Todėl nusprendžiau pasidalinti vienoje apžvalgoje penkiais bent kažkiek dėmesio vertais filmais, kurie man suteikė pozityvių emocijų peržiūros metu. Tai bus mini apžvalgos, kuriomis tikiuosi sudominsiu jus apsilankyti viename, o galbūt ir visuose iš jų.

„Drugelis" (angl. „Papillon")

Neblogos 2009 metais pasirodžiusios dramos „Nuteistasis R" (angl. „R") režisierius Michaelis Noeris nusprendė pasikėsinti į kino klasiką pristatydamas kultinio 1973 metais pasirodžiusio filmo „Drugelis" perdirbinį.

Naujas filmas, kaip ir originalas, buvo paremtas 1969 metais publikuotais Henrio Charriere'o memuarais, kuriuose rašytojas atkleidė neįtikėtiną pabėgimo iš kalėjimo istoriją. Siužetinės linijos epicentre atsiduria neteisingai žmogžudyste apkaltintas vagis, pravarde „Drugelis".

Norėdamas susidoroti su tais, kurie ji įdavė, „Drugelis" sugalvoja pabėgimo iš kalėjimo planą. Tačiau tam, kad jis būtų įvykdytas, jam reikia pinigų. Pinigų, žinoma, jis neturi, tačiau žino, kas juose maudosi. Nenorėdamas prarasti savo šanso, „Drugelis" pasiūlo vienam turtingam kaliniui sandorį – jis jį saugos, o šis už globą atsidėkos pinigais. Susidraugavę vyrai nusprendžia kartu imtis pabėgimo plano, kuris jiems gali baigtis labai liūdnai.

filmas
Foto: Filmo kūrėjų archyvas

Prieš naujojo filmo peržiūrą raginu visus pažiūrėti originalią juostą, kad galėtumėte adekvačiai įvertinti šios įkvepiančios istorijos pateikimu iš pakankamai skirtingų perspektyvų. Originalus filmas buvo koncentruotas į dviejų visiškai skirtingų vyrų pasaulėžiūrą ir jų norą būti laisviems, kai tuo tarpu naujajame filme daug dėmesio skiriama judviejų neatsiejamai draugystei ir tam, kaip ši draugystė iš paprasto sandorio peraugo į labai žmogiškus santykius, kuriais negalėtų pasigirti net ir pačios darniausios šeimos.

Filmas taip pat bando šokiruoti ne itin maloniais vaizdais, kurie turėjo parodyti žiūrovams visą neviltį, į kurią patekdavo nuteistieji. Čia visgi ne šiuolaikiniai kalėjimai, kuriuose kaliniai dar sugeba kažko reikalauti, o labai šiurpi anų dienų realybė, su kuria turėjo susitaikyti net ir už gana menkus nusikaltimus į narvą pasodinti žmonės. Tad smurto čia tikrai netrūksta. Jis yra išreiškiamas keliais būdais – psichologiniu ir fiziniu. Jei fizinio smurto metu mes matome žarnas ir kitas krauju prisodrintas scenas, tai psichologinis smurtas sugeba palaužti net ir pačius kiečiausius. Bent jau žiūrint filmą galima labai greitai susitapatinti su herojais ir kartu su jais pajausti visą skausmą.

Pati pabėgimo iš kalėjimo istorija taip pat yra verta dėmesio. Net jei žinai, kaip baigsis šis filmas, visos juostos metu neapleidžia viena mintis – tikėjimas, kad viskas bus gerai, todėl įtampos čia tikrai netrūksta. Galima teigti, jog visas filmas susideda iš įtemptų akimirkų, kurios neleidžia atsikvėpti nė akimirkai. Ir tai tikrai suteikia šiai juostai papildomo žavesio.

Žinoma, prie viso to prisidėjo ir puiki aktorių vaidyba. Iš serialo „Anarchijos vaikai" žinomas aktorius Charlie'is Hunnamas atliko bene stipriausią savo rolę karjeroje, o jam talkinęs „Pono Roboto" aktorius Rami Malekas irgi puikiai susidorojo su savo vaidinamu personažu. Tandemas pavyko ne ką prastesnis už Dustino Hoffmano ir Steve'o McQueeno.

Apibendrinus, tai vienas geresnių kalėjimo temos kino projektų per pastarąjį dešimtmetį ir filmas, kuris nepadarė gėdos originalui. Tai retas atvejis, kai perdirbinys, ypač klasikos, yra vertas dėmesio.

Ar verta žiūrėti kine? Taip.

Asmeninis įvertinimas: 8/10