Naujai iškeptas režisierius kviečia kino mylėtojus pamatyti jausmingiausią meilės istoriją nuo kultinio Jameso Camerono sukurto „Titaniko“ laikų, kurios pamatu tapo 1937 metais pasirodęs legendinis pirmtakas su auksinio Holivudo amžiaus grandais Janet Gaynor ir Fredricu Marchu.
Apie ką mes čia…
Surengęs dar vieną sėkmingą koncertą, roko muzikantas Džeksonas Mainis nusprendžia likusį vakarą praleisti bare. Įžengęs į vieną iš jų, jis išvysta drovią, bet stulbinantį balsą turinčią Alę, kuri jam iš karto krenta į akis. Susižavėjęs ką tik sutikta mergina, Džeksonas net nenutuokė, jog ši nekalta pažintis amžiams pakeis jo gyvenimą ir jį patį.
Kūrinio turinys
Aktorius Bradley‘is Cooperis savo režisūriniam debiutui pasirinko pakankamai saugų projektą, kuris atsižvelgus į jo temą be jokių abejonių į kino teatrus sukviestų milžinišką žiūrovų skaičių ir tuo pačiu leistų jam neperdegti šio kūrybinio kelio pradžioje.
Ir viskas todėl, jog muzikinės melodramos beveik visuomet prie savęs pritraukdavo dėmesį. Paskutiniais iš tokių projektų, kuriuose tiek muzika, tiek jausmai liejosi laisvai iš ekrano pusės, tapo 14 „Oskarų“ nominuotas miuziklas „Kalifornijos svajos“ bei studijos „20th Century Fox“ hitas „Didysis šuo meistras“. Pirmasis filmas labai pakerėjo Holivudo kino grietinėlę ir, žinoma, kino gurmanus, kai tuo tarpu antrasis tapo publikos numylėtiniu, nors ir gavo nemažai neigiamų atsiliepimų iš kritikų. Taip ar taip, abi šios juostos tapo labai pelningos, kiekviena užsidirbdamos beveik po pusę milijardo dolerių.
Šie mano paminėti filmai įrodė, jog receptas meilė ir muzika tikrai veikia ir gali pritraukti labai daug žiūrovų į kino sales. Todėl visiškai nenustebino tas faktas, jog šiais metais mes sulaukėme dar vieno panašaus kino projekto. Ir juo tapo klasikinio 1937 metų filmo perdirbinys. Tiesa, kas nežino, tai čia jau yra ketvirtasis šios temos perteikimas didžiajame ekrane. Po originalo sekė dar 1954 metų ekranizacija su Judy Garland ir Jamesu Masonu bei pati prasčiausia šios istorijos interpretacija, kurią mums 1976 metais sukūrė Frankas Piersonas.
Naująjį „Taip gimė žvaigždė“ filmą galima priimti dviem atvejais – kaip perdirbinį ir kaip originalų filmą. Kodėl taip sakau? Nes tie žmonės, kurie jau yra susipažinę bent su vienu anksčiau pasirodžiusiu filmu, nepamatys beveik nieko naujo, kai tuo tarpu tie, kuriems ši istorija yra svetima, sugebės patirti pačius šilčiausius ir gražiausius jausmus šios dviejų valandų trukmės melodramos peržiūroje. Nesakau, jog tie žiūrovai, kurie jau yra matę ankstesnes versijas, liūdės, tikrai ne. Bet netikėtumo faktorius tikrai nebus toks, koks būtų žiūrint šį nuostabų pasakojimą pirmą kartą.
Prieš pradedant trumpą siužetinės filmo linijos analizę be jokių „spoilerių“, norėčiau pagirti aktorių Bradley Cooperį su jo debiutu. Tai bene stipriausias režisūrinis debiutas kokį man teko matyti. Ir dėl to yra dar labiau džiugu, nes Bradley‘is turi labai didelį potencialą tapti naujuoju Clintu Eastwoodu.
Taigi, metas pakalbėti apie šį trečiąjį „Taip gimė žvaigždė“ perdirbinį, kuris jau pradėjo drebinti viso pasaulio kino teatrų sales.
Bradley‘io Coopero režisuota „Taip gimė žvaigždė“ versija – tai daugiasluoksnis ir labai gilus pasakojimas, kurio pagrindinėmis temomis tampa tikros draugystės esmė, nuoširdi meilė, nepavydėtinas šou verslo gyvenimas ir sunki kova su žmogaus silpnybėmis. Būtent todėl, stebint kiekvieną šios neįtikėtinai graudinančios ir dramatiškos juostos sceną, galime akimirksniu susitapatinti su filmo herojais, kurie yra tokie tikri ir paprasti, kaip ir jų gyvenimo peripetijos.
Pradėsiu nuo paskutinės ir svarbiausios filmo temos – kovos su priklausomybe ir žmogiškosiomis ydomis. Visgi alkoholizmas ir narkotikai tampa neatsiejamu šio pasakojimo elementu, kuris dažnai daro įtaką vieniems ar kitiems pagrindinių personažų veiksmams bei tolimesniems siužetinės linijos pokyčiams. Ši tema filme gvildenama iš pakankamai vaizdingos perspektyvos, kad žiūrovai suvoktų, kokia tai rimta liga ir kaip sunku yra su ja kovoti. Bežiūrint į kiekvieną sceną, kurioje figūruoja bent viena viskio stiklinė, yra sukeliama labai daug neigiamų emocijų. O emocijos išties čia svarbios, nes jo parodo, koks yra mūsų požiūris į alkoholio vartojimą.
Daug pasakoti tikrai nenoriu, nes tektų išpasakoti visą filmą, o tai būtų nepriimtina Jūsų, skaitytojų, atžvilgiu. Tiesiog noriu paraginti visus atkreipti dėmesį į tai, ką su žmogumi gali padaryti alkoholis ar nekaltas narkotinių medžiagų pauostymas ir kaip tai yra pateikiama šio pasakojimo kontekste.
Tikros ir tyros meilės filme irgi netrūksta. Stebint pagrindinių personažų susitikimą, jų neįprastai atrodantį santykių vystymąsi ir tuo pačiu atkreipiant dėmesį į nelemtus gyvenimo sunkumus, galime pastebėti bene vieną iš pačių gražiausių ir nuoširdžiausių šio nuostabaus jausmo perteikimų kine. Bent jau nuo „Kalifornijos svajų“ pasirodymo dar nė vienas filmas manęs nebuvo taip sužavėjęs savo natūralumu gvildenant meilės istoriją.
Draugystės tema filme irgi turi savo svorio. Šiuo atveju, draugystė čia yra pateikiama iš Džeksono brolio Bobio pusės ir jo nelengvų bandymų išlaikyti tai, kas yra svarbiausia tarp brolių – pagarbos ir tikros broliškos meilės. Tikrai daug šia tema čia yra pasakyta, todėl suvokti herojų poelgius yra žymiai lengviau, kai suvokiame problemos priežastį.
Taip pat svarbiu akcentu filme tampa žvaigždžių gyvenimo būdas, kai jų nemato žurnalistai ir gerbėjai. Ypatingai man labai patiko Džeksono herojaus pateikimas gyvenant rokerio gyvenimą. Taip, suprantama, jog čia buvo pateiktas labai stereotipinis žvilgsnis į rokerį, kuris vartoja narkotikus ir geria kaip kiaulė, bet toks įvaizdis sugebėjo įtikinti dėl šio žmogaus trapumo ir noro pabėgti ten, kur jo niekas neras.
Kitas akcentas, žinoma, buvo skirtas Alei, kurios karjera tapo ne tokia, kokios ji norėjo iš pat pradžių. Ji tapo savo pačios įkaite, dėl ko labai pasikeitė jos požiūris į muziką ir šou verslą. Būtent šou verslo užkulisiai leidžia suvokti, jog muzikantai visuomet tampa tik preke, kurią nori už labai brangiai parduoti godūs prodiuseriai. Toks požiūris į žmogų pakeičia ir patį žmogų, kuriam gyvenimas tampa ne toks malonus kaip galėtų atrodyti iš blizgančių žurnalų viršelių.
Ir jeigu jau paminėjau kelis pagrindinius filmo personažus, tai trumpai noriu apie juos ir pakalbėti. Džeksonas ir Alė – tai duetas, tandemas bei pora, kuri nuo pat filmo pradžios paperka savo tarpusavio chemija. Žinot, tai išties retas atvejis, kai stebi filmo metu abu įsimylėjėlius ir tiki kiekvienu jų žvilgsniu, kiekviena veido išraiška bei žodžiais, kuriuos jie sako vienas kitam. Dėl to, matyt, taip ir buvo graudu žiūrėti į kai kurias scenas, kurios privertė išspausti iš savęs nemažai emocijų. Ir man dėl to tikrai nėra gėda, nes tik bejausmis žmogus nesugebėtų susigraudinti stebint šios poros gyvenimo peripetijas.
Be abejo, svarbu ir tai, jog filmas neprailgsta nė minutei. Jį yra malonu žiūrėti, todėl net pasibaigus jau gali kilti mintis, kad reikia nusipirkti bilietus į kitos dienos seansą. Bent jau aš taip padarysiu, nes kol kas man čia yra geriausias 2018 metų kino projektas, kurio neįmanoma neįsimylėti.
Kodėl? Nes tai yra istorija verta „Oskaro“ ir filmas, kuris savo jausmingumu prilygsta net ir kultiniam „Titanikui“. Neįsivaizduoju, ar dar šiais metais bus toks kino projektas, kuris sugebės taip emocionaliai paveikti, kaip ši Bradley‘io Cooperio režisuota drama. Linkiu daug apdovanojimų, nors manau, jog šis filmas taip ar taip bus įvertintas deramai prestižinėse kino ceremonijose.
Taigi, su džiaugsmu galima teigti, jog rimtų filmų kino sezonas prasidėjo su trenksmu ir jį Lietuvoje atidarė režisierius-debiutantas Bradley‘is Cooperis!!!
Techninė juostos pusė
Svarbiausiu elementu techninėje šios juostos dalyje, žinoma, tapo garso takelis, kuris sujaudina iki pat širdies gelmių. Kiekvienas kūrinys nuostabiai įterptas į siužetinės linijos kontekstą, dėl ko visos muzika papildytos scenos turėjo dar didesnį emocionalų poveikį. Tačiau viena daina tapo ypatinga – tai „Shallows“, kurios metu oda pašiurpsta iš malonumo. Iš karto grįžęs namo po filmo peržiūros nusipirkau visą albumą. Raginu ir Jus tą padaryti. Albumas vertas dėmesio ir pinigų.
Kameros darbo technika irgi palieka labai stiprų poveikį po kiekvienos labiau emocionalios scenos. Pasirodymai taip pat puikiai pateikti, lyg stebėtum pagrindinių herojų dainų atlikimą gyvai. O kur dar subtiliai nufilmuotos erotikos prieskonį turinčios scenos. Akivaizdu, jog čia nebuvo bandyta pigiais apnuoginimo triukais vilioti žiūrovą, dėl ko jaučiu nemažą pagarbą tiek operatoriui Matthew Libatique, tiek ir pačiam režisieriui.
Grimas ir šukuosenos šioje juostoje irgi nebuvo paskutinėje vietoje. Ypatingai jis puikiai pasireiškė scenoje su transeksualiais žmonėmis bei pačios Lady Gagos personažo atskleidime. Ji su kiekvienu nauju gyvenimo etapu mutavo iš paprastos merginos į tikrą divą. Taip pat ir herojų kostiumai labai gerai atspindėjo jų asmenybes. Matėsi, kas yra roko dainininkas, o kas propaguoja populiariąją muziką.
Vaizdo montažas – stipri sudedamoji visos šios juostos dalis, be kurios nebūtų taip įtaigiai perteiktas visas ekrane rodomas dramatizmas. Garso montažas – tobulas. Visos scenos su dainomis atliktos tiesiog nepriekaištingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau buvau minėjęs anksčiau, tarp personažų buvo labai stipri chemija. Ir tai todėl, jog aktorius Bradley‘is Cooperis sugebėjo rasti bendrą kalbą su Lady Gaga. Kaip žinia, tai labai sunkaus charakterio žmogus, kuriam įtikti yra tikrai sunku. Bet, kaip matome, viskas pavyko.
Pats Bradley‘is Cooperis, kuriam čia ne vien tik režisūrinis debiutas. Jam teko paragauti dar ir scenaristo bei prodiuserio duonos. Tačiau toks intensyvus darbas keliais frontais nesuvaržė jo aktorinių sugebėjimų ir jis pasistengė atiduoti visą save. Puiki ir labai įtikinanti vaidyba, kuri, manau, bus įvertinta bent jau nominacija „Oskarui“.
Lady Gaga, kuriai šis filmas tapo debiutu kine, dar kartą parodė, jog ji yra ne vien talentinga dainininkė, bet ir puiki ekrano diva. Jau nuo „Amerikietiškos siaubo istorijos“ pasirodymo buvo galima spėlioti, kada ji pasirodys kine ir kokiame būtent vaidmenyje. Manau, jog ši rolė tapo puikiu pasirinkimu jos karjeros pradžioje. Kol kas – tai stipriausias moteriškas vaidmuo, kokį man teko matyti šiais metais.
Antraplanėse rolėse atsidūrė charizmatiškasis ūsuočius Samas Elliottas, kuris irgi pasistengė iš peties. Geras vaidmuo, kuris irgi neturėtų likti nepastebėtas JAV kino meno ir mokslo akademijos narių.
Taip pat filme pasirodė Anthony‘is Ramosas, Dave‘as Chappelle‘as ir Andrew Dickas Clay‘us. Visi jie buvo laiku ir vietoje.
Verdiktas
„Taip gimė žvaigždė“ – kino šedevras, kurį galima peržiūrinėti begalybę kartų ir iš naujo patirti tuos pačius jausmus, lyg tai būtų pirma peržiūra.
Stipri ir „Oskarais“ kvepianti Lady Gagos vaidyba, nuostabi ir akis kerinti Bradley‘io Cooperio režisūra, stulbinančio grožio garso takelis, jausmais trykštanti neužmirštama meilės istorija bei labai precizišką techninę pusę turinti išorė – tai tik maža dalis to, dėl ko šis filmas užsitarnauja geriausios metų juostos titulą.
Filmo anonsas:
