteiktu laikotarpiu, bet ir dėl itin svarbios žinutės, susijusios su mūsų tautiškumu bei nelabai šviesia praeitimi, nuo kurios tiesiog niekas negalėjo pabėgti. Todėl buvo tikrai smalsu, kaip tokį puikų literatūrinį kūrinį į kino ekranus sugebės perkelti režisierius Marius A. Markevičius.
Juostos taip pat laukiau ir dėl to, nes visa širdimi tikėjau, kad šis ilgai į kino teatrus keliavęs projektas pagaliau leis pasimėgauti išties kokybišku reginiu kino salėje. Čia, žinoma, kalbu apie lietuvišką produkciją, kuri pastaraisiais metais priverčia jausti tik svetimą gėdą dėl elementaraus prodiuserių godumo. O gėdos mes sulaukėme pakankamai. Vien šiais metais kino ekranuose pasirodė keli niekingi filmai, kurie privertė jausti pyktį ir neviltį dėl nacionalinio kino ateities.
Tokiais perliukais tapo intelektualesniam šalies žmonių sluoksniui skirta visų laikų pati juokingiausia humoro aso Artūro Orlausko lietuviška komedija „Pliusas“, visiškai nekopijuojantis amerikiečių filmo „Popžvaigždės istorija“ hitas su Mantu Stonkumi priešaky „Aš – Žvaigždė“, pačiam Steveno Spielbergo sukurtam epui „Gelbstint eilinį Rajaną“ prilygstanti partizanų kova juostoje „Pelėdų kalnas“ ir jokiais būdais nemigdanti dėl savo depresijos kupinos atmosferos „oskarinės“ vertės drama „Kvėpavimas į marmurą“. Ir tai tik dalis to, kas dar laukia mūsų iki naujųjų metų.
Todėl, po tokių mano paminėtų šiuolaikinių lietuviškų „šedevrų“, naujas Mariaus A. Markevičiaus filmas „Tarp pilkų debesų“ tapo tuo kino projektu, kurio mes laukėme kaip kokio išganytojo.
Nesakau, jog man nepatinka lietuviškas kinas, nes tikrai taip nėra. Mano nuomone, geriausiais XXI amžiaus mūsų šalies kino pasididžiavimais galima įvardyti tokias puikias dramas kaip „Ekskursantė“ ir „Lošėjas“, kurias tikrai nebūtų gėda rodyti užsienio žiūrovui ir išdidžiai sakyti, kad lietuviai irgi moka kurti gerus filmus.
Bet, kaip be butų gaila, tokių filmų tikrai yra mažai, nes daugumai šių dienų kino verslo ryklių tiesiog norisi greito pinigo kuriant eilines vulgarias komedijas, kurios net nėra juokingos. Kam gi leisti didžiulius pinigus ir švaistyti savo laiką penkerius metus režisuojant filmą, kai galima vos per mėnesį susukti televizinio lygio pusfabrikatį ir pristatyti jį kaip su kinu susijusį produktą.
O dabar prie esmės. Filmą „Tarp pilkų debesų“ pasižiūrėjau šiek tiek anksčiau už eilinius žiūrovus, dėl ko man tikrai yra smagu, kad galiu su Jumis pasidalinti savo įspūdžiais iš peržiūros, kuri mane ir pakerėjo, ir suteikė šiokį tokį diskomfortą.
Bendras juostos pasakojimas susideda iš trijų pagrindinių etapų, kurie yra su savimi labai glaudžiai susiję. Pirmiausia mes gauname labai paprastą ir įtikinamą vaizdą į pagrindinės herojės Linos gyvenimo akimirkas augant darnioje ir inteligentiškoje šeimoje. Toks gerai apgalvotas siužetinis vingis priverčia pažinti pagrindinius filmo personažus taip gerai, jog kuo toliau, tuo labiau jie tampa artimesni žiūrovui ir dėl jų likimo mes galime pergyventi dar smarkiau.
Antra – nekaltų žmonių trėmimas į Sibirą irgi atrodo pakankamai tikroviškai, todėl stebint visą šią situaciją, kuri nutinka su pagrindiniais filmo personažais, yra išties baugu ir nemalonu. Nemalonu todėl, jog tai yra nekalti žmonės, kurie nenusipelnė tokio likimo, o baugu, nes tai vyko iš tikrųjų.
Trečias ir geriausiai filme atskleistas siužetinės linijos etapas – gyvenimas nežmogiškomis sąlygomis Sibire ir žiauri realybė susidūrus su niekingais NKDV pareigūnais. Kelios scenos stebint tai tiesiog priverčia susimąstyti ir užduoti paprasta klausimą: o kokia gi yra žmogaus gyvybės kaina, jeigu dėl menkiausio nusidėjimo yra paruoštas švinas į galvą? Ir nors atsakymas nėra duodamas, bet manau kiekvienas ras jį atsižvelgęs į rodomą visumą.
