Apie ką mes čia…
Detektyvei Keitei yra patikima iš pirmo žvilgsnio labai paprasta byla – ji turi ištirti vieno vyro žmogžudystės aplinkybes. Atvykusi į nusikaltimo vietą ji suvokia, jog žudiko nereikės ilgai ieškoti, nes visa tai padarė nukentėjusiojo žmona. Tačiau, tyrimui įsibėgėjus ir jai susipažinus su aštuonmete vyro dukra Sofija, detektyvė išgirsta, jog tai ne mama nužudė mergaitės tėtį, o paslaptingasis sapnų demonas vardu Mara...
Kūrinio turinys
Prasidėjo ruduo ir į kino teatrus greitai pradės plūsti patys tamsiausiai, rimčiausi ir labiausiai brandinti kino projektai, kuriuos įvairios kino studijos laikė specialiai apdovanojimų sezonui ir įvairiausiems kino festivaliams. O kol kas, belaukiant svarbiausių metų projektų, mums tenka tenkintis visokiausiomis nuograužomis. Bet čia nieko keisto, nes taip dažniausiai būna rugsėjo pradžioje, kol visi sugrįžta iš atostogų ir bando pasinerti į darbo bei mokslų rutiną.
Neslėpsiu, jog kartais, tikrai, kartais būna šiame prastame kinui laikotarpyje išimčių, kurios labai maloniai nustebina ir priverčia tiesiog puikiai praleisti kelias valandas kino salėje. Bet, deja, šie žodžiai nėra skirti šiam prastam siaubo trileriui.
Asmeniškai labai mėgstu keistai atrodančius ir įdomiai pateiktus siaubo žanro filmus, kurie sugeba ne vien išgąsdinti reikiamu momentu, bet dar ir įtraukti į gerai parašytą istoriją. Todėl pasikartosiu – šiais metais tokie filmai buvo du ir tai „Tylos zona“ bei „Paveldėtas“. Visos kitos 2018 metais kine matytos siaubo juostos arba labai nuvylė, arba tiesiog buvo pernelyg vidutinės, jog jas įtraukti į geresnių sąrašus.
Todėl daug kartų nusvilus ir tuo pačiu atsižvelgus į gerą šio filmo anonsą bei įdomų aprašymą, laukiau kažko panašaus į 2016 metais pasirodžiusį pakankamai neblogą filmą „Sapnų demonai“. Nuoširdžiai tikėjausi, kad šis mažo biudžeto Clive‘o Tongo kino projektas sugebės užglaistyti nusivylimą po visai neseniai pasirodžiusios naujos „Išvarymo“ frančizės dalies „Vienuolė“.
Būtent ši mano paminėta studijos „Warner Bros.“ juosta ir tapo tuo vidutinišku filmu, iš kurio buvo laukiama išties daug, bet gauta tiek mažai. Jeigu ne techninės pusės niuansai, šiurpi atmosfera ir geri aktoriai, visa istorija būtų pateikta dar blogiau. Bet šičia net ir to nėra, kas priverstų jaustis nesaugiai kino salėje.
Filmas save pozicionuoja kaip detektyvą ir tuo pačiu kaip siaubo trilerį, kuriame atsiranda vietos visokiems baubams ir antgamtinėms jėgoms. Ir jeigu detektyvinė dalis pirmoje filmo pusėje dar yra pakenčiama ir netrikdo, tai siaubo elementai čia yra tiesiog apgailėtini. O tai yra dėl to, jog įtraukti į būsimą siaubą kino kūrėjams neužteko tiesiog drąsos ir talento. Prifarširuoti filmą nuspėjamais „siaubo šokliais“ nėra joks didis talentas, nes tą galėtų padaryti kiekvienas bent kažkiek pasikaustęs kino produkcijoje. Bet įterpti kraupius elementus į rodomą įstoriją taip, kad net ir pats drąsiausias žiūrovas sugebėtų pašokti nuo savo kėdes, yra tikras menas.
Pagrindinio demono pateikimas irgi yra labai banalus ir neįtikinantis, o ką kalbėti apie kovą su juo. Žiūrėdamas bet kokią filmo „Košmaras Guobų gatvėje“ dalį ir stebint herojų bandymus pasipriešinti Fredžiui Kriugeriui savo sapnuose tu pamatai pakankamai logiškus aukų sprendimus ir jų norą išlikti gyviems, tačiau šiame filme to nėra. Visi lig vieno jau kaip ir suvokia, kad jiems ateis galas, todėl net nesistengia. Kur dingo išlikimo instinktas? Ar čia dabartiniai žmonės tokie suskiai, kad yra pasiruošę be kovos mirti nuo kažkokios išgamos rankos?
Kalbant apie herojus, tai pagrindiniu smuiku čia groja detektyvė Keitė, kurios gyvenimas nors ir nėra rožėmis klotas, bet ji dėl to nepergyvena, nes yra tiesiog dėjusi skersą ant visko. Ir kaip toks personažas gali sukelti bent kokias nors emocijas? Kaip detektyvė ji irgi yra prasta, nes sprendžiant iš jos vykdomo tyrimo bei nuojautos ir profesionalių įgūdžių, ji turėtų dirbti ne teisėsaugoje, bet darželyje su mažais vaikais.
O kokia šio filmo pabaiga... Čia turbūt vienintelis toks atvejis per daugelį metų, kurį man teko matyti kine. Tiesiog net sunku yra ką komentuoti, nes dvi paskutinės filmo minutės yra geresnės už visą iki tol rodomą veiksmą. Nors to veiksmo čia kaip ir nebuvo. Jau įpusėjus filmui pasidaro nuobodu ir nejauku dėl to, kad liko dar 50 minučių.
Tiesa, blogiausio šių metų siaubo filmo titulo šiai juostai neduočiau, nes joje bent jau yra kažkokia istorija su primityviais, bet nors kažkokiais paaiškinimais apie demono kilmę bei herojų silpnybes ir ne toks jau erzinantis vientisos siužetinės linijos pateikimas. Todėl blogiausiu kol kas tegul lieka „Slendermenas“, kurio peržiūra yra lygi agonijai.
Techninė juostos pusė
Daugžodžiauti ties techniniais šios juostos kūrėjų sprendimais nenoriu, todėl trumpai papasakosiu kas patiko, o kas ne.
Kaip siaubo filmui, muzikinė dalis išties prasta, todėl garso takelyje atsiradusios ir filme pavartotos muzikinės kompozicijos neleido nors kažkiek pajusti baugios atmosferos. Taip pat ir grimas. Toks neįtikinantis, jog atrodė, kad kūrėjams pritrūko pinigų ir fantazijos.
Kameros darbas tam tikrais momentais visai pakenčiamas, nes siaubo momentuose operatorius kameros dėka bandė sukurti bent jau kažkokį poveikį žiūrovui su staigiais judesiais ir kai kuriais į herojus numestais rakursais.
Garsas kaip siaubo filmui stiprus, bet jis čia niekam įtakos nedarė, nes siaubo elementai buvo per daug vargani. Vaizdo montažas paliko pozityvų jausmą dėl vientisai pateiktos siužetinės linijos. Čia nebuvo tokio chaoso siužete kaip „Slendermene“ ir dėl to didelis ačiū, nes tai leido ramiai išsėdėti šiame filme iki pat finalo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ukrainiečių modelis ir buvusi Džeimso Bondo mergina Olga Kurylenko labai dviprasmiškai suvaidino savo personažą detektyvę Keitę. Kai kuriose scenose atrodė, kad jai tiesiog nuobodu yra būti filmavimo aikštelėje, o kitose ji vaidino pakankamai neblogai. Ypač gera buvo scena vonioje, kuri man labai priminė kultinį „Košmarą Guobų gatvėje“ ir Nensės pasipliuškenimą stebint Fredžiui.
Man tai buvo emocionaliai gerai parengta scena, kurioje tiek Olga, tiek juostos operatorius pasidarbavo iš peties. Bet žinote, to nepakanka, kad aktorius įtikintų savo vaidyba, nes kai jis vienoje scenoje atiduoda visą save, o kitoje ne, jo vaidinamas herojus praranda šarmą ir pavirsta į kažkokį neaiškų objektą.
Antraplanėse rolėse pasirodė Marą suvaidinęs dažnai siaubo filmuose pasirodantis Javiera Botetas, Craigas Conway‘us, Rosie Fellner ir Mackenzie Imsand, kuriai dalyvavimas šiame filme tapo debiutu kine.
Verdiktas
„Mara“ – visiškai nebaisus dėl nuspėjamų „siaubo šuoklių“ ir prastas dėl savo nuobodžiai vystomos siužetinės linijos filmas, kuris išties turėjo neblogą potencialą įdomiam pasakojimui apie paslaptingą sapnų demoną ir nelygią kovą su juo.