Neblogu ėjimu tampa ir scenos su vaikais bei kūdikio mirtis, kurios sugraudina iki širdies gelmių. Ir nors tai akivaizdu, kad tokiais vaizdais su vaikais buvo bandoma manipuliuoti žiūrovų jausmais, bet tai tikrai suveikia ir priduoda filmui svorio.
Aišku, čia aš tik paminėjau kas ir kaip, nes tiesiog nenoriu išpasakoti pačių įdomiausių vietų filme, kurios sukels labai daug jausmų. Ir ne visi jausmai bus tokie geri. Patikėkite manimi. Mane vienu momentu buvo užvaldęs ir pyktis, ir neviltis, ir ašaromis perpildytas liūdesys. Džiaugsmo čia nerasi, nors ir kaip to norėsis.
Todėl nenorėdamas atskleisti siužetinės linijos vingių, dėmesį skirsiu filmo personažams. Jų čia yra ne tiek ir daug, jeigu jau kalbėti apie tuos, kurie turi įtakos šios istorijos vystymui.
Lina Vilkaitė filme pateikta lygiai taip pat kaip ir knygoje – tai paprasta, stropi ir svajonių turinti mergina, kuriai tenka išgyventi pragarą stebint kaip kankinasi jos artimieji. Mano nuomone, tai tikrai vykęs ir vaizdingai perteiktas personažas, su kuriuo mes jau nuo pat filmo pradžios susitapatiname.
Linos mama Elena irgi turėjo ką pasakyti. Tai, beje, svarbiausias šios istorijos veikėjas, kuris tiek Linai, tiek ir jos broliukui Jonui tampa paskutiniu išsigelbėjimo ratu. Jeigu ne jos atsidavimas, vaikai palūžtų jau pačią pirmą dieną atsidūrę šaltame Sibire. Ir tokios stiprios motiniškos meilės perteikimas irgi pridavė šiai juostai dramatizmo.
Užtat įdomiausiu visos šios istorijos personažu tapo NKVD pareigūnas Nikolajus, kuris patyrė didžiausią metamorfozę. Visomis prasmėmis stiprus personažas, kuris filmo metu kovoja su dviem savo vidinėmis pusėmis – gera bei bloga. Ir viena iš jų nugalėjo. Kokia – nepasakysiu, bet manau, kad toks jo likimas buvo pateiktas iš itin metaforiškos pusės. Tai taip pat priverčia susimąstyti apie žmogiškumą.
Kiti filme pasirodę personažai irgi įneša nemažai prasmės, nors ne tiek daug, kiek tą padarė mano paminėti herojai. Tiek Linos tėtis Kostas, tiek Liną įsimylėjęs Andrius, tiek ir NKDV vadas Komarovas buvo vietoje ir laiku. Jie leido atsiskleisti visoms Linos savybėms, kad žiūrovams būtų pristatyta palaužta, bet savo tėvynės ir jausmų neišsižadėjusi mergina.
Meilės tema šioje įdomioje juostoje irgi yra. Ji pateikiama iš labai paprastos ir išties tvarkingos pusės, kad žiūrovui nekiltų įtarimų, kad čia mums bandoma įpiršti dar vieną nerealiai atrodantį romantinį brudą, kurio fone vyksta baisūs dalykai.
Ir jeigu stebint filmą jis nepabosta, o jo istorija tikrai įtraukia ir priverčia patirti labai daug jausmų, tai vienas aspektas labai erzina. Ir tai yra anglų bei rusų kalbos.
Pirmiausia, kas man labiausiai užkliuvo, tai tas, kad lietuvių personažai kalba angliškai, nors vienoje labai gerai pastatytoje traukinio scenoje yra giedamas himnas būtent lietuvių kalba. Toks žingsnis labai jau erzina ir neleidžia 100% įsijausti į tai, ką mums bandoma parodyti.
Taip pat mes gyvename ne po geležine uždanga, todėl manau, kad pasamdyti žmones, kurie be akcento kalba rusiškai, tikrai galima. Nes klausyti to: „Tjovarijšč komjandjir, skjažitė požjaliusta skjolko tjiper čjasov“ neįmanoma. Lyg grįžtum į 80-uosius ir stebėtum filmą su Arnoldu Schwarzeneggeriu, kuriame jis vaidina KGB pareigūną.
Dėl to nerekomenduoju eiti žiūrėti filmo originalo kalba, o pasirinkti dubliuotą versiją, nes tada bent jau lietuviai kalbės lietuviškai, o ne angliškai. Suprantama dar būtų, jeigu visi filme kalbėtų viena kalba, bet kai rusai kalba rusiškai, o lietuviai angliškai – tai yra tikriausias absurdas.
Be šio mažo minuso, filmas tampa tikra atgaiva nacionalinio kino fone. Jeigu jau hiperbolizuoti, pasakyčiau tik tiek, jog mes pagaliau turime savo „Šindlerio sąrašą“, kuriuo turime džiaugtis ir tikėtis, jog tokie filmai mūsų kino ekranus aplankys vis dažniau. Ir, be abejo, tai dar ir stipri knygos adaptacija, kuriai dėl kruopštumo galėtų pavydėti pats Holivudas.
Techninė juostos pusė
Daug darbo buvo įdėta ne tik rašant šiai juostai scenarijų, bet dar ir buvo pasistengta kuo įmanoma kokybiškiau sukurti išties stulbinantį šio filmo vizualų pamatą. Todėl iš karto prie pagyrų.
Filmo operatoriaus darbas vertas apdovanojimo vien už nuostabius kraštovaizdžius, kurie leido pasinerti į rodomus ekrane metų laikus tiek Lietuvoje, tiek ir Sibire. Be to, labai grakščiai buvo sužaista pateikiant smurto kupinas scenas, kuriose nuo NKVD rankų kenčia įkalinti žmonės. Čia net nereikėjo rodyti kruvinų elementų, kad būtų baisu. Ir dėl to reikia pasakyti didelį ačiū Ramūnui Greičiui, kuris buvo už visa tai atsakingas.
Be abejo, vizuali dalis nebūtų tokia natūrali, jeigu ne kruopščiai atliktas darbas ties herojų kostiumais, grimu, šukuosenomis ir, žinoma, dekoracijomis. Toks rimtas požiūris į filmo produkciją privertė pajusti rodomo laikotarpio atmosferą ir iš gana aiškios prizmės pamatyti, kokiomis sąlygomis turėjo gyventi tremtiniai.
Muzika taip pat pridavė juostai reikiamų emocionalių atspalvių, todėl visos muzikinės kompozicijos buvo tiesiog puikiai priderintos prie rodomų scenų, kurios savo ruožtu žymiai stipriau paveikia žiūrovą. O dar koks geras čia garso montažas. Vienas malonumas ausims.
Vaizdo montažą irgi turiu pagirti, nes vien tos prisiminimų scenos buvo taip gerai įpaišytos į bendrą pasakojimo kontekstą, kad net iki dabar, po peržiūros praėjus dienai, yra sunku patikėti, jog čia yra lietuvių filmas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Galiu drąsiai pasakyti, jog mūsų maldos buvo išgirstos ir pagaliau mes gavome lietuvišką filmą, kuriame aktorių vaidyba neatrodo kaip iš „Domino“ teatro.
Pagrindinį Linos vaidmenį atlikusi iš komedijos „Naktis be karūnos“ žinoma britų aktorė Bel Powley žavėjo savo stipria ir labai natūralia vaidyba, už kurią jau dabar norėčiau skirti Sidabrinę gervę. Jos paprastumas ir įsijautimas į rolę leido mėgautis kiekviena filmo akimirka. Gaila tik, kad ji neprakalbo lietuviškai.
Įsimintiną ir labai dviprasmišką Nikolajaus vaidmenį įkūnijo švedas Martinas Wallstromas, kurio pusę filmo nekenti, o kita filmo pusė priverčia jį suprasti ir tuo pačiu užjausti. Bent jau man tai buvo įdomiausias ir labiausiai atsiskleidęs visos juostos personažas.
Suomis Peteris Franzena, suvaidinęs griežtą NKDV vadą Komarovą, irgi pasistengė, kad jo nekęstum jau nuo pirmų pasirodymo minučių. Gaila tik, kad jo šiame filme buvo per mažai.
Taip pat juostoje pasirodė ir filmuos „Nuostabi moteris“ bei „Teisingumo lyga“ vaidinusi Lisa Loven Kongsli, istorinių Holivude sukurtų epų „Narsioji širdis ir „Troja“ žvaigždė Jamesas Cosmo, komedinio trilerio „Žudiko asmens sargybinis“ aktorius Samas Hazeldine ir nuostabaus britų chuliganiško filmo „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ pažiba Sophie Cookson.
Toks stulbinantis aktorių kolektyvas privertė mėgautis gera ir ne teatrine vaidyba.
Verdiktas
„Tarp pilkų debesų“ – ambicingiausias ir vienas iš geriausių šio amžiaus lietuviškų filmų, kuris tampa ne tik nuostabia puikios rašytojos Rūtos Šepetys knygos ekranizacija, bet ir tokiu filmu, už kurį nėra gėda.
Ši juosta gali pasigirti nuostabia, ne teatrine Holivudo aktorių vaidyba, labai gerai parašytu scenarijumi, emocionaliai perteiktu laikotarpiu, stipriu vizualiniu apipavidalinimu ir itin kruopščiu režisieriaus Mariaus A. Markevičiaus darbu, kuris turėtų įtikti ne vien tik snobams, bet ir paprastam masiniam žiūrovui.
Filmo premjera Lietuvoje:
